„Anykštoje“ publikuojame Eldorado BUTRIMO specialiai iš Ukrainos „Anykštai“ parengtą reportažą.
Taip jau sutapo, kad trims paroms apsistojęs Odesos hostelyje „Le Reve“, buvau vienintelis jo klientas. Vakare pasijutau nejaukiai, tačiau, smalsumo skatinamas, ėmiau šnekinti hostelio administratorę, liūdną ir susimąsčiusią moterį.
Pagalvojau, kad jos slogi nuotaika galimai susijusi su Ukrainoje vykstančiu karu, ir neapsirikau. Prisistačiau esąs žurnalistas iš Lietuvos, nuo antrosios karo savaitės ketvirtą mėnesį stebintis įvykius Ukrainoje.
„O jūs buvote Mariupolyje?“ – iš karto pagyvėjo Olios Buravliovos vardu prisistačiusi 42 metų administratorė. Išgirdusi atsakymą, kad nebuvau, moteris tyliai pratarė: „O mano sūnus, kariškis, ten pateko į nelaisvę, bet ne „Azove“, jau du mėnesiai, kaip neturiu jokių žinių apie jį.“
O.Buravliovos veidas po šių žodžių skausmingai persimainė, atrodė, lyg tuoj tuoj pravirks, bet moteris susitvardė, trumpam nusisuko, o atsigęžusi jau ramesniu balsu paklausė, ar nesutikčiau kartu išgerti kavos. Netrukus, prisėdę prie kiemelyje stovinčio staliuko, ėmėme šnekučiuotis.
Tiesą sakant, aš tylėjau, o kalbėjo O.Buravliova. Jos žodžiai liejosi nepaliaujamu srautu, tarsi būtų laukusi momento išsikalbėti.
Moteris karčiai atsidususi prasitarė, jog kariuomenė ir karas realiai paženklino jos šeimą, mat tiek vyras Grigorijus Saltanas, tiek vienturtis 26 metų sūnus Denisas Saltanas yra kariškiai, o karas neslopsta jau aštuntus metus.
Iki 2014 metų karo visi kartu gyveno Mostino kaime, šalia Donecko, kur gimė sūnus Denisas. Prasidėjus karui, šeima nusprendė sprukti nuo bombardavimų į Kijevą.
Išvykti neskubėjo, nes nemanė, kad viskas peraugs į tokias kruvinas kovas. Tačiau bomboms ėmus kristi į kiemą, buvo priversti apsigyventi rūsyje, o kai raketos supleškino dviejų gretimų namų gyventojus, puolė į paniką ir spruko.
Prieš pabėgdama O. Buravliova išleido į laisvę visus kaimyno ūkininko gyvulius ir paukščius, šis vėliau visą pusmetį jai telefonu priekaištavo, nors pats, kilus karui, saugiai ilsėjosi Ispanijoje. Kaime prie Donecko liko ir O.Buravliovos namas, į kurį šeima taip ir nebegrįžo.
Sprunkant iš Donecko, teko regėti sudarkytus žmonių lavonus bei išgyventi stingdantį siaubą. Po tokių sukrėtimų O.Buravliovą ėmė kamuoti širdies negalavimai, kurie liovėsi po metų, tačiau sapnuose regimi košmarai persekiojo ilgai.
Bemiegėmis naktimis moteriai kilo mintis atnaujinti dvynės sesers paieškas. Paaiškėjo, jog O.Buravliovos motina visas tris jai gimusias dukras paliko vaikų namuose.
Su sese dvyne iki šešerių metų gyveno drauge, bet tada jas perskyrė ir išsiuntė į skirtingas prieglaudas. O.Buravliova buvo apgyvendinta ten, kur gyveno jos devyneriais metais vyresnė sesuo, bet ši po metų išvyko mokytis, ryšio nepalaikė, o vėliau žuvo.
Anksti ištekėjusi ir pagimdžiusi savąjį sūnų, O.Buravliova seserų bei mamos paieškas pradėjo jau sulaukusi trisdešimties. Tačiau valstybinėse institucijose atsitrenkė į abejingumo sieną ir paieškos nedavė jokių vaisių.
Pakartotinę paiešką, kurią pradėjo prieš kelerius metus, visgi lydėjo sėkmė: O.Buravliova surado seserį, su ja susitiko, o dabar nuolat palaiko ryšį. Atradusi seserį, moteris pasijuto laimingesnė, ėmė retėti naktiniai košmarai.
Į Mikolajevą, kuriame šeima gyveno ir kur jūros pėstininkų dalinyje tarnavo Denisas, okupantai įsiveržė jau pirmąją karo dieną. Čia jie visgi buvo pasitikti ne gėlėmis, o mirtinais šūviais.
Po to okupantai miestą užimti bandė dar keletą kartų, tačiau ukrainiečiai kariai ne tik priešų neįleido, bet ir nustūmė juos keliolika kilometrų tolėliau.
„Okupantai susprogdino vandentiekį, kuriuo geriamasis vanduo atitekėdavo iš kaimyninio Chersono, tad kelias savaites teko jo semtis iš griovių ar upės ir virintis“, – prisimena O.Buravliova. Dabar geriamasis vanduo yra atvežamas cisternomis į kiemus, o namuose iš kranų bėga vien praustis tinkamas vanduo.
Visas straipsnis „Anykštoje“ (2022-07-02). Laikraščio ieškokite spaudos prekybos vietose. Reportažas nebus spausdinamas portale anyksta.lt