…kai tų ilgų liūdnų sąrašų nebematai, geriau apie tai nebemąstyti…

      Būdavo liūdna skaityti „Anykštos“ puslapį su ilgu mirusiųjų sąrašu, o kai tas sąrašas dingo, nepralinksmėjau. Prisiminiau senus negerus laikus, kai pradėjau žurnalisto karjerą. Kai 1965-ųjų pavasarį, pradėjus dirbti „Kolektyvinio darbo“ redakcijoje, vyresnieji kolegos man papasakojo, jog nelabai seniai buvo neleidžiama laikraštyje skelbti rajono pieno ir mėsos gamybos suvestinių.

Neklausinėdamas supratau kodėl: susikūrus kolūkiams pašarų kasmet būdavo pagaminama vis mažiau, gyvuliai sulyso, karvės mažiau duodavo pieno, vis mažiau sverdavo ir kiaulės, vežamos į mėsos kombinatus. Išskyrus, žinoma, vieną kitą kolūkį, kuriam vadovavo itin apsukrus, valdžios globojamas pirmininkas. Pirmaisiais mano darbo Anykščių rajono laikraščio redakcijoje metais tokios suvestinės jau buvo skelbiamos. Daugumos kolūkių pirmininkai ir kitokie vadovai jau galėjo pasigirti: „Žiūrėk, jau gaminame daugiau, negu pernai“.  Jei kuriam nors nepasisekdavo ir gamyba smukdavo, kartais net viso rajono mastu, ir tokių dalykų nebenutylėdavome. Užtat mus prižiūrėjęs Glavlitas (lietuviškai ši įstaiga buvo vadinama ilgu žodžių deriniu: Vyriausioji valdyba valstybinėms paslaptims spaudoje saugoti) užakcentavo kitą draudimą. Kai mėsos ir sviesto stoka nei kaimiečiai, nei miestiečiai nebesiskundė, paaiškėjo, kad niekaip neįmanoma įveikti kitos blogybės: rajone kasmet daugėjo įvairių nusikaltimų. Apie tai, kiek konkrečiame kolūkyje ar apylinkėje per metus žmonių apsivogė, susimušė ar buvo nužudyta, rašyti galėjome. Tačiau skelbti tokią apibendrintą statistiką rajono mastu – jokiu būdu. Galima buvo suprasti draudimo priežastį: o kas bus, jei koks nors užsienio diplomatas paims rajono laikraštį ir sužinos, kad tarybinė visuomenė, švelniai tariant, po truputį degraduoja..  Dabar mirimų ir gimimų statistiką provincijos laikraščiai skelbia. Atidžiai skaitydamas kiekvieną laikraščio eilutę kur nors aptiksi, kad štai tokiame rajone praeitą mėnesį gimė 14 vaikų, o mirė 67 įvairaus amžiaus sulaukę žmoneliai. Bet perskaityti vieną ar du informacijos sakinius visai ne tas įspūdis, kaip pamatyti ilgą išėjusių amžinybėn sąrašą ir vos vieną, dvi ar tris eilutes apie gimusius. Nematydami ir nelygindami tų sąrašų gyvensime ramiau.  Labai apgailestaujama, kad iš Mindaugo laikų neliko beveik jokių statinių ir kitų įspūdingesnių materialinių paminklų. Bet Lietuva liko, nes išlikome mes, savo kalbos neužmiršę lietuviai. Mūsų protėviai atlaikė karus, epidemijas, baudžiavą, grobikų plėšimus. Žmonės pasirodė ištvermingesni už pilis ir rūmus. Ir štai koks paradoksas: mūsų protėviai per vargus ir kančias sugebėdavo užauginti naują kartą, o dabar naujoviškų technologijų, humanizmo idėjų ir kitokių gėrybių amžiuje mes šito nebesugebame. Bet kai tų ilgų liūdnų sąrašų nebematai, geriau apie tai nebemąstyti.