Kaip mes išsivaikščiojome… (IV dalis)

Prisiminiau dar vieną detalę apie rizikas… Dalis mūsų sraigtasparnių aerodromo buvo išklota banguoto metalo plokštėmis, kuriose buvo skylutės. Pro tas skylutes į saulę stiebėsi žolė. Kartą karininkas ar praporščikas man liepė išskusti žolę iš to banguoto metalo skylučių. Kaliningrade karininkai iš kareivių nesityčiojo, tad nusprendžiau, kad man pavesta užduotis yra vertinga, reikalinga tėvynei ir ją reikia atlikti. Visokiais būdais bandžiau naikinti žoles, bet žiūriu, kad šnipštas išeina – mėnesį dirbsiu. Matau, jog važiuoja kurą vežantis sunkvežimis. Pamojau vairuotojui, tas privažiavo. Vairuotojas – kareivis iš kito dalininio, iš „autobūrio“. Pasitarėm abu ir per žarną keliasdešimt arų aerodromo teritorijos nupylėm sraigtasparnių kuru. Kai vairuotojas cisterną patraukė kiek atokiau – numečiau degtuką… Na, ugnis nebuvo labai įspūdinga, gal tik kokio metro ar dviejų aukščio.

Sraigtasparnių stovėjimo aikštelės tolokai, pastatai – ne arti, tiesioginės grėsmės lyg ir niekam nesukėliau. Tačiau procesą turėjo matyti dešimtys karininkų, bet niekas nekreipė dėmesio. Net ir tas vyras su antpečiais, kitą dieną pažiūrėjęs, kaip „išskutau“ žoles, pasakė: „Viskas tvarkoje“, ir nuėjo savo keliais.
Sraigtasparnių kuru šildydavome įvairias nešildomas patalpas, kuriose tekdavo būti šaltuoju metų laiku. Gal praėjus ketvirčiui amžiaus suprimityvinu įranga, bet, man regis, kad tokiam šildymui reikėjo tik kuro talpos ir metalinio vamzdelio – vienas vamzdelio galas kišamas į kuro talpą, o antrasis suplotas – uždegamas. Kartais tas degantis galas buvo glaudžiamas prie radiatorių, kartais prie nieko neglaudžiamas… Kaip niekas neužduso nuo smalkių ir kodėl niekada nesprogo kuro talpa, man dabar mistika. Šitas įrenginys buvo vadinamas „forsunke“…
Mūsų kazarmoje buvo katilinė su kieto kuro katilu. Tačiau per pirmuosius šalčius jo nesivarginome kurti – į krosnį kišdavome degantį vamzdžio galą, kuri „maitino“ sraigtasparnių kuras.

Galėjome prekiauti
automatais

Ir Kaliningrade kiekvienas turėjome asmeninius automatus, kurie būdavo rakinami ginklų saugykloje, kuri buvo pačioje kazarmoje. Į sargybą Kaliningrade mes nėjome – sraigtasparnius naktį saugojo kito dalinio kareiviai. Kas rytą iš saugyklos būdavo imami tik du automatai – du iš mūsiškių apsiginklavę išeidavo budėti į aerodromą. Būdintiesiems buvo suręstas namelis su krosnele. Ant jos kepdavom bulves. Ir šitas procesas nebuvo draudžiamas. Kartais budinčiųjų būdelėje susirinkdavo visa bičiulių šutvė arba net kas svetimas (t.y. iš kito garnizone esančio dalinio) užsukdavo su savo bulvėmis jų išsikepti.
Turint automatą, derėjo turėti ir dvi šovinių apkabas. Kad apkaba yra užpildyta, įrodo pro jos pabaigoje esančią skylutę šviečiantis pirmasis šovinys. Kažkas iš mūsiškių bežaisdamas su šoviniais aptiko, kad apkaboje yra tik keli pirmieji ir keli paskutiniai šoviniai – tarp jų prigrūsta popieriaus. Pradėję tikrinti kitas apkabas – daugelyje radome tas pačias „lėles“… Aišku, dengdami savo užpakalius karininkams apie tai nesakėme, viską palikome kaip radome kitoms savižudžių kartoms.
Prie pat garnizono tvoros tais laikais savaitgaliais veikdavo turgus. Mūsiškiai kalbėjo, jog jei kas į turgų užsukdavo dėvėdamas uniformą, jo būtinai kas nors paklausdavo, ar neturįs kokio atliekamo automato pardavimui… Kadangi tvarka buvo liberali, gali būti, kad ir manasis „Kalašnikovas“ prieš pensiją padirbėjo ne tik kokioje Čečėnijoje, bet ir viduryje Maskvos…

„Afganai“ vertino
žmogaus gyvybę

Vienas kvailas, o gal ne tik kvailas, bet ir girtas kapitonas reikalavo, jog pripažinčiau, kad lietuviai yra slavai. Labai užsidegęs jam dėsčiau Lietuvos istoriją, kol tas nepradėjo mosuoti pistoletu aplink mano galvą. „Šitas durnius apskritai ugrofinas“, – ramindamas kapitoną man per pakaušį pliaukštelėjo bičiulis lietuvis ir karininkas patenkintas nusižvengė: „Čiukčia, prakeiktas“.
Tik tiek blogo apie Kaliningrado karininkų elgesį per Sovietų Sąjungos griūtį, teprisimenu. Man regis, Afganistano kare dalyvavę sraigtasparnių pilotai ar mechanikai į Lietuvos nepriklausomybę žiūrėjo pagarbiai ir niekas nesiruošė ginti Sovietų Sąjungos vientisumo. Užteko jiems jau karų ir lavonų. Per Maskvos pučą Kaliningrade vyko mitingas, kuriame mūsų eskadrilės vado pavaduotojas, majoras, pareiškė, kad nė vienas eskadrilės sraigtasparnis pulti Lietuvos neišskris… Tada majoru nesididžiavome, net šaipėmės, kad niekas jo nuomonės, jei bus karas, neklaus. Tačiau, dabar kai prisimenu, kaip majoras prieš rikiuotę nusidraskė antpečius, kūnu perbėga šiurpuliukai. Majoras, kaip ir dera karininkui, raportavo eskadrilės vadui, jog jis traukiasi iš Sovietų Sąjungos ginkluotojų pajėgų, nes neketina būti „pučistų“ įrankiu. Po to pasisuko veidu į kareivius, nusiplėšė antpečius ir, numetęs juos ant žemės, išėjo iš aikštės. Vadas savo ruožtu ramiai sukomandavo: „Išsivaikščiot“. Regis, tai buvo pirma ir paskutinė mūsų bendra rikiuotė su karininkais. Gali būti, kad ji buvo specialiai surengta, o jos tikslas – išsivaikščioti be akmenų užančiuose…

Bus daugiau.

Kiti V.Šmigelsko tekstai apie kariuomenę:

https://www.anyksta.lt/naujienos/vidmanto-blog-as/40815-kaip-mes-issivaiksciojome

https://www.anyksta.lt/naujienos/vidmanto-blog-as/41323-kaip-mes-issivaiksciojome-ii-dalis

https://www.anyksta.lt/naujienos/vidmanto-blog-as/41324-kaip-mes-issivaiksciojome-iii-dalis