Kai žodžiai virsta muzika…

Dainuojamoji poezija yra vienas intymiausių muzikos žanrų. Apie jo žavesį ir prasmę nusprendėme pasikalbėti su tais, kurie dainuojamąją poeziją „valdyti“ moka geriausiai – tai muzikantas ir poetas Domantas Razauskas bei jaunas perspektyvus muzikantas, jau tapęs ir Sauliaus Mykolaičio vardo premijos laureatu, Kristijonas Ribaitis. Šią vasarą Anykščiuose vėl koncertuosiantys atlikėjai neslepia savo simpatijų šiam miestui ir, kaip patys sako, jiems visada gera čia sugrįžti.

– Domantai, kaip Jūsų gyvenime atsirado muzika, ypač dainuojamosios poezijos žanras?
– Muzika mano gyvenime neatsirado, tai aš gimiau jos pasaulyje. Kitokio nepažįstu. Kas yra dainuojamosios poezijos žanras, aš nežinau. Esu apie tai rašęs ne vieną straipsnį, pasakojęs begalę kartų. Visus atsakymus į klausimus apie šį terminą reikia peradresuoti Gediminui Storpirščiui, jis tikrai žino. O aš ne (šypsosi).
– Jūs esate ne tik muzikantas, vedate radijo laidas. Ką Jums duoda tokia patirtis? Ar mieliau apie muziką kalbėti, diskutuoti, ar ją kurti?
– Viskas, kas susiję su muzika, man yra miela. Dešimt metų kiekvieną savaitę rašau apie muziką, kartais atsiranda tokios aferos kaip „Pakartot“ (laida per LRT radiją, – autorės pastaba), susijusios labiau ne su muzika, bet su man įdomiais bičiuliais. Mat iš tiesų kalbėti apie muziką yra toks pats absurdas, kaip šokti apie architektūrą, tačiau net šis absurdas mielas! Dar yra nesibaigiantys koncertai, repeticijos, įrašai, tai taip pat miela. Užvis sunkiausia yra išmokti klausytis muzikos. Vis dar to mokausi.
– Kaip manote, ar šiuolaikiniame chaotiškame pasaulyje dainuojamoji poezija dar randa kelią į žmogaus širdį, priverčia sustoti ir susimąstyti?
– Šiuolaikinis pasaulis nėra daugiau ar mažiau chaotiškas, nei kada nors. Priemonės, įrankiai keičiasi, bet stereotipai, klišės, klausimai lieka tie patys, senas geras chaosas taip pat. Ir paprastai jo kiekis išorėje priklauso nuo kiekio viduje. Taip pat ir ausys tos pačios. Tiesa, greičiau pavargstančios, nes „muzikėlė“ mus persekioja didžiąją dalį dienos, net perkant žuvį. Tačiau jei labai labai įdėmiai pasižiūrėsime į muzikos raidą, tai nieko iš esmės naujo nevyksta jau nuo 1970-ųjų pabaigos. Visi žanrai, visos kryptys, visi eksperimentai, net radikaliausi, jau yra buvę. Tam tikra prasme muzika yra pasibaigusi, traukinys nuvažiavęs ir dabar tegirdėti tolstantis dundėjimas. Tai nėra nei gerai, nei blogai, taip tiesiog yra, nes visi kultūriniai fenomenai istorijoje turi savo ciklus.
Ar kokia nors muzika randa kelią į kieno nors širdį, man atsakyti sunku. Jei kalbėčiau apie save, tai mano širdis muša ritmą. Vadinasi, ji pati neišvengiamai yra daug didesnės už mane muzikos dalis.
– Poezijos pasaulyje Jūs esate aktyvus jau maždaug nuo 2002-ųjų. Ar per tiek metų vis dar lengva atrasti įkvėpimo kūrybai?
– Ne, nelengva, todėl nebesu poezijos pasaulyje, nerašau eilių jau dešimtmetį ir neketinu pradėti vėl. Viskas, ką norėjau parašyti, parašiau. Yra dvi-trys eilutės, kurios man iki šiol visai patinka. Poezijos beveik nebeskaitau ir vieninteliai sąlyčiai su šia išskirtine literatūros dalimi yra muzikiniai performansai, kurių metu gyvai su bičiuliais improvizuojame elektroniniais ir akustiniais instrumentais, kam nors balsu skaitant eiles.
– O kas yra Jūsų įkvėpimo šaltiniai?
– Apsakyti šaltinį reiškia jį sustabdyti. O sustabdytas jis jau nebe šaltinis. Šiaip jau nėra nė vieno dalyko Paukščių Tako galaktikoje, kuris negalėtų įkvėpti.
– Ką Jums reiškia dainuojamoji poezija? Ar galima teigti, jog tai – savotiškas gyvenimo būdas?
– Apsaugok, Viešpatie! Kaip jau minėjau, aš nedainuoju poezijos, nežinau, kas sugalvojo šį pavadinimą ir kaip dirbtinai atsirado toks gana keistas aktorinis lietuviškas judėjimas. Lietuviškos muzikos apskritai klausau labai mažai, turiu tik keletą numylėtų albumų ir jų neįmanoma būtų pavadinti dainuojamąja poezija. Antra vertus, dabar šiuo mįslingu terminu vadinama bet kas. Štai grojau festivalyje kartu su Andriumi Mamontovu, Jazzu, Igoriu Kofu, Neda – visi bardai?! Anykščiuose grosime su grupe gana sunkaus alternatyvaus bliuzroko, taip pat scenoje bus „Baltasis Kiras“. Ką tai turi bendro su dainuojamąja poezija? Esu apie tai rašęs spaudoje. Festivalių organizatoriai dėl marketingo gali bet kam užklijuoti bet kokią etiketę. Bet šitas absurdas turi kažkada pasibaigti. Visame pasaulyje yra suprantamas terminas „autorinė daina“, „dainų autorius ir atlikėjas“, folk muzika ir taip toliau. Ir tik pas mus atsiranda kažkokie mitiniai dainuojančių poetų judėjimai… Nors nei apie muziką tai nieko nesako, nei tos poezijos ten su žiburiu nerasi. Tiesa, dar lenkai turi, bet ten viskas gerokai aiškiau. Tad kalbėdamas apie savo gyvenimo būdą, galėčiau verčiau sakyti „rokenrolas“.
– Ar turite svajonių, dar neįgyvendintų tikslų, susijusių su muzika, poezija?
– Idėjų, minčių, planų, susijusių su muzika, daile, fotografija, kelionėmis, – turiu! Bet jei tik ką bandau praskleisti, tai visada ima ir neišsipildo (šypsosi).
– Ką Jums reiškia Anykščiai, galimybė čia muzikuoti? Gal turite dar kažką bendro su šiuo miesteliu?
– Anykščiai… Nežinočiau, nuo ko net pradėti. Tad pasakysiu paprastai – labai seniai mano pažįstamas, mylimas miestas, į kurį visada grįžtu su didžiausiu malonumu. Turiu ten bičiulių, pažįstamų, mėgstu ten vaikščioti ir žvalgytis, jei tik yra laiko. O kai dar toks vienas garsus alpinistas ateina į koncertus ir po to sako „buvo gražu“, tai užsimanau ten apsigyventi (šypsosi).
– Kristijonai, kaip Jūs atradote dainuojamąją poeziją?
– Atradau labai netikėtai, dar mokykloje. Kurdamas dainas angliškai, iš naujo atradau Storpirščio, Kernagio ir kitų bardų dainas, kurios vaikystėje buvo kaip muzikinis fonas mano namuose. Mano abu tėvai, būdami režisieriais, ne kartą dirbo su daugeliu iš jų, ypač su Kernagiu ir „Keistuolių teatru“, todėl tuos žmones aš dažnai matydavau savo vaikystėje. Taigi, vėliau iš naujo atradęs šiuos muzikantus, išsikėliau sau užduotį rašyti tekstus lietuviškai. Šiandien man vis dar keista, bet kartu ir beprotiškai didelė garbė dalintis su šiais žmonėmis scena.
– Kuo šis žanras iš esmės išsiskiria iš kitų?
– Dainuojamoji poezija visada išsiskirs savo intymumu. Ryšys, kuris atsiranda tarp klausytojo ir atlikėjo, yra labai asmeniškas, ko, mano manymu, kituose muzikos stiliuose matome labai retai. Aš pats nedrįsčiau sakyti, jog tai, ką aš groju, yra šimtu procentų dainuojamoji poezija. Bet tas ryšys visgi išlieka, kartais toks stiprus, jį galima beveik rankomis paliesti.
– Kaip manote, ar šiandien poezijai lengva rasti kelią į žmogaus sielą?
– Ne kartą jau įsitikinau, kad šiuolaikiniam žmogui reikia poezijos, ir malonu matyti, kad šių žmonių skaičius didėja. Nebūtinai poezija turi priversti susimąstyti, poezija lygiai taip pat padeda įvertinti visą šiuolaikinį chaosą. Teigiamai, neigiamai ar ironiškai – čia jau poeto nuosprendis.
– Kas dainuojamojoje poezijoje yra svarbiau – žodžiai ar lyriška švelni muzika?
– Muzika yra svarbu, tačiau nebūtinai ji turi būti lyriška ar švelni. Savo muzikos nepavadinčiau labai švelnia – išskyrus kelias dainas, aš šūkauju, savo muzikoje naudoju daug triukšmą keliančių garsų. Tai man leidžia lengviau ištransliuoti tai, ką aš noriu perduoti klausytojams. Didelė dalis to ateina iš teksto, bet, mano manymu, vien geras tekstas yra viso labo poezija. Dainuojamoji poezija – tai aukso viduriukas tarp gero teksto ir geros muzikos.
– 2016-aisiais tapote devintosios Sauliaus Mykolaičio vardo premijos laureatu. Ar apdovanojimai įkvepia Jus siekti dar daugiau, ar tai Jums tik simbolika, laikinas džiaugsmas, kuris po kiek laiko užsimiršta?
– Tokie apdovanojimai leidžia suprasti, kad kažką darai gerai ir kad kažkam vis dėlto tai patinka. Nemanau, kad negavęs apdovanojimo būčiau kažką daręs kitaip, kita vertus, šis apdovanojimas davė man progą dirbti su nepakartojamais žmonėmis ir išleisti savo pirmąjį albumą. Svarbiausia po tokių apdovanojimų – neužmigti ant laurų.
– Ar galima teigti, jog dainuojamoji poezija yra gyvenimo būdas?
– Man dainuojamoji poezija yra toks keistas dalykas, netelpantis į jokius rėmus, nes į šį stilių sutelpa tiek daug skirtingų žanrų, nuotaikų, žmonių ir akimirkų. Dėl gyvenimo būdo – jie gali būti keli. Vienas – su buteliu rankose, kartojantis, jog jis yra bohemos dalis. Kitas – medituojantis, bandantis muzikoje ir poezijoje atrasti save, geriau suprasti žmogaus egzistenciją. Tų gyvenimo būdų yra ir daugiau. Svarbiausia, kad vienas žmogus gali per savo gyvenimą patirti juos visus, o kitas nepaliesti nė vieno iš jų.
– O ar turite muzikinių svajonių?
– Yra keletas idėjų, kurias tikiuosi įgyvendinti netolimoje ateityje. Kol kas tai viso labo idėjos, bet niekada negali žinoti..
– Šį rugpjūtį vėl grosite Anykščiuose. Kuo Jus žavi šis miestelis?
– Šis miestas įstrigo mano atmintyje nuo tada, kai pradėjau groti „Purpuriniame vakare“. Nors daugiau koncertų čia netenka surengti, man visada gera sugrįžti į Anykščius.