Kai kaimas išnyksta man prie akių… (Rievės. 2024-07-12)

Netolimoje mano gyvenamosios vietovės pašonėje išnyko kaimas. Anksčiau, kai tame kaime dar gyveno vienui vienas žmogus, aš sąmoningai, dėl to piliečio saugumo, vengdavau įvardyti to kaimo pavadinimą – kad tik kas neįsibrautų nuskriausti ar apiplėšti senuko, gaunančio, ko gero, varganą pensiją. Šiandien ten jau – tušti laukai… Ir viskas – Jusiškio kaimo Kavarsko seniūnijoje nebėra. Finito. Galės raustis, plėstis barsukai su malonumu! Girdėjau, kad jau sėkmingai jie tą ir daro. Pagyveno žmogus gamtoje, kaip svečias, dabar ta „gamta“ visu gražumu veisiasi. Bet turbūt iki tol, kol ten vėjo jėgainių pristatys, nes tą daryti jau realiai planuoja ir net būsimą pelną turbūt skaičiuoja…

Yra žinoma, kad per pastaruosius 30 metų iš Lietuvos žemėlapio išbraukti keli tūkstančiai kaimų, kurių buvo likę vien pavadinimai. Ir kitur, žiūrėk, ištuštėjo, uždarė mokyklą, nebeveikė parduotuvė, nebeliko bibliotekos, pašto, moterėlė pardavė karvę, tas išsikraustė, anas numirė, nei vienas jaunesnis nebeapsigyveno…

Taip, niekas nestovi vietoje. Ir nebūna vienodų dienų. Ir jei mūsų šeima nebūtų pakeitusi gyvenamosios vietos, apie tokius dalykus – prie akių nykstančius kaimus – turbūt nė susapnavę nebūtume. Nes juk kaip viskas pažengę į priekį globaliame pasaulyje ir dideliuose miestuose, tiesa? Tai, ko anksčiau visiškai negalėjo įsivaizduoti net drąsiausi fantastai, šiandien – jau realybė. Kur bepasisuksi, visur aukščiausio lygio (ir vis dar tebeaugančio) išmaniosios technologijos, dirbtinis intelektas, inovatyviausi sprendimai ir dar bala žino kas…

O aš jums papasakosiu realybę, gryną tiesą, kaip gyvena žmonės periferiniame regione. Mat važiuoju į darbą ir iš jo automobiliu, ir pavežu eilinius gyventojus.

Štai vienas pavyzdys. Įsėda į mašiną jau link pensinio amžiaus, nevairuojantis žmogus, klausiu, kaip gyvenate. Sako, „Egzistuoju. Gas kas ir gyvena… Turiu neįgalumą, ir dėl jo negaliu darbo susirasti. Jei nedirbi – dumk iš miesto. O kaip kaime? Kaip iš kaimo man darbo vietą pasiekti? Apsigyvenęs mieste, kiek už nuomą mokėčiau ir kiek liktų iš algos?“

Antras pavežtas (jis 7–8 km visada eina pėsčias) pirmiausia padėkojo, kad sustojau, nes dauguma, pasak jo, nė nestoja. „Aš ir nestabdau, einu pėsčias. Bet gi bent sustotų, paklaustų, ar pavežt, ar nori pėsčias eit?.. Bet gi jiems sustot reikia, paskui pradėt važiuot reikia – oi, kaip sudėtinga! O aš jei einu į Kavarską – tai kaip į šventę“, – pasakojo vyriškis. Paatviravo, kad bandė pas psichologą kreiptis. Pasiteiravau, kaip viskas vyksta. Pilietis man ir sako: „Psichologas buvo į Kavarską atvykęs, seniūnijos patalpose. Klausė, ar negaliu į Anykščius atvykt, jei tik vienas atvykau, kitų nebus. Dar tik kartą buvau aš pas jį, pats išsipasakojau. O kitą kartą praleidau, nenuėjau – pas žmones dirbau. Man gi užsidirbt svarbiau, nei išsipasakot… Reikia už telefoną susimokėt. Valgyt gaunu pas žmones, ką nors padirbęs. Pašalpa gelbėja.“

Na, taip – lankytis pas psichologą, kai reikia pačiam nueiti 8 km, o po to tuos pačius 8 km pareiti – gana keistokai atrodo (tad psichologo pasiūlymas tokiam piliečiui lankytis Anykščiuose – iš viso utopinis). Pavėžėjimo klausimas periferiniuose regionuose – gerokai užstrigęs. Bet čia pat prisimename visiems žinomą frazę: skęstančiojo gelbėjimas – paties skęstančiojo reikalas…

Trečias, nemažų sveikatos problemų turintis, į tą patį užduotą klausimą „kaip gyvenimas?“ man atviravo: „Nieko gero. Kaip nori, taip ir krapštykis. Nenoriu pasakoti – nenoriu nusipjauti šakos, ant kurios sėdžiu…“ Žinau, tam vyrukui buvo būtina įsigyti labai brangų aparatą vienai ligai gydyti…

Su dar vienu kiek juokavom apie tai, kad kiekvienas turi silpnų vietų: vienam gerklę vis skauda, kitam – stuburą. O šis ir sako šypsodamasis: „Man tai silpna vieta – „ant moterų“, bet ir tos čia, kaime, tik pensininkės ir neįgalios.“

Štai taip, mielieji. Viskas normalu – gi vienam duona per sena ir sviestas kažkoks neskanus, kitam – deimantai per smulkūs…

Tik niekada nepamiršiu savo pašnekovo iš dabar jau išnykusio kaimelio, iš labai senos, medinės trobikės… O kryželio tam kaimui nereikia statyti – ten dar stovi irstantis, 1939 metais statytas masyvus kryžius, tik jau su aukštyn kojomis vos besilaikančiu nukryžiuotoju. Simboliška?.. Turiu nuotrauką – joje mano pačios užfiksuota, kaip paskutinis to kaimo gyventojas žiūri į sukrypusį, irstančios medienos kryžių…