Kaip mes išsivaikščiojome… (III dalis)

Kai iš mokamojo dalinio perkėlė į veikianti karinį dalinį Kaliningrade, patekau visai į kitą pasaulį. Jokios tvarkos, jokių rikiuočių, jokio režimo ir jokios drausmės. Sraigtasparnių eskadrilėje buvo gal koks 150 karininkų ir praporčikų ir tik 20 kareivių.

„Saugokit save sūneliai“

Absoliučiai daugumai karininkų mes nerūpėjome – jie pas savo sraigtasparnius eidavo kaip į eilinį normalų darbą, į kareivius žiūrėjo kaip į normalius žmones, kuriems nereikia kvaršinti galvų, jei jie patys karininkams gyventi netrukdo.
Mes rūpėjome tik eskadrilės vadui ir praporščikui, kurio pareigos pažodžiui išvertus „kuopos viršila“. Idiotiška formuluotė. Kodėl viršila, jei jis praporščikas, ir kodėl kuopos, jei 20 žmonių formuotė geriausiu atveju gali būti būriu?
Kuopos viršila teoriškai turėjo rūpintis mūsų buitimi, bet ja mes rūpinomės patys. Pagal grafiką eidavome dirbti į garnizono valgyklą, nustatytu lauku joje ir valgydavome. Tas mus globojęs praporščikas buvo patologinis vagis su statybiniu profiliu. Šalia garnizono teritorijos jis statėsi vilą, kartais mus išsivesdavo joje padirbėti. Panašu, kad visas namas pastatytas iš pavogtų ir rankomis suneštų medžiagų – naudotos gal 67 rūšių plytos, skirtingi lentgaliai, kiekvienas stogo dangos lapas skirtingas… Tas kariškis ėmė viską, kas tik gali praverti „prie ūkio“ ir niekad nėjo į namus tuščiomis rankomis. Kartą jam specialiai paruošėme „dovaną” – prisysiojome skardinę nuo dažų, uždarėme ir padėjome kazarmos kampe. Į patalpą įėjęs praporščikas skvarbiai apžvelgė erdvę, surado skardinę, pateliūskavo ir ją atidarė. Mes žvengdami sprukome į lauką, jis – staugdamas iš paskos.
Eskadrilės vadu buvo 38-erių metų papulkininkis. Mūsų akimis – beprotiškai senas žmogus. Papulkininkis, kaip ir didelė dalis žemesnio rango mūsų eskadrilės lakūnų, buvo kariavęs Afganistane. Esminis jo reikalavimas kareiviams – į miestą neiti su kareiviška uniforma ir neįsivelti ten į konfliktus su kitais kariškiais ar milicija. „Saugokit save, sūneliai“, – pro tvoros plyšį į Kaliningradą keliaujančius kareivius laimindavo eskadrilės vadas. Mes vadą beprotiškai gerbėm ir pagarbą jam visada atiduodavom ir atsistodavom jį pamatę, nors šito Kaliningrado eskadrilėje niekas nereikalavo.

„Diedovščyna“ – kariuomenės
pamatai

Į Kaliningrado dalinį atvykome trys jauni kareiviai. Keli to paties šaukimo, tik pusmetį tarnavę kareiviai eskadrilėje jau buvo iki mūsų. Sovietinėje kariuomenėje buvo du metiniai šaukimai – rudeninis ir pavasarinis. Kareivio branda buvo skaičiuojama pusmečiais – tik po metų tarnybos kareivis tapdavo „čerpaku“ („samčiu“), po pusantrų metų – „seniu“ po dviejų metų – dembeliu“ (DMB – demobilizacija, skelbiama krašto apsaugos ministro įsakymu). Pirmąjį tarnybos pusmetį kareiviai turėdavo „ducho“ (dvasia, o gal kvapas) statusą, o antrąjį būdavo vadinami „svisty“ („švilpukai“). Ir vieni, ir kiti buvo vienodai beteisiai…
Pirmąjį mūsų buvimo Kaliningrade vakarą visi „svistai“ buvome išrikiuoti, „čerpakai“ mus daužė kumščiais, o „seniai“ oriai stebėjo procesą. Linksmoji dalis, jog iš trijų mūsų „čerpakų“ du buvo visiški nelaimėliai, susisukę inteligentai plonais pirštukais. Smūgiuoja toks vargšas tau į krūtinę ir pats cypia, nes jam rankytę skauda. Tie abu inteligentai nuo mūsų mušimo vis turėdavo atsikvėpti, nes juos pačius vis pasikviesdavo „seniai“ ir solidžiai jiems užvažiuodavo, suprask: „Ne taip smūgiuoji, va, kaip reikia“. Pirmosiomis dienomis, auklėjamajam procesui mus rikiuodavo kone kas vakarą. Paskui vis rečiau ir rečiau… Kai šalia nebūdavo senių, abu „čerpakai-botanikai“ mano šaukimo kareivių akivaizdžiai vengė – mūsų buvo gal 10 ir dauguma – tvirti kaimiečiai. Tačiau „čerpakų“ neskriaudėm – viena vertus, supratom, kad jų „darbas toks“, kita vertus, jei paliesi „čerpaką“, tai paskui tave „seniai“ suspardys…
Jaunų kareivių mušimas atrodytų vulgarus ir visai beprasmis. Juolab kad paprastai niekas neaiškino, kodėl tave muša, mušdavo ir tiek. Taip reikia, toks gyvenimas… Tik dabar bėgant metams supratau, kad mušimas ir „diedovščyna“ buvo sovietinės kariuomenės tvarkos pagrindas. Karininkams nereikėjo sukti galvos dėl mūsų, nes patys save valdėme. Kazarmos ir jų aplinka visada buvo švari, lovos paklotos, drabužiai – tvarkingi. Ir tą tvarką diktavo ne karininkai, o „diedovščynos“ mechanizmas. „Seniai“, kad patvirtintų savo statusą, duodavo užduotis „čerpakams“, o šie, kad patys negautų į skūrą, turėdavo versti dirbti jaunus kareivius. Jei ne „diedovščyna“, būtume mirę iš nuobodulio ar nuo choleros…
„Diedovščyna“ neslėgė, ją priėmiau kaip natūralų reiškinį. Kartais net būdavo įdomu ir juokinga. Apskritai kariuomenėje esančių žmonių santykiai ne visai kaip žmonių, gal ir ne kaip gyvulių, gal kažkas per vidurį tarp žmonių ir gyvulių. Kartą valgykloje susipykau su armėnu iš kito dalinio. Buvom jau bepradedą muštis, bet procesą pamatė azerbaidžaniečiai. Viskas baigėsi masinėmis armėnų ir azerbaidžaniečių muštynėmis, kuriose nedalyvavau. Paskui iki tarnybos pabaigos garnizone buvau šių dviejų Užkaukazės tautų nesantaikos simboliu – armėnai stengdavosi prie manęs prikibti, o azerbaidžaniečiai užstoti. Atrodo, kad armėnai ir kabindavosi prie manęs tik tada, kai netoli būdavo azerbaidžaniečių… Kiekvieną kartą masinėse muštynėse, kurių formalia priežastimi būdavau aš, dalyvaudavo po 10-15 kiekvienos iš šių tautų atstovų. O aš po pirmųjų jų tarpusavio smūgių tapdavau niekam neįdomus ir nereikalingas.

Pramogos…

Kol buvome „svistai“, nepratarnavę metų, neturėjome teisės į pramogas. Nors „negauti į galvą“ taip pat buvo pramoga… O kai mūsų „seniai“ iškeliavo namo, galėjome ieškotis įvairesnių laisvalaikio praleidimo formų. Laisvalaikį leidome labai kultūringai: sportas, menas, pasėdėjimai kultūringose kompanijose.
Eskadrilėje buvome trys to paties šaukimo lietuviai – 207 cm ūgio žemaitis, vadintas, žinoma, „Mažyliu“ arba tiesiog skaičiais 207, ir vidutinio ūgio sportiškas pasvalietis. Mes labai mėgome žaisti krepšinį trys prieš tris, bet mūsų trijulę visas garnizonas ignoravo. Teko žaisti stalo tenisą (stalas buvo kazarmoje) arba futbolą. Vasarą futbolą žaisti neįdomu, o žiemą – malonumas. Sulįsdavome pro langą į klubą (atseit kultūros namus) ir lošdavome futbolą. Per kiekvieną žaidimą bent pora „futbolininkų“ pasitempdavo raiščius, mat futbolą žaisdami avėdavom kareiviškais paradiniais bateliais. Pjaustėm jų kulnus, kad labiau primintų sportbačius, bet šios operacijos negelbėjo. Linksmiausia, kad visi turėjom ir sportbačius (kedus), tačiau šie buvo skirti žygiams į miestą, futbolo jais nežaidėm. Taupėm.
Kazarmos sandėliuke buvo daug vėliavų, transparantų, būgnų ir akordeonų. Kartais pasidabinę turimais atributais žygiuodavom ir skanduodavom „Lenin-Partija-Komsomol“. Kas didesnę kvailystę sugalvodavo, pvz. nusirengti nuogai ir apsijuosti vėliava, tas būdavo didžiausias šaunuolis. Tiesa, mūsų „demonstracijos“ vykdavo griežtai kazarmoje, lauke išsidirbinėti bijojome.
Išeidavome ir į miestą kultūringai pasėdėti. Viena iš nuvalkiotų atrakcijų – grįžtant namo maldauti, kad troleibuso vairuotoja pavežtu iki dalinio. Jos teisindavosi, kad troleibusas negali važiuoti ten, kur nėr elektros laidų, o mes tradiciškai tikindavom, kad šioje žemėje viskas perkama ir viskas parduodama. Kartą bičiulis lietuvis, grįžęs po kultūringo pasėdėjimo mieste, buvo susiruošęs nušauti budintį karininką. „Ne aš būsiu, jeigu šitas šuva iki ryto išgyvens“, – beveik rankomis liesdamas karininką gestikuliavo bičiulis ir vis ieškojo savo šautuvo. Laimei, kad jo pasąmonė buvo nusprendusi idėjas tą kartą reikšti tik lietuviškai… „Na, pasigėrė, degtukus pametė, ieško dabar. Visiems būna“, – ne visai tiksliai, ko draugas nori, išverčiau budinčiam kariškiui. Beje, budinčių karininkų, kurie teoriškai besikeisdami kiaurą parą budėjo kazarmoje, praktiškai budinčių beveik neatsimenu – jie arba jau tik pradėję budėjimą būdavo tokie pervargę, kad iš karto eidavo miegoti, arba eidavo kažkur pervargti, o paskui krisdavo į lovą.
Mes buvome dideli estetai. Kartais iškylaudavome gamtoje. Prie pat mūsų kazarmos stūksojo apleistas statinys be sienų, tik su perdangomis. Į antrą aukštą pakildavome laiptais, o ant stogo reikėjo lipti specialiai tam tikslui pritvirtinta stora viela. Viršuje augo samanos, berželiai…
Pasipjaustai ten lašinių, pasipilstai degtinės ir romantiškai žvelgi į tolį. Gražiausia, kai regi apačioje vaikštančius visokius kapitonus ir majorus, o jie tavęs nemato ir net nenutuokia, kad apleisto pastato stogas yra tapęs savižudžių irštva… Kodėl savižudžių? Ogi kelias atgal tik vienas – čiuožiant viela į antrąjį apleisto pastato aukštą.
Bus daugiau