Kad ir kaip skaudėjo – išmoko gyventi

Susigyventi su ligomis, išgyventi netektį, išlipti iš liūno, į kurį klampina patiriami malonumai, susigyventi su pačiu savimi – kitokiu …. Tai tik keli žmogaus situacijos, į kurią gyvenime gali patekti net ne vieną kartą, apibūdinimai.
Stipraus charakterio, dvasingi žmonės tokias situacijas išgyvena lengviau ir greičiau prisitaiko prie aplinkybių, bet įveikti save nėra taip paprasta. Ir tuomet į pagalbą ateina didysis žaizdų gydytojas laikas, tačiau prakalbinti laiką irgi nėra taip paprasta…

Rimantas

Jei šeimininkas tikisi užauginti piktą šunį – jam duoda vardą su R raide, jei nori meilaus katino – irgi renka vardą su R raide… O kas atsitinka, kai žmogaus varde ir pavardėje dominuoja R raidės? … Tuomet greičiausiai jis tampa maištininku. Molėtiškis Rimantas Ramanauskas šypsosi, kad visi jų šeimoje yra su R raide… O jis pats didesnę dalį gyvenimo buvęs protestuotojas. Paradoksalu, pavojinga ir net, sakyčiau, gėdinga, kai LKP Molėtų rajono I-ojo sekretoriaus Silvestro Ramanausko sūnus tampa maištininku. Kita vertus, tai labai reikšmingas ir matomas būdas jaunam žmogui parodyti save, į pirmą planą iškeliant ne šeimą, o tai, kas įdomu, kas patinka, o drauge tai, kas draudžiama. 7-8 praėjusio amžiaus dešimtmetis laužė sienas, veržėsi pro „geležinę Tarybų Sąjungos“ uždangą į jaunų žmonių galvas ir širdis, skleisdamas roko muziką iš užsienio.. Lietuvaičiai buvo ypatingi „Bitlų“, „Led Zepelin“, „Rolling stones“, „Kridens“ grupių fanai – ilgaplaukiai, džinsuoti ir su „kenksmingais priedais“, prieštaraujančiais tarybinio žmogaus moralei ir pasaulėžiūrai. Rimantas buvo „krūtas“, nes turėjo ne tik džinso kelnes, bet ir švarką… Šiandien Rimantas sako, kad jį tėvas suprato, todėl nebaudė. Apskritai, anot jo, tėvas, kad ir buvo komunistas, bet nemažai gero yra padaręs Molėtų rajonui, galėjo daug ką sugriauti, bet išsaugojo…. Ir kai šiandien dar yra žmonių, kurie ir jį pavadina „komunistu“, tai Rimantas pasiunta, nes toks jis nebuvo, o ir komjaunuoliu tapo tik armijoje… Vaikai juk negali atsakyti už tėvų įsitikinimus ar poelgius…
Gal septintoje – aštuntoje klasėje, neprieštaraujant darbų mokytojui Urbonui, pasidarė savo pirmąją elektrinę gitarą iš medžio. Aišku, ji tarnavo neilgai, nebuvo galima sustyguoti, neatitiko to įvaizdžio, bet pats faktas, kad svajonė buvo įgyvendinta, kėlė pasididžiavimą. Paskui atsirado tikros gitaros, tikri „bičai“ ir ansamblis kultūros namuose.. Muzikinis gyvenimas virte virė, buvo net keli susibūrę ansambliai. Anot Rimanto, netgi vyko savotiška konkurencija. Tik va, neturėjo žmonės akordų, todėl, kai atvažiuodavo koks estradinis ansamblis iš Vilniaus, visi vyrai sulipdavo ant scenos, vaišindavosi, bendraudavo ir tokiu būdu gaudavo akordus…
Rimantas nebuvo koks plevėsa, bet nebuvo ir apsisprendęs dėl to, ką veiks, kuo taps. Hipiškas gyvenimo būdas kad ir buvo suviliojęs, bet neužvaldė. Mokėsi jis ir Žemės ūkio akademijoje, bet po kariuomenės nusprendė gyvenimą sieti su statyba: baigė mokslus, dirbo statybos objektuose darbų vykdytoju ir turbūt širdy niekada nesiskyrė su muzika, o gal laisvalaikiu ir pamuzikuodavo… Atėjus Nepriklausomybei, jam teko ir loterijos bilietus pardavinėti, bet perkama laime nesusigundė nei pats, nei kitiems to linkėtų…
Šiandien Rimantas mėgaujasi pensininko laisve ir tebemėgsta roką, bet apie gyvenimą nėra linkęs daug pasakoti. Regis, dabar gyvenimas atsisuko prieš jį patį ir pradėjo maištauti.
Prieš penketą metų nuo klastingos ir nepagydomos ligos per trejetą mėnesių užgeso jo sūnus. Rimantas labai tikėjosi, kad padės vienos firmos vaistai, bet… nepadėjo. O prieš trejetą metų Rimantą, ėjusį per perėją, smarkiai sužalojo molėtiškis gydytojas Vytautas Bikneris. Neklausiu, kaip jis jaučiasi dabar, juolab kad ir avarijos kaltininkas jau mirė, bet klausimas – iš kur sėmėsi jėgų atsitiesti – anksčiau ar vėliau mintimis atkeliauja ir pačiam žmogui … Suprantu, kad tai prilygsta stebuklui, kai kas rytą išauštanti diena skelbia dar vieną naują pradžią, lyg papildomai gautą dovaną. „Dievas dar manęs pagailėjo…“ – sako Rimantas.
Šiandien jis tapo sentimentalesnis, pradėjo domėtis Molėtų krašto istorija. Net nusipirko butą Molėtų miesto centre, ieškojo, kad būtų pirmame aukšte, nes po avarijos sunku lipti laiptais. Pradėjo kitaip žiūrėti į laiką, tarsi norėdamas kažką sustabdyti, atsukti ar pavaryti į priekį… Tapo laikrodžių kolekcionieriumi. Per tuos penketą metų sako sukaupęs dar nedaug – tris dešimtis laikrodžių, kainuojančių nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių… Lankėsi ir kol kas vieninteliame Lietuvoje Klaipėdos laikrodžių muziejuje, bet nusivylė, nes tik keli eksponatai jame esą verti dėmesio… Rimantas atrado savy ir laikrodininko gyslelę, nes pats pradėjo laikrodžius remontuoti. O seniausias laikrodis, bent jau kol kas, jo kolekcijoje datuojamas devyniolikto amžiaus antrąja puse. Rimantas Ramanauskas domėjosi garsiausiomis laikrodžių firmomis, aiškinosi jų vertingumo paslaptis, pradėjo dalyvauti aukcionuose. O jo pasakyta, regis, paprasta mintis: „Pats sudedu ir prikeliu antram gyvenimui“, – man nuskambėjo labai nepaprastai, lyg kaskart būtų prisiliečiama prie naujos gyvybės formos ar kito gyvenimo, telpančio į sąvoką „laikas“…

Marytė

Vargu ar kas dar nežino populiariausios Alvydo Šlepiko knygos „Mano vardas– Marytė“. O Šlepikienę, vardu Marytė, gali ir ne visi pažinti. Kas jau kas, bet ji sako ieškojusi tos knygos, nusipirkusi, perskaičiusi ir tebeturinti, juk jos vardas irgi Marytė… O ir josios vyro, Šlepiko, greičiausiai šaknys nuo Videniškių… Jei Alvydo Šlepiko knygos herojė buvo „vilko vaikas“, tai Marytės Šlepikienės likimas neką mažiau paženklintas bėdų ir nelaimių. Nuo mažumės buvusi ligota, geros daktarės dėka pagydyta, dėl to ir pasirinkusi medikės profesiją, nes vaikystėje žmonės su baltais chalatais jai atrodydavę lyg angelai… Šviesos ir gėrio angelai…. Anksti patyrusi našlės dalią, užauginusi du sūnus, vieną praradusi tik gimusį… Geras scenaristas, pasitelkęs Marytės gyvenimo faktus, fantazijas ir realybę, galėtų pretenduoti į kino „Oskarą“ ar bent jau parašytų kokią „Šlepikų-Pušinų“ sagą, bet čia – mažas miestelis, palyginti su plačiųjų pasaulių aprėptimi, ką nors pasakyti per daug gali būti provincialiai pavojinga… Paklausius jos gyvenimo istorijos, reikia džiaugtis, kad moteris gyva, išlaikiusi savy jaunatviškumą, o dirbdama „Greitojoje“ yra išgelbėjusi ar bent jau prisidėjusi prie ne vieno nelaimėlio gyvybės išgelbėjimo… Vieni, žinoma, minės ją geru žodžiu visą likusį gyvenimą, kiti galbūt vadins „durna boba“, bet Marytė nelabai ir kreips į tas šnekas dėmesį, kartais vis dėlto pabrėždama savo mokymąsi labai gerais pažymiais, iškalbą ir polinkį į literatūrą. Bet, kaip dažnai nutinka, – pats likimas nusprendžia už mus, ką pasirinkti. Juk reikėjo Marytei anksti keltis, dirbti sunkius darbus, padėti motinai, taip pat likusiai našle… Nuo gimimo patyrusiai sunkią naštą Marytei ją teko neštis per visą gyvenimą. Gal todėl ji galėjo įsiklausyti ir į kitų bėdas, skubėdama padėti, pagelbėti, paguosti… Gal tokiu būdu ji dalijosi ir savo skausmu?…
Ypatingas ryšys ją siejo su ilgamete Sidabrinių (Molėtų r.) bibliotekininke Danute Pivoriene. Dar nuo tada, kai pirmoji Marytės darbovietė buvo Napriūnuose… Ten ji sutiko ir „reto grožio vaikiną“, traktorininką Antaną Šlepiką, atėjusį mažos pagalbos į ambulatoriją.
O Marytės ir Danutės ryšys užsimezgė, kai, Danutei pagimdžius dukrą, Marytei ją teko prižiūrėti, padėti auginti nuo pirmųjų dienų. Net ir tuomet, kai Marytė ištekėjo, gyveno ir dirbo Molėtuose, bendrystė nesibaigė. Maždaug prieš 30 metų, kai Danutei išryškėjo sunki lėtinė liga ir tekdavo gulėti ligoninėse, vėliau – Slaugos skyriuose, Marytė ja rūpinosi ir kiek galėdama prižiūrėdavo. O jei kada negalėdavo nueiti, tuomet Danutė kaipmat skambindavo ir klausdavo, kaip jai sekasi, ką veikianti, kodėl šiandien neatėjusi…. „Ji manęs labai laukdavo, buvo prisirišusi…“ – sakė Marytė, prieš keletą metų jau atsisveikinusi su drauge. Mirė ji Utenos slaugos skyriuje, o palaidota Kuktiškių kapinėse, kur ir visi jos artimieji. „To krašto žmonės labai įdomūs“, – sakė Marytė, turbūt turėdama omeny jų atvirumą, geraširdiškumą, pasitikėjimą, o paskui ir prisirišimą.
Ne tik Danutę Pivorienę ji slaugė, bet ir Birutę Kovaliovą, anot Marytės, nuostabią ir kantrią moterį, labai norėjusią gyvent, bet ir daugiau nelaimėlių…
Į klausimą, kas jai padėjo susigyventi su netektimis, akimirką pagalvojusi atsakė, kad artimieji – seserys, bet labiausiai – darbas ir žinojimas, kad ji reikalinga kitiems…

Rasita

Molėtų krašto Sireikų giminė, kurios atšakai ir priklauso Rasita Sireikaitė-Kaladinskienė, sakyčiau, buvo tarp labiausiai paženklintųjų… Dauguma giminės vyrų buvo nagingi meistrai, mokėjo savo amatą, o jos tėvelio brolis, garsus šulinių kasėjas ir vandens gyslų ieškotojas, buvo žinomas ir už rajono ribų. Dauguma jų savo širdį išliedavo ant popieriaus lapo – rašydami eiles. Juk popierius nei verkia, nei juokiasi… Buvo ir giminės pažiba – Vanda Kinderytė-Budrienė, pedagogė ir literatė, pasak Rasitos, pelniusi literatūrinę bene 10 tūkstančių dolerių premiją Čikagoje. Tai į šią tetą, matyt, Rasita visada norėjo būti panaši, svajojo būti mokytoja, bet pasirinko Alantos žemės ūkio mokyklą ir agronomės specialybę. Būta giminėje ir mokslo žmonių : jauniausias tėvo brolis – humanitarinių mokslų daktaras Šiaulių pedagoginiame institute doc. Jonas Sireika. Sako, visi vaikai buvę gabūs, bet ne visus galėjo išleisti į mokslus. Todėl Rasita didžiuojasi savo gimine, kurios didžioji dauguma nebuvo baigusi mokslų, bet turėjo tokią gyvenimo patirtį, kokios nesuteiktų joks universitetas. Tai iš jos ji sėmėsi tvirtybės, kai jos reikėjo, iš jos mokėsi pažinti gyvenimo grožį ir meilę gamtai… Besigrožėdama tais vaikystės peizažais Karališkių kaime, netoli Želvos, o vėliau, mirus tėčiui, augdama pas močiutę, nes mama nebenorėjo likti Molėtų Ažubaliuose, rinko pirmuosius poetinius žodelius ir išsaugojo sniego kalnelių, žolės kvapo, rasos lašelio ilgesį… Ne veltui sakoma, kad vaikystė – pats gražiausias žmogaus laikas, o jaunystė duota amžinybei pajusti…
Rasita, jaunoji augalų apsaugos agronomė, pagal paskyrimą nuvyko į Ignaliną. Ten susipažino su būsimuoju vyru, ištekėjo ir tais pačiais metais grįžo į Molėtus – Dūdėnų tarybinį ūkį, o po trejų metų Rasitai pasiūlė namą ir gerą darbą Videniškiuose.
Atrodė, kad gyvenimas pradeda skleistis kaip rožės žiedas, bet po vienuolikos bendro gyvenimo metų, per Rasitos gimtadienį, vasario 9-ąją, avarijoje žuvo vyras. Lietuva jau buvo išgyvenusi Sausio 13-ąją, o Rasitai visas gyvenimas turėjo prasidėti iš naujo. Likusi su mažamečiais vaikais – dukra ir sūnumi – pasijuto tarsi įkritusi į rožyną, kuriame tik sausi, aštrūs spygliai. Rasitai tebuvo 30 metų.
Aišku, ji bandė ieškoti naujos laimės. Regėjos, kad rado, bet apsiriko. Užtat į gyvenimą atėjo dar viena dukra…
Šiandien Rasita džiaugiasi dukterų laime, nes abi pasirinko tą pačią Kauno kolegiją, įgijo ikimokyklinio ugdymo profesiją ir, regis, pateisino motinos lūkesčius. Dukros, pasak mamos, irgi mokėjo valdyti žodį, bet, matyt, šis pomėgis ne joms. Pamėgino ir užmetė…
Užtai Rasita išleido poezijos knygelę. „Kūryba man – lyg narkotikas. Be jos aš negaliu,“ – sako R. Kaladinskienė ir prisimena, kad į literatūrinę viešumą ją palydėjo buvęs Alantos žemės ūkio mokyklos pedagogas ( jo plunksnai priklauso pirmasis Džeromo D. Selindžerio romano „Rugiuose prie bedugnės“ vertimas) Povilas Gasiulis. Mokytojo ranka, stumtelėjusi mergaitę paauglystėje, tarytum tebeveda iki šiol. Mat ir važiuodama autobusu ar eidama, besidairydama į mielus peizažus, Rasita mintyse geba kurti eilėraščius, mintyse juos ir taiso. Ir tai gana fenomenalu. Šiandien jos gyvenime yra vyras, su kuriuo jau beveik 20 metų kartu augina daržo ir sodo gėrybes, o anksčiau ir ūkininkavo, bet, po Rasitos mamos, mirusios per savo savo gimtadienį, vasario 2-ąją, kai Rasitai buvo beveik 55-eri, nustojo ūkininkauti. Per tą laiką buvo ir daugiau netekčių, o skaudžiausia – iširusi sūnaus šeima. Bet, kaip sako Rasita, ji negalinti sulipdyti to puodo, kad ir kaip jai beskaudėtų…
Tačiau pagelbėti ji gali svetimiems ir vienišiems žmonėms, nes dirba Molėtų paramos centre slaugytojo padėjėja. „Tai labai reikalingas darbas, – sako moteris, – pavargstu, bet žinau, kad kas dieną esu reikalinga, turiu padaryti, ką privalau padaryti ir ko neprivalau, bet matau, kad žmogui reikia, pavyzdžiui, išklausyti jį, pabendrauti… Tačiau žmogus žmogui nelygu: viena močiutė gali būti labai maloni, o kita „strošna“ ir nežinia, nuo ko tai priklauso. Gal nuo to, kokius žmones ji buvo savo gyvenime sutikusi?“ – sako Rasita. O kai ją pačią aplanko liūdesys, moteris jį naikina eiliavimu.