Trys sovietų kariuomenės smogikai. Vidmantas Šmigelskas viduryje. Šalia jo – kartu Aluksnėje tarnavę buvę klasiokai iš Molėtų rajono Balninkų vidurinės.
Nuo mano „dembelio“ praėjo beveik ketvirtis amžius, bet ankstyvą rudenį užuodęs akmens anglies dūmų kvapą, atrodo girdžiu rusiškus: „lygiuok“, „ramiai“, „laisvai“… Akyse matau „placą“, didelę aikštę, skirtą rikiuotėms, ir jaučiu velnišką šaltį. Sovietinė kariuomenė man pirmiausia asocijuojasi su šalčiu, akmens anglies dūmais ir paskutiniąja komanda „išsivaikščiot“.
Kariauti galėjo ir silpnaregiai
Į sovietinę kariuomenė buvau paimtas 1989-ųjų rudenį, kai „budo jau Baltija“. Mūsų šaukimo kareiviai iš kariuomenės buvo paleisti praėjus gal savaitei ar dviem po Maskvos pučo, 1991-ųjų rudenį. Tarnavimas sovietams, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, iš šios dienos taško atrodo dviprasmiškas, bet tada mūsų, lietuvių, nedraskė dviprasmiški jausmai. Po 1990 kovo 11-osios galvojom, kad kovo 13-ąją mus paleis, paskui, kad kovo 14-ąją ir t.t. Kurių velnių bėgti kaip valkatoms, be dokumentų, kai netrukus būsim kaip dera išlydėti…
Kareiviu tapau susiklosčius absurdiškai situacijai. Vidurinėje mokykloje keletą metų sportavau – dvi treniruotės per dieną, beveik kiekvieną savaitgalį – varžybos. Maratoną (42 km 195 m) bėgau greičiau nei per tris valandas. Na, ne Saidas Auita, bet ir ne ligonis. Buvau garantuotas, kad tapsiu doru „fizruku“ – sportininkas su gerokai didesniu nei 4 balai (5 balų sistemoje) atestato vidurkiu, regis, tikrai nusipelno garantuotų studijų Kūno kultūros institute. Bet, špyga tau, o ne institutas. Neįveikiau medicininės komisijos: vienos akies trumparegystė – 5, kitos -7 dioptrijos… Koks iš tavęs, invalide, „fizrukas“. Desperatiškai stojau, kur pakliuvo (pakliuvo istorija) ir, nepraėjęs konkurso, bet Vilniuje praleidęs turiningą savaitę, grįžau į savo kaimą Molėtų rajone. Anykščių rajono Traupio pagrindinės mokyklos direktoriumi jau 1989-aisiais dirbęs sesers vyras Sigitas Obelevičius įdarbino pas save mokykloje. Dėsčiau gal kokį piešimą, būrelius vedžiau, bet neilgai. Pirmosiomis rugsėjo dienomis gavau rusišką pranešimą (turiu jį išsaugojęs): „Remiantis TSRS įstatymu „Dėl visuotinės karo prievolės” siūlau Jums 1989 metų rugsėjo 12 dieną 11 valandą atvykti: Molėtai, Komjaunimo 4, su savimi turėti 2 charakteristikas rusų kalba ir mokslo baigimo pažymėjimo nuorašą”. Pasirašo – Karinis komisaras. Tiksliau, komisaras net nepasirašo, tik jo sekretorė klapteli apvalų antspaudą. Tingi komisaras ant kiekvieno popieriaus rašytis. Pirma emocija gavus šį raštelį: „Bl…! Jie durni? Aš net „fizruku“ negaliu būti!” Antra emocija – lygiai tokia pati…Trečia – taip pat. Tačiau procesas pajudėjo. Pirmas šaukimas į komisariatą, o ir visi kiti emociškai nežlugdė, atrodė, kad visa tai vyksta ne su manimi, nes su manimi taip vykti negali. Net ir patekęs į kariuomenę netikėjau, kad aš ten esu. Atrodo, užmigsi ir pabusi jau namie, savo lovoje. Kažkokia nesąmonė, mistika…
Gal jau tą rugsėjo 12-ąją įveikiau medicininę komisiją Molėtų rajono poliklinikoje. Pamenu, diskutavau su gydytoja-okuliste, kaip šitaip gali būti, jog žmogus, kuriam draudžiama studijuoti kūno kultūrą, yra tinkamas būtinajai karo tarnybai. Visus įvairaus plauko vargšus 1989-ųjų rudenį gelbėjo Sąjūdis. Kreipiausi į Molėtų Sąjūdžio lyderį Gunarą Kakarą. Jo bičiulis, o gal padėjėjas, palydėjo mane pas Vilniaus medikus. Ten dar kartą buvo patikrintos mano akys, surašyta dar viena pažyma. Supratau, kad tokia, kuria remiantis kariuomenė man jau nebegrėsė. Tačiau kažkodėl šią pažymą dar turėjo vizuoti Molėtų okulistė. Atmintyje liko įstrigęs vaizdinys: gydytoja tyliai skaito mano iš Vilniaus atsivežtą popierių, paskui pakyla nuo stalo, į kabinetą pasikviečia taip pat gydytoju dirbusį savo vyrą, tas ramiai sėdi ant palangės, o ji ant manęs rėkia. Sutikdamas, kad esu bailys ir dezertyras, pritariamai linksėdamas, atbulas išeinu iš jos kabineto… Sąjūdiečiai dar sumetė kitą idėją – širdies ligą. Atsiguliau į Santariškes, po kokių trijų dienų, gydytojai atsiprašinėdami palinkėjo laimingo kelio: „Širdis sveika kaip arklio. Niekuo negalim padėti…“
Gal Dievo rykštė…
Nesu labai religingas, bet daugumą įvykių – nuo asmeninių iki globalių dabar sau paaiškinu “nežinau, kas visą tai strateguoja, tačiau, matyt, žino, ką daro“… Ir tą mūsų, tūkstančių Lietuvos aštuoniolikmečių, 1989-ųjų rudenį ėjimą į okupacinę kariuomenę, paaiškinčiau tik Aukščiausiojo valia. Mūsų karta užaugusi su Sąjūdžiu, manau, buvo aršiausias nacionalistų sluoksnis, kuris žinojo, kad už vieną muštą rusą – dešimt nemuštų duoda. Mes verkėm, kai į Gedimino bokštą pirmą kartą kilo trispalvė, niokojom sovietinius simbolius ant jų piešdami svastiką ir už rankų kibomės nuo Vilniaus iki pat Talino. Mes garsiausiai rėkėm „Lietuva – bus laisva“, kol galų gale buvom sukišti į kerzinius batus ir… atsidūrėme, priešingoje barikadų pusėje. Iš kraštutinių patriotų tapome okupantais.
Be bandymo su Sąjūdžio pagalba apsimesti ligoniu, daugiau nieko nepadariau, kad išvengčiau tarnybos. Mama, pamenu, nuolat verkė, tėvas – aiškino, kad reikia duoti kyšį. Tokiam reikalui ir poros karvių būtų negaila. Net ir dabar tėvas kartais priekaištauja, kad tada nepaklusau jo valiai, o aš jam piktai atkertu: „Kodėl tu, brandus vyras, tada leidai aštuoniolikmečiuivaikui priimti sprendimus“. Ir atsakyti jis neturi ką… Nėr ką atsakyti.
Redaktorė, perskaičius mano tekstus apie kariuomenę, barė, kad juose jaučiama nacionalinė neapykanta. Uždėjo, žinoma, kariuomenė ir tokį neigiamą štampą. Bet, man regis, kad tarnyba okupantams lūžio laikotarpiu pakeitė mūsų kartą, suformavo požiūrį, kad į uniformą įkištas žmogus nebūtinai yra priešas, dažniau jis pats yra tos savo uniformos įkaitas. Turbūt mintis nėra patriotiška, net visai nepatriotiška, bet kažin ar kas iš 1989-ųjų šaukimo vyrų imtųsi keršyti kokiai nors tautai už atskirų tos tautos individų skriaudas. O be savosios dvejų metų pamokos mes būtume graužę gerkles visiems rusakalbiams…
Iš kariuomenės neišmetė…
Pradžioje tarnavau aviacijos mokamajame dalinyje šiaurės Latvijoje, Aluksnėje, paskui Kaliningrade. Žodžiu, buvau lakūnas… Aluksnėje mokėmės žygiuoti, dainuoti ir remontuoti sraigtasparnius. Po pusmečio, baigdami mokamojo dalinio kursą, laikėme egzaminus. Per egzaminus nervinausi, supainiojau vaizdinę medžiagą – išsirinkau gal plakatą apie tanko vikšrus, o schemą vedžiodamas lazdele aiškinau, neva šitaip veikia sraigtasparnio variklis. Akį pramerkęs vienas iš egzaminų komisijos narių suprato, jog kalbu nesąmones, ir turbūt konstatavo: „Draugas kary, jūs esate kvailys“. Žinoma nesiginčijau, tik baikščiai paklausiau, ar dabar mane iš kariuomenės išmes… Normaliai, regis, paklausiau, bet komisijos narius supykdžiau. Tiesa, man kaip ir visiems kitiems kareiviams į karinį bilietą buvo pokšteltas antspaudas apie įgytą sraigtasparnio variklio mechaniko kvalifikaciją. Net uzbekams, iš kurių daliai iki kariuomenės didžiausias matytas variklis buvo vieno asilo galios…
Aluksnėje buvo didžiulis mokomasis aerodromas su įsišaknijusiais sraigtasparniais Mi-8. Mus į jį siųsdavo mokytis. Nuvesdavo, vartus užrakindavo… Dažniausiai vieno būrio tyrimams būdavo paskiriamas vienas sraigtasparnis. Mokymus vesdavo arba nelabai intelektualus praporščikas arba seržantas, kuris apie sraigtasparnius išmanė tiek pat, kiek ir eiliniai kareiviai. „Pedagogai“ savo išsilavinimo spragas maskuodavo kareiviams liepdami lipti į sraigtasparnį ir jame sėdėti iki užsiėmimų pabaigos. Paprastai iki pietų „skraidydavome“ – vieni vaidino pilotus, kiti dispečerius, kažkas norėdavo būti varikliu ar sraigtu. O kas tingėdavo siautėti, sakydavo: „Aš būsiu transmisija“. Ką tas žodis reiškia, neaišku, bet atrodo, kad kažką tokio ištežusio… Po pietų kaip kiauliukai, sugulę krovinių skyriuje, vienas šalia kito sumigdavome. Net ir žiemą… Jau minėjau, kad kariuomenėje visada buvo šalta. Taip pat visada norėjosi valgyti. Bet ir alkį, ir šaltį įveikdavo miegas. Išmokome miegoti visur ir visaip. Trisdešimt vyrų „Lenino kambaryje“ viduryje dienos miegantys sėdėdami, niekam nekėlė nuostabos. „Lenino kambarys“ – patalpa panaši į mokyklinį kabinetą, su suolais-stalais, laikraščių komplektais ir būtinu atributu – gipsiniu Leninu. Beje, nepriklausomai nuo kario tautybės, Lenino biustas visų buvo vertinamas kaip originalus treniruoklis. Uždedi gipsiniam Leninui ausinę kepurę ir kojos ar rankos smūgiu bandai numušti… Sutinus dešinė kareivio ranka reiškia, kad Leninas gavo ne per kepurę, o per galvą…
Automatui svarbiausia – buožė
Kareivių dienotvarkė buvo sudėliota minučių tikslumu. 6 valandą kuopos keliamos, rikiuojamos. Paskui mankšta, dantų valymas, pusryčiai. Vėliau užsiėmimai, pietūs, vėl užsiėmimai, vakarienė. Nuo 22 valandos miegas. Kazarmoje miegojo visa kuopa – penki būriai po 25-30 vyrų. Dviaukštės girgždančios lovos, nenusakomas 300 kerzinių batų ir tiek pat autkojų skleidžiamas aromatas, nenutrūkstantis knarkimas… Tačiau negirdėjau, kad kas skustųsi nemiga…
Kiekvienas būrys pagal grafiką eidavo į budėjimus („nariadus“) bei sargybą („karaul“). Gerai nebežinau tų budėjimų skirstymo principo, bet atsimenu, kad daug kur esu buvęs, net fermoje. Paliko mus šešis ar aštuonis visai parai fermoje, o viena tikra kiaulė ėmė paršuotis. Net dabar regiu kolegų kareivių isterijos vaizdinius – fermos bendražygiai buvo arba uzbekai arba maskviečiai (o gal ir uzbekai, ir maskviečiai), todėl kiaulė jiems buvo iš esmės neregėtas sutvėrimas, jau nekalbant apie paršavimosi procedūras…
Minėjau, kad vienoje kuopoje – apie 150 kareivių, dalinyje – 6 kuopos. Tad už tvoros vienoje teritorijoje mūsų buvo apie 600. Neskaitant dar kokio 100 karininkų ir praporščikų, kurie gyveno mieste, bet dalinys vis tiek jiems buvo kaip „gimtieji namai“. Valgykloje buvo verdamas maistas 700 burnų, dalinio teritorijoje veikė parduotuvė ir arbatinė. Ach, kaip mes toje arbatinėje lėbaudavome! Kareiviams mokėdavo kelių rublių „atlyginimą“, bet tėvai pervesdavo tiek pinigų, kiek paprašydavau, o juos išleisti mokomajame dalinyje buvo nedaug galimybių. Gal kas porą mėnesių išeidavome į Aluksnę, Anykščių dydžio miestelį, bet linksmintis ten buvo neramu: buvo „pripumpuota“, kad jei, neduok Dieve, įkliūsi išgėręs – grės nukryžiavimas ar bent sušaudymas. Tad iš tėvų gautus pinigus stengdavomės išleisti arbatinėje: kilogramais rydavom pyragus, juos užgerdami limonadu. Būdavo, ryjam (jei norit – ėdam, bet tikrai jau ne valgom), kol telpa, paskui parūkom, paskui vėl ryjam…
Viena iš esminių mokamojo dalinio atrakcijų – ėjimas tikron sargybon. Po visą dalinio teritoriją išmėtyti sargybos postai – vienas karys saugojo autoparką, vienas – aerodromą. Aš stovėjau štabe, prie dalinio vėliavos. Galvojau, kad ši garbė man atiteko dėl to, kad esu gražus, bet paaiškėjo, jog dėl trumparegystės… Į sargybą išeidavome parai, tačiau postuose sargybiniai keičiami kas dvi valandas: dvi valandas saugai objektą, dvi valandas sargybos patalpoje būdrauji ir dvi valandas miegi. Miego valandos, tiesa, būdavo tik teorinės, mat sargyba – rimtas reikalas. Skyriaus vadas – jefreitorius, sargyboje jo pareigos – išvedžiotojas, keisdavo kelis sargybinius vienu išėjimu. Kol apžygiuoja kelis postus, patikrina antspaudus, praeina nemažai laiko. Besikeičiantys sargybiniai dar turėdavo pasakyti ir poterius: „Eilinis Šmigelskas postą perdavė. Eilinis Ivanovas postą perėmė“. Vaikščiojimas vorele nuo objekto prie objekto, poteriai ir antspaudų tikrinimas vyko miego sąskaita. Naktimis, budriai saugant vėliavą, žiauriai imdavo miegas. Dalinio vėliava buvo įgrūsta į stiklinę dėžę, pastatytą ant pakylos štabo kampe. Ant tos pačios pakylos įrengta kokių 30 ant 30 centimetrų ploto vieta sargybiniui. Vėliava su visu sargybiniu stovėjo štabo antrajame aukšte. Pirmajame aukšte kiaurą parą tūnodavo budintys karininkai. Ir jei tik prie vėliavos stovintis kareivis savo svorio centrą neatsargiai perkeldavo nuo vienos kojos ant kitos, matyt, suveikdavo kažkokie davikliai, ir budintis karininkas iš pirmo aukšto trepsėdavo į antrąjį aprėkti žioplo kareivio. Dienomis būdavo smagiau – koridoriumi nuolat zujo karininkai ir nuolat praeidami kilnojo rankas prie savo kepurių: pagarba, žinoma, ne man, su automatu vėliavą serginčiam, bet pačiai vėliavai, tačiau vis tiek malonu. Jautiesi reikšmingas.
Aluksnėje išmokome žaibu išardyti ir surinkti automatus. Dar „įsisavinome“ du kovinius veiksmus: „durtuvu – durk“ ir „buože – mušk“. Būdavo, kad seržantas išrikiuoja visą būrį ir „treniruoja“. Pagal jo komandą vis daužai ir badai orą, daužai ir badai. Valandą, dvi, gal ir tris. Na, o šaudyti mieluoju Kalašnikovo automatu neteko. Beveik neteko… Kartą suguldė visą būrį pievoje, davė po tris šovinius ir nurodė šaudyti į taikinius. Paskui seržantas žvengė, kad pusė taikinių liko nepažeisti, sveikut sveikutėliai, bet dalyje taikinių buvo ir po penkias kulkų žymes. Kiek supratau, niekam nerūpėjo mūsų pasiekti šaudymo rezultatai, matyt, reikėjo fiksuoti karių mokėjimo naudotis ginklu faktą. Pagal tai kiek dėmesio buvo skirta konkrečiam naudojimosi automatu elementui, darytina išvada, kad Michailas Kalašnikovas savąjį AK kūrė kaip šaltąjį ginklą, kurio kovinė galia sutelkta buožėje.
(Bus daugiau)
