Kasdienė rutina grūdina ir augina odą. Dažnai širdies nebepasiekia skaudūs žodžiai, pro akis prasprūsta šalikelėje „verkiantis“ katinas, o artimojo balse nebegirdi virpesio… Dar baisiau, kai nebepakeli akių į dangų ir net nepajunti kaip keičiasi metų laikai. Labai bijau šito, bijau nepamatyti, neišgirsti, nepajausti…
Kai geriam kartu arbatą ir kalbam apie naujas sukneles, tavo ar mano katinų krečiamas išdaigas, suprantu, kad kažkas nutiko, tačiau bijodama gelmės toliau pasakoju, kaip norėčiau raudonų batelių (vaikystėje tokius turėjau, juk prisimeni…). Ir virpesį balse girdžiu, tik bijau, jog susidūrus žvilgsniams mūsų pokalbis apie kasdienybę taps bevertis. Tada jau teks apnuoginti širdį ir ištarti žodžius, kurie tariami tik prietemoje, kai dar nesinori jungti lempų, kai arbatinyje vėsta arbata, o akyse kaupiasi ašaros… Tie žodžiai – paprasti, bet galingi: man skauda, man labai skauda, aš ilgiuosi, liūdžiu ir net nematau, kad jau žydi krokai…
Žinau, ir tu pasakytum panašiai, tačiau už lango dar pernelyg šviesu, tavo žvilgsnis klaidžioja beržų viršūnėmis ir tik iš tylos suprantu, kad pasakyti turi ką…
Tokiais momentais norėčiau paprašyti tik vieno – apkabink mane, man šalta – arbatinyje arbata spėjo atšalti, tad nebešildo… Ir tikrai žinau, kad to niekada nepaprašysiu, nes tada pajusi, kaip man šalta…
Švenčių laukimas man atrodo lyg magiškas laikas, kai stropios šeimininkės ne tik visus namų langus išblizgina, pakabina naujas užuolaidas, bet ir laikas, kai mes, kasdienybės rate besisukančios voverės, trumpam stabtelim ir vos vos praveriam širdis. Tai laikas, kai labai nenoriai leidžiam kitam žvilgtelėt į tą kumščio dydžio pulsuojantį organą, kuriame slepiame visas nuoskaudas, pyktį, kuris padengtas jau užgijusiomis ar vis dar kraujuojančiomis žaizdomis… Todėl ir bijom rodyti širdį, o kas, jeigu ją dar labiau sužeis? O kas, jei beužgyjantis randas vėl ims kraujuoti iš naujo?
Tačiau susėdus prieš šventinio stalo visai nesvarbu, ar aplink jį susės būrys žmonių, ar tik keli patys artimiausi – leiskim širdims nurimti. Leiskim širdims pailsėti – nuo skausmo, kasdienybės, rūpesčių, išsakytų ir neišsakytų žodžių… Ir net jeigu nepavyks praverti širdies, tegu ji bent jau nurimsta…
Norėčiau akimirkai nukeliauti į vaikystės pušynėlį, kur prieš kiekvienas Velykas mama vesdavosi skinti žalumynų. Žibučių žiedeliai, prasikalusi žolytė, gal dar pernykščių smilgų stabarėliai, tada visais šiais grožiais papuošti kiaušiniai „keliaudavo“ į kojinę ir į dažais kunkuliuojantį puodą. Nors trumpam vėl tai išvysti: mamą, žibučių žiedelius ir išgirsti vaikišką kvatojimą – mama sakydavo, kad dedant kiaušinius į puodą reikia kvatoti iš visų jėgų, tada kiaušiniai nesuskils… Kvatodavom kartu – aš tikrai tikėdama mamos pasakojimu, o ji..? O ji, tikiu, nenorėdama griauti mano vaikiško įsitikinimo, kad juokas gali padėti nesuskilti kiaušiniui…
Užtenka ir akimirkos pabūti toje vaikystės pasakoje, kur galėjo skaudėti, kur galėjo byrėti ašaros ir kur drąsiai galėjau prašyti būti apkabinama. Džiaugiuosi, kad turiu šiuos prisiminimus, jie šildo, kartais priverčia nubraukti ašarą, bet ne skausmo, o ilgesio…
Kai suprasi, kad nebemoku arba nebeleidžiu sau verkti, prašau, pasakyk – nesigėdiju savo ašarų. Žmogus yra vienintelė gyva būtybė, kuri skausmą arba džiaugsmą gali išreikšti ne tik balsu, bet ir ašaromis. Kai skauda gyvūnui, jis inkščia, cypia, kaukia, bet neverkia. O mes, žmonės, turim privilegiją verkti (jeigu paklaustume gydytojų, kodėl žmogus verkia, gautume labai paprastą atsakymą – kažkada evoliucijos eigoje mutavo vienas genas ir dėl to mes sugebam verkti). Nebijok savo ašarų, esu įsitikinusi, kad nepaisant kalbų apie genų mutacijas, jos rodo, kad mes dar esam žmonės…
Ir kai vėl kartu gersim arbatą, o atslenkanti prieblanda kvies uždegti nors žvakę – nedek, gal blunkančioje šviesoje širdžiai bus ramiau, gal sakiniai taps ilgesni, su didesnėmis pauzėmis, bet gilesnių prasmių. Ir jeigu balse girdėsim virpesį, žinosim, kad kasdienybė dar nesugebėjo mūsų odos paversti nejautria.
Tegu ateinančių švenčių laukimas leidžia sustoti nors trumpam, nors keliems sakiniams, nors arbatos puodeliui. Prieblandoje ilgesniam pokalbiui, degant šviesoms – kiek trumpesniam.
Ir net jeigu skauda širdį nuo ją vagojančių randų, leiskim kitam pridėti prie jos nors delną, o gal sušildys, gal randai liks, bet skausmas sumažės…
Pabūkim per šventes kartu, juk žmogus pasiilgsta žmogaus, o ką jau kalbėti apie širdis – širdys taip pat ilgisi viena kitos…
