Kai Andrioniškį dar vadino Indrioniškiu

Andrioniškio žmonės nuo seno garsėjo karingumu, iki šiol miestelis įsitvirtinęs mūsų sąmonėje kaip partizanų sostinė. 1959 metais Čikagoje (JAV) išspausdinta buvusio Lietuvos krašto apsaugos ministro ir kariuomenės vado Konstantino Žuko atsiminimų knyga „Žvilgsnis į praeitį“. Šioje knygoje, kurią autorius įvardija, kaip „žmogaus ir kario atsiminimai“ bei „medžiaga istorikams“, nemažai dėmesio skirta ir Anykščių kraštui, aprašomi 1906 metų įvykiai Andrioniškio apylinkėse. Be to, knygoje yra nemažai detalių ir apie visą Anykščių kraštą. Pasirodo, anykštėnai šaudėsi revolveriais, keldavo maištus ir carinei administracijai sunkiai sekėsi čia tvarkytis.

Indrioniškis

(Ištrauka iš knygos „Žvilgsnis į praeitį“)

Grįžęs iš Sibiro, apsigyvenau Kaune pas brolį, kuris jau tuomet turėjo nemažą šeimą. Pats pradėti gyvenimo negalėjau, nes rudenį turėjau stoti į karo tarnybą, nuo kurios atsilikau tarnaudamas Sibire, nes ten visi buvome mobilizuoti ir nuo stojimo atleisti iki karo pabaigos.
Nuo 1906 m. balandžio 1 dienos mano sesuo gavo tarnybą monopolyje, Indrioniškio miestelyje. Monopolis – naujutėlis namas, tam tyčia pastatytas beveik prieš valsčiaus valdybą. Apylinkės labai gražios, ypač miškai ir upė Šventoji.
Mano asmeniu išsyk susidomėjo vietos policija, mat tada buvau „revoliucinio“ amžiaus ir išvaizdos. Kartą mane, einantį iš Anykščių pašto per mišką, uriadninkas areštavo ir jau buvo bevežąs atgal į Anykščius, bet, kai sužinojo, kad aš esu iš valdinės įstaigos, iš monopolio, paleido.
Indrioniškio miestelis buvo žinomas lietuvių tarpe, o taipogi ir policijoje savo revoliuciniu nusiteikimu. Nemaža miestelio gyventojų aktyviai dalyvavo 1905-06 m. revoliuciniame judėjime. Ypač karšti revoliucinio judėjimo dalyviai buvo trys broliai Labeikos, ūkininkai – mažažemiai.
Pas Balį Labeiką šventadieniais ar taip laisvu laiku susirinkdavo žmonių, su kuriais tekdavo ir man dažnai aptarinėti bendrą politinę padėtį. Visi jie buvo griežtai nusistatę prieš rusų valdžią. Tai buvo mūsų mažieji mitingai.
Tos apylinkės revoliuciniam nusiteikimui daug pasitarnavo du nedideli dvareliai: ponios Didžiulienės Griežonėliai ir ponios Okuličienės Lotovėnai. Abiejuose tuose dvareliuose buvo ir konspiratyvūs revoliucininkų butai, ir slaptos spaudos sandėliai, ir visokių slaptų informacijų šaltiniai. Abiejuose tuose dvareliuose teko ir man 1906 m. buvoti.
Žavingos buvo abi šios ponios. Jų išvaizda kažkokia kilni, majestotinga. Abi jos buvo didelės idealistės. Ir veikė nežiūrėdamos pavojaus.
Ponia Didžiulienė buvo rašytoja (pseudonimas „žmona“). Jos visa šeima jau nuo Mintaujos gimnazijos laikų pasižymėjo savo aktyviuoju lietuviškumu. Tarp kitko p.Didžiulienės didelis bičiulis buvo kun. Tumas.
Ponia Okuličienė, jei neklystu, buvo kitos lietuvės idealistės, Felicijos Bortkevičienės, sesuo. Tos trys moterys nusipelno būti minimos tų laikų revoliucinio judėjimo istorijoje.
Negaliu nepaminėti vieno būdingo įvykio, apie kurį žinau iš dviejų priešingų šaltinių: Balio Labeikos ir 110 Kanos pulko viršilos. Kadangi abu tie šaltiniai faktą beveik vienodai nušviečia, tai dėl tikrumo nėra abejonės.
Buvo taip. 1905 m. gruodžio mėnesyje revoliucinio judėjimo numalšinti buvo Lietuvoje išsiųstos kelios baudžiamosios ekspedicijos.pati didžiausia buvo pasiųsta į Ukmergės, Utenos ir Panevėžio sritį. Tai buvo 110 Kanos pulkas su štabu Ukmergėje.
Naujųjų 1906 m. išvakarėse, t.y. gruodžio 31 d. per Anykščius ir Indrioniškį žygiavo to pulko 8-oji kuopa(vėliau ir aš pats joje tarnavau). Buvo gauta žinia, kad neva Naujuosius Metus sutikti pas Didžiulius Grėžionėliuose renkasi lietuviai revoliucininkai. Žinią davė kažkoks Jagminas, vieno dvarelio nuomininkas, kuris buvo rusų policijos slaptas agentas.
Kuopai buvo įsakyta prisiartinti prie namų tarp 11 ir 12 nakties. Tai ir buvo atlikta. Kai namai jau buvo apsupti, viduje nebebuvo jokios šviesos. Apie 12 val. buvo beldžiama į langus ir duris. Nieko. Kuopos vadas duoda įsakymą išversti duris. Staiga su dideliu triukšmu atsidarė vienas platus langas. Jame atsistojo kažkokia galinga figūra ir pradėjo iš revolverio šaudyti. Kareivių sumišimas pasidarė didelis. Artimesni pradėjo bėgti. Prasidėjo chaotiškas šaudymas. Sumišimą didino tamsuma. Pasigirdo šauksmai: „Šaudyk jį, šaudyk, gaudyk“. Tuo tarpu paslaptinga figūra sugebėjo pabėgti. Kol kareiviai atsipeikėjo, kol surado žibintus, persekiojamasis toli nubėgo. Kadangi jis bėgo basas, tai čia pat kieme susižeidė koją. Pagal kruviną taką kareiviai ėjo revoliucininko jieškoti. Kraujas privedė prie artimiausio ūkininko tvarto, iš kurio buvo dingęs arklys.
8-oji kuopa pernakvojo ir kitą dieną žygiavo per Indrioniškį ir Kovarską į Ukmergę.Kuopos vadą Jagminas įtikinėjo, kad pabėgęs revoliucininkas buvo ne kas kitas, kaip Antanas Didžiulis, studentas medikas, kuris tą dieną jo žiniomis buvo namuose.
Pakeliui tarp Indrioniškio ir Anykščių kuopa susitiko su jaunu studentu, kuris važiavo Indrioniškio link. Netoli buvęs Jagminas pranešė kuopos vadui, kad tai važiuoja tas pats asmuo, kuris naktį šaudė į kareivius, tai yra Antanas Didžiulis.
Studentas buvo suimtas ir nuvežtas į Ukmergę, į pulko štabą.Didžiulis aiškinosi, kad jisvažiuoja iš Petrapilio į namus ir apie bet kokį ginkluotą pasipriešinimą kariuomenei nieko nežinąs. Nors Didžiulių namo apsupimo dalyviai tvirtino, kad šokęs pro langą ir į juos šaudęs buvo didelio ūgio ir su didele barzda, Jagminas vis tvirtino, kad tai buvo Antanas Didžiulis ir niekas kitas. Dėl ūgio ir barzdos jis įrodinėjo, kad tai jiems pasirodė iš išgąsčio.
Pulko vadas, pulkininkas Jagimovskis, išklausęs kuopos vado, viršilos ir kelių kareivių pranešimo, sužinojo, kad pabėgęs paliko sniege nemažą kraujo taką, , vadinasi jis buvo gerokai susižeidęs, liepė Didžiuliui visai nusirengti. Pasirodė žmogus sveikutėlis. Po to, pasak viršilos, pulko vadas Jagminui gerokai apskaldęs ausis, o Didžiulį atsiprašęs paleido.
Iš tikrųjų tą naktį Griežiuonėliuose slapstėsi didelis caro režimo priešas, Semeliškių kaimo nuo Anykščių ūkininkas, Baltuška, stropiai policijos sekamas. Už jo galva buvo paskirta bene 500 rublių premija. Netrukus Baltuška pabėgo į Ameriką.

1905 m. pabaigoje ir 1906 m. pradžioje, caristinei rusų reakcijai siaučiant Kauno gubernijoje, savo žiaurumu ypačiai pasižymėjo Ukmergės aps. Policijos pristavas (nuovados viršininkas) Orlovas. Jo pastangomis buvo daug lietuvių areštuojama, atiduodama teisman arba tiesiog tremiama Sibiran. Ypač daug lietuvių nukentėjo Anykščių srityje.
Lietuviai revoliucininkai nutarė Orlovą nužudyti. Tai pajutęs, jis prašė savo vyresnybę jį kitur iškelti. Jo prašymas buvo patenkintas, ir jis gavo naują paskyrimą į Švenčionių aps. ispravninku (policijos vadu).Perdavęs savo pareigas Ukmergėje, jis į naują paskyrimo vietą turėjo tris kelius: per Jonavą- Vilnių, per Uteną plentu, arba per Anykščius. Jis pasirinko trečiąjį kelią. Visuose keliuose jis buvo laukiamas.
Vėliau man teko matyti jo nužudymo vietą. Tai buvo vieškelyje Vidiškis – Kovarskas – Anykščiai. Vieta apaugusi tankiais krūmais. Vieškelis čia pasikelia į gana statų kalnelį, į kurį įvažiuoti galima tik žingsniu. Beveik visą kalnelį supa klampi pieva.
Kai Orlovas su ginkluotu policininku vežiku jau buvo bepasiekiąs kalnelio viršūnę, iš krūmų pasipylė revolverio šūviai. Ir Orlovas, ir jo palydovas iššoko iš vežimo ir metėsi bėgti į pievą. Čia jį pasivijo du žmonės ir, įklimpusį į nudėjo keliais šūviais. Į jo krūtinę įsmeigė peilį su persmeigta kortele: „Šuniui šuniška mirtis“.

Lietuvių persekiojimo didelis Orlovo bendradarbis buvo jo svainis Ancuta, Indrioniškio valsčiaus sekretorius. Jo svarbiausia pareiga buvo sekti Didžiulių ir Okuličių revoliucinius centrus. Dėl jo pranešimų buvo suimta nemaža apylinkės gyventojų, tame skaičiuje Didžiuliai tėvas ir jo sūnus Algirdas. Jie abu buvo ištremti į Tobolsko guberniją, iš kur daugiau į Lietuvą jau negrįžo.
Revoliucinio tribunolo nutarimu Ancuta irgi buvo pasmerktas mirti, ir tai buvo įvykdyta man matant.
Buvo taip: 1906 m. gegužės 21 d. buvau pas kaimynąpirtyje. Kartu su manim buvo filialistas kunigas Baltrušis ir Ancuta. Mums besimaudant Ancuta pasakojo, kad šiąnakt sapnavo užmuštąjį Orlovą, kuris primygtinai šaukė pas save jį kortomis lošti. Jis nenorėjo eiti, bet Orlovas per prievartą jį įtraukė.
– Negeras sapnas,- nusiminęs pasakė Ancuta,- Ar nenueisiu aš pas Orlovą?
– Taip, nevisai geras,- patvirtinome mudu su senu kunigu.
Grįžęs iš pirties, maždaug valandai laiko praėjus, pavakare sėdau su motina ir seseria prie atdaro lango arbatos gerti. Mums begeriant, pro mūsų langą praėjo nedidelio ūgio trys maskuoti vyrai. Priešais langą jie sustojo ir davė ženklą, kad turime tylėti, o patys nuėjo valsčiaus valdybos link.
Pro langą matėme, kaip tie maskuoti vyrai priėjo prie Ancutos, kuris sėdėjo prieangyje su žmona, liepė jam perduoti žmonai kūdikį ir po to penkiais šūviais nudėjo jį.
Sapnas išsipildė.
(Kalba palikta kaip originaliame tekste,- red.past.)

Apie autorių

Konstantinas Žukas (1885-1962) gimė Kaune, Obeliuose išmoko telegrafisto profesijos ir išvyko į Sibirą 1899 metais dirbti, grįžo 1906 m. į Lietuvą, vėliau tarnavo Rusijos armijoje, kur jam buvo suteikti šie ordinai: Šv. Anos II laipsnio su įrašu „Už drąsą“, Šv. Anos II laipsnio su kardais, Šv. Stanislovo II laipsnio su kardais, Šv. Anos III laipsnio su kardais ir kaspinu, Šv. Stanislovo III laipsnio su kardais ir kaspinu.
1918 m. grįžo į Lietuvą. 1920 m. paskiriamas Krašto apsaugos ministru. 1920 m.– 1921 m. ėjo Vyriausiojo kariuomenės vado pareigas. Kariuomenėje jis praleido apie 20 metų. Išėjo į atsargą, dirbo užsienio firmų atstovu. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, iš ten išvyko į JAV, apsigyveno Klyvlende, dalyvavo Lietuvių karių veteranų sąjungos Ramovės veikloje. Mirė ir palaidotas JAV.