Beveik visą darbingąjį amžių sodininkystės tarybinio ūkio mechaninėse dirbtuvėse dirbęs Jonas Raškevičius gali džiaugtis, kad vaikai nepaliko kaimo, dukra gyvena kartu, o abu sūnūs ūkininkauja.
Garsų Anykščių krašto ir visos Lietuvos vyndarį Balį Karaziją menantis Pagirių kaimas neturi gilių istorinių šaknų, jis ženkliai suklestėjo praeito šimtmečio antroje pusėje kaip pagalbinė Ažuožerių sodininkystės tarybinio ūkio gyvenvietė. Dėl palankaus susisiekimo su Anykščiais (kaimas vos 6 km nuo rajono centro, šalia Ukmergės plento ir asfaltuoto kelio į Dabužius) kaime nesimato tuščių sodybų, gyvena keli stambūs ūkininkai, dalis žmonių važinėja dirbti į Anykščius.
Pagiriai – vienas iš stambesnių Anykščių seniūnijos kaimų, kuriame gyvenamąją vietą deklaruoja 106 gyventojai.
Pagiriai – nuo girių
Kaimas Pagirių pavadinimu Lietuvoje yra ne vienas. Dideli, turtingą istoriją turintys kaimai tokiu pavadinimu yra Kauno, Vilniaus, Kėdainių ir kituose rajonuose. Matyt, pavadinimas kilęs nuo tose vietose ošusių girių. Nors šalia Pagirių kaimo didelių girių ir nėra, tačiau netoliese prasideda Dabužių, Troškūnų miškų masyvai, tad gali būti, kad šie miškai siekė ir Pagirius.
Tuo neabejoja vienas seniausių Pagirių kaimo gyventojas Jonas Raškevičius. „Kadaise kaimas vadinosi „Podliese“, matyt tas pavadinimas bus nuo rusų, – pastebėjo nuo Molėtų kilęs, 1962 – aisiais Pagiriuose namelį nusipirkęs J. Raškevičius. – Čia buvo valstybinis medelynas, mokėjo žmoniškesnius atlyginimus“. Su nuo Kurklių kilusia, jau Anapilin išėjusia žmona Danute jiedu užaugino du sūnus kaip ąžuolus, kurie baigę mechanizacijos mokslus sėkmingai ūkininkauja gimtinėje, ir medikę dukrą Gitaną, kuri gyvena kartu. „Žentas irgi ūkininkauja“, – pastebėjo buvęs ilgametis Ažuožerių sodininkystės ūkio mechaninių dirbtuvių vedėjas, atsarginių dalių ir naftos produktų sandėlininkas J. Raškevičius, jau sulaukęs 6 anūkų.
Prisimena garsųjį vyndarį
Pagiriuose yra trys gatvės: Liepdegėnų, Draugystės ir Karazijos. 1932 metais čia įsigijęs apie 100 hektarų žemės „Anykščių vyno“ įkūrėjas B. Karazija Pagiriuose įveisė 100 hektarų serbentų ir obelų plantaciją, pasistatė sandėlius, kuriuos pokaryje dar naudojo buvęs tarybinis ūkis ir kurie, pasak vietinių gyventojų, visai neseniai sugriuvo. Tačiau žmonės, netgi į kaimą gyventi atvykę iš svetur, B. Karaziją žino. Anykščiuose nusipirkęs žemės ir pasistatęs mūrinį fabrikėlį, prieš karą B. Karazija buvo didžiausias Anykščių krašto darbdavys, karo pabaigoje emigravęs į JAV ir ten miręs.
Vienoje sodyboje raudonuosius serbentus skynusiai šeimai, į Pagirius gyventi atvykusiai prieš gerą dešimtmetį iš Utenos, gerai žinoma, kodėl gatvė Karazijos vardu pavadinta. Beje, iš uogų jie teigė ne vyną darysią.
„Pirkom šią sodybėlę, nes kaime pragyventi lengviau, o Utenoj prieš 15 metų surasti darbo buvo sunku, – sakė sodybos šeimininkas Gintautas Galvonas, beje, garsiojo politiko, tragiškai žuvusio lakūno Vytauto Galvono pusbrolis. – Auginome du sūnus ir dukrą, gyvenome susispaudę bendrabutyje, o čia kokia erdvė – visa sodyba“.
Dabar vaikai jau suaugę, kuria savus gyvenimus, o atvykėliai teigia, kad gerai sutaria su kaimynais ir kaime jaučiasi savi.
Ūkininkai brangino kiekvieną
giedros minutę
Taip atsitiko, kad karštas ir sausas praeitas trečiadienis sutapo su didžiosios javapjūtės pradžia Pagirių kaimo ūkininkams. Į kaimo gale esančius ūkininkų sandėlius ar keliuku Agrokoncerno elevatoriaus Piktagalio kaime link su grūdais ar be jų zujo galinga ūkininkų technika, keliu į laukus riedėjo ir senutėlis javų kombainas.
Kaimo gale prie saulėje tviskančiais stogais esančių sandėlių taip ir nepavyko susitikti ūkininko Tomo Kauniečio. Pasak ten buvusios merginos, jis pjovė kažkur netoli Kavarsko, nebent galėjau palaukti kažkurio iš grūdus vežančio giminės vyro. Nelaukiau, juolab kad sandėlius saugantis grėsmingos išvaizdos palaidas keturkojis buvo visai nedraugiškai nusiteikęs mano atžvilgiu.
Vakar pasiteiravus, kaip sekasi javapjūtė, T. Kaunietios sakė jau nupjovęs apie 50 hektarų. Pasak ūkininko, tiek nupjovus apie derlių dar anksti kalbėti, nes jis dirba 340 hektarų, augina žieminius kviečius, miežius. Darbuose sūnui talkina ūkininkas tėtis Robertas, brolis Marius. Ūkininko nuomone, grūdų supirkimo kainos mažos, tad kiek įmanoma stengiasi išsiversti be samdomų darbininkų. Ūkininkas turi grūdų džiovyklą, sausus veža į Piktagalio elevatorių, su kuriuo yra sudaręs sutartį. Kaina už antros klasės žieminių kviečių toną siekia 140 eurų.
Namuose neradau ir ūkininko Virginijaus Raškevičiaus šeimos. Beje, ūkininkauja ir grūdines kultūras augina ir jo brolis Dalius Raškevičius, gyvenantis kitoje Pagirius kertančio kelio link Dabužių pusėje, tačiau ten, pasak vietinių, jau Liepdegėnai.
Trumpam susitikti su V. Raškevičium pasisekė galulaukyje, kol iš kombaino pylė grūdus ir naudodamasis atokvėpio minute dar spėjo kažką patvarkyti kombaine. Pilną sausų aukso spalvos žieminių kviečių priekabą galingu „Jonhn Diere“ traktoriumi į elevatorių Piktagalio kaime nuvairavo jo žmona Daiva. Turi suspėti suvažinėti, kol vyras prikuls paliktą priekabą. Ji dirba ligoninėje, o šitaip per javapjūtę ūkininkų žmonos atostogauja…
V. Raškevičiui praeitas trečiadienis buvo pirma didžiosios javapjūtės diena. Ūkininkas džiaugėsi, kad po tokių liūčių kombainas neklimpo dirvoje, o ir derlius neblogas. Iš hektaro byra gal 5 – 6 tonos grūdų. V. Raškevičius dirba 100 hektarų žemės, augina žieminius kviečius, miežius ir žirnius. Ūkis ne iš didžiųjų, tad darbus nudirbti stengiasi patys. Per atostogas, darbymečiais, jei tik gali, talkina ir abu sūnūs – Tadas ir Gedas. Gedas jau baigęs mokslus A. Gustaičio aviacijos institute dirba Vilniaus oro uoste. Tadas tame pačiame institute dar studijuoja, o šiuo metu yra išvykęs į Jungtines Amerikos Valstijas.
