Teksto autorius prie MI-8...
Tautų maišalynėje, taigi su vieniems kitų sunkiai ištariamomis pavardėmis – visi turėjo pravardes. Pirmosios pravardės – nacionalinės, antrosios – asmeninės. Lietuviai ir latviai pas mus, kaip ir visur kitur, buvo „labusai“, armėnai – „aros“, azerbaidžaniečiai – „aizeriai“, uzbekai, regis, ir buvo vadinami uzbekais, bet su nepagarbia intonacija.
Asmeninės pravardės kildavo nuo pavardės arba vardo. Aš buvau šaukiamas „Šmel“ („kamanė“) arba „Vidik“. Tas „Vidik“ buvo pakankamai subtilus juokelis – Vidmantas, Vidas, surusintas – Vidik, bet susietas su videotelevizriumi, vadintu „vidiku“ ar „vidiaku“. Videotelevizoriaus ir mano bendrystė reiškėsi ne tik dėl vardų skambesio, bet ir dėl stiklo (jo – ekrano, mano – akinių). Bičiulis estas, kaip meškinas didelis bitininkas, mane vadino pirmąja pravarde, šaukdavo „smelllia“. Iš jo tarties žvengdavome susiriesdami.
Tiesa, turėjau ir trečiąją pravardę, labai piktą, tie, kurie norėdavo įžeisti, sakydavo: „Ė, tu, laikraščių skaitytojau“. Čia buvo žiaurus įžeidimas. Taip mane šaukti sau leisdavo tik seržantai ir praporščikai bei vienas kitas kareivis – aršiausias priešas.
Sesė reguliariai, gal kas savaitę, siuntė paketus su laikraščiais: „Respublika“, „Atgimimu“, „Gimtuoju kraštu“… Tarp laikraščių kartais būdavo penkrublis, kartais – „Primos“ pakelis, kartais – saldainis. Kas būdavo tarp laikraščių, suvartodavau pagal tų daiktų paskirtį, o bent vieną laikraštį visada turėdavau kur nors užsikišęs, kur aš – ten ir koks nors laikraštis. Žinoma, toks mano užsiėmimas aplinkinius žmones erzino, kėlė daugelio pašaipas, tačiau iš bendruomenės dėl šios ydos nebuvau pašalintas.
Aluksnėje buvo vienas už mane didesnis iškrypėlis, kuris skaitė knygas. Tas vyras sakė, jog buvo išmestas iš Taškento universiteto ketvirtojo kurso, kur studijavo ekonomiką ar inžineriją.
Mažiukas rusas suprato uzbekiškai ir visada buvo savo „zemliakų“ („žemiečių“) būryje. Nuo jų atsiskirdavo, tik kai norėdavo ramiai paskaityti. Kartą kilo baisus skandalas, kai naktį šį Uzbekijos rusą karininkas aptiko kuopos tualete skaitantį… Visi vieningai jį pasmerkėme.
Neironizuojant, kalbant rimtai, kartais būdavo gėda, kai buvęs studentas nuspręsdavo su kokią nors karinę – techninę discipliną kareiviams neva dėsčiusiu karininku padiskutuoti. Dažniausiai buvo akivaizdu, kad žmogus (karininkas), stovintis prie lentos ir braižantis kažkokias schemas ir formules, yra nevykėlis ar šiaip kvailys. 35-erių vyresnysis leitenantas pasmerktas į pensiją išeiti niekuo… Kažkodėl…
O žmogus, pasirinkęs gyventi praporščiku, kas yra? Šį laipsnį kariškiams suteikdavo po pusmetinių „studijų“ praporščikų mokykloje. Niekur kitur taip greit nebuvo įmanoma įgyti išsilavinimo ir profesijos kaip praporščikų mokykloje. Už tai jie ir buvo pagrindiniais kareiviškų anekdotų herojais. Praporščikai ant antpečių turėjo dvi žvaigždes, tokias kaip generolų, tik labai mažytės… Senatvėje gaudavo trečiąją žvaigždutę ir tapdavo vyresniaisiais praporščikais. Į vyresnįjį praporščiką norėdami jį suerzinti kartais kreipdavomės: „Drauge, pusantro praporščiko“ arba „Dauge, labai mažas generole“.
Nieko asmeniško, tačiau sovietinėje kariuomenėje buvo įdiegta ne tik kareivių, bet ir karininkų žeminimo sistema. Nieko blogo, jei koks lengvo debilumo praporščikas skaičiuoja kelnes ar šovinius, bet kai tokiam žmogui liepia dėstyti pvz. aukštosios matematikos kursą kitiems kvailiams… Viskas pakankamai sklandu, kai tarp kvailų klausytojų tik kvailiai, bet jei, kaip mūsų atveju, yra žmogus beveik su aukštuoju išsilavinimu? Pavardę jo, to Uzbekijos ruso, prisiminiau – Gerasimovas. Tai tas niekšas ne tik taisydavo ant lentos užrašytas „dėstytojų“ formules ir koreguodavo uždavinių sprendimus, bet ir keldavo hipotezes. Klausdavo, „kaip manote, draugas vyr.leitenante, kokį rezultatą gausime, jeigu šitą keisim su tuo, o aną štai ten padėsim?“.
Kartais patys Gerasimovą subardavom, gelbėdami karininkus ar praporščikus: „Tylėk asile, netrukdyk įdomios paskaitos“. Mat, jis kažkaip aukas rinkdavosi nekorektiškai, kibdavo, regis, prie padoresnių kariškių, kurių, matyt, mažiau bijojo… Žodžiu, buvo bjaurus jis tipas. Ir visa jo bjaurastis – išsilavinime, būtų po aštuonių klasių į kariuomenę išėjęs, niekam nebūtų trukdęs gyventi.
Nuo adatų – kruvinos kelnės
Regis, nebuvau didelis ligonis, bet kai perskaičiau laiškus, kuriuos iš kariuomenės rašiau seseriai, tarp jų daug rašytų palatoje. Tai iš vietinės „sanitarinės dalies“ (buvo Aluksnėje tokia minimizuota ligoninė su keliom palatom), tai iš Rygos ligoninės. Rygoje atsidūriau susirgęs plaučių uždegimu.
Karinė ligoninė buvo įrengta senoviniame pastate, gal kokiuose rūmuose. Kaip jie atrodė iš išorės – nepamenu, tačiau žinau, kad viduje buvo daug visokių laiptų ir užkaborių, atrodytų konstruota taip, kad eidamas iš vienos palatos į kitą bent tris laiptelius turi pakilti ar nusileisti. Kitaip tariant, kad ligonis kuo daugiau judėtų…
Gal kas keturias valandas jaunos seselės leisdavo peniciliną. Mergaites kankinome negailestingai. Tiesa, ir jos mums nebuvo labai mielos.
Visi dėvėjome ilgas baltas apatines kelnes ir visų užpakaliai buvo su vienodomis raudonomis dėmėmis. Atrodytų švirkštų adatas tyčia kas bukindavo, kad po injekcijos į užpakalį iš dūrio vietos sruventų kraujas. Nepatiko ši procedūra mums, tad kai ligoninėje nesimatydavo budinčių gydytojų-karininkų, seseles siųsdavome po velnių su visu jų penicilinu. Bet atkakliausios vis tiek bandydavo atlikti savo pareigą.
Nesunku įsivaizduoti, kas vyksta, kai gležna mergaitė pvz. 2 valandą nakties braunasi į palatą, kurioje kokie 8 aštuoniolikmečiai bernai visai nepageidaujantys susitikimo su ja. Šie „renginiai“ paprastai baigdavosi seselės ašaromis… Svarbiausia, kad už tai, jog seselei bandant suleisti tau vaistus naktį rėkei „gelbėkit, prievartauja“, gydytojas-karininkas negalėjo net ir nubausti.
Nors Rygos ligoninėje buvo daug jaunų ir gražių seselių, bet ryškiausiai prisimenu pagyvenusią latvę. Ligoninės valgykloje sėsdavome prie nedidelių staliukų, kaip paprastoje kaimo ar miestelio valgykloje (įprastinėje kariuomenės valgykloje buvo ilgi dešimtviečiai stalai).
Vieną sekmadienio rytą valgykloje dirbusi moteris man griežtai nurodė, kad turiu sėsti atskirai nuo kitų ligonių. Neatsimenu, kuo mane maitino, bet kažkuo ypatingu, kažkuo padarytu specialiai man. „Tau, sūneli, šiandien Velykos.“ – paaiškino savo dėmesio priežastį…
Ne maistu buvau priblokštas, o faktu, jog kažkokiems svetimiems žmonėms rūpi kiti kažkokie svetimi žmonės.
Mūsų, valgytojų, buvo bent keliasdešimt, gal ir visas šimtas, nuolat besikeičiančios sudėties. Atrodytų, kuriems galams žiūrėti kieno kokia pavardės galūnė, ir kam kada Velykos…
Saugojome gamyklą Panevėžyje
1990-ųjų gegužę būrys sovietų karių buvo atskraidintas į Panevėžį. Tiksliau iš Aluksnės iki Rygos valandų valandas kratėmės traukiniais, pradžioj siauruoju geležinkeliu, paskui plačiuoju. Rygoje buvom sugrūsti į krovininį „kukurūzininką“, jam kylant ir leidžiantis (o jis iš esmės tik kilo ir leidosi) skausmas plėšė žandikaulius ir ausų būgnelius. Visi rėkėm, bet visi iš lėktuvo išlipom ir su būgneliais, ir su žandikauliais.
Iki Panevėžio atkeliavome turėdami automatus, bet „kukurūzininkui“ nusileidus Pajuostinio aerodrome, ginklai iš mūsų buvo paimti, surinkti ir atiduoti saugoti vietiniam kariniam daliniui. Buvom gal 25. Mus nuvežė į Panevėžio mieste buvusią lėktuvų remonto gamyklą, davė kelias racijas, kelis prie virvės pririštus gelžgalius (bananus) ir liepė gamyklą saugoti nuo „litovcų“.
Visi gyvenome pačioje gamykloje, ankštoje patalpoje, kurioje lovas teko rikiuoti trim aukštais, vieną šalia kitos. Gamyklą daugiau nei mėnesį saugojome kaip patys išmanėme. Mūsų būrio vadas, karininkas, leido mums gyventi savo gyvenimą, o jam mes taip pat stengėmės neįkyrėti. Darbo metu gamykla būdavo pilna praporščikų ir karininkų – gamyklos darbuotojų. Pasibaigus darbo laikui kariškiai išeidavo iš gamyklos ir tada kaip zombiai išlįsdavome mes, apsauga… Gerdavome samagoną, važinėdavomės elektrokrautuvais, per racijas erzindavome Lietuvos policininkus.
Tiksliau ne mes, o aš erzindavau… Mūsų ir policininkų racijos veikė tuo pačiu dažniu. Girdi: „Šeštas, šeštas – Tulpių gatvėj girtas „Žigulys“ važiuoja“. „Tik nelėk kaip akis išdegęs, dar pats išsitėkši“, – tėviškai patardavau pareigūnui. „Kas čia kalba?“ – pasidomėdavo policininkas. „Kas, kas… Aišku, „Laisvės radijas“ iš Vašingtono.“ – sakydavau. Nors gal greičiau sakydavau: „Kalba Smolnis. Leninas. Vladimiras Iljičius.“ Bet kuriuo atveju pareigūnui kildavo pagrįstas įtarimas, kad kalbėtojas yra ne tas asmuo, kuriuo dedasi, tačiau policininkai laikėsi oriai ir į provokacijas neatsakydavo.
Kartą pavakary, gražiais mėlynais sovietinės aviacijos antpečiais pasidabinęs, su raudona žvaigžde papuošta pilote, sėdėjau ant kalvelės, šalia gamyklos tvoros, prie pat įmonės kuro bazės. Kitapus tvoros į futbolą ėjo „Ekrano“ sirgaliai. Tą vakarą stadione, matyt, petardos nešaudė, neliko… Vienas iš minios sušuko: „Žiūrėkit – rusas“, ir pasipylė ugnis ir trenksmai… Intuityviai leidausi bėgti ne į gamyklos teritorijos gilumą, o patvoriu, kuo toliau kuro statinių, paskui save „vesdamasis“ sirgalių petardas. Panevėžys tą kartą neišlėkė į orą, bet 1990-ųjų pavasarį buvimas ruso kailyje – kiek ekstremaloka atrakcija.
Persukant juostą atgal, atsimenu, kad dar prieš Lietuvos nepriklausomybės paskelbimą, mano brolis Aluksnėje apie mane kalbėjosi su kuopos vadu. Senas (gal kokių 40 metų) majoras jam sakęs – geriau, kad broliukas tarnybą tęstų ne Lietuvoje, ne Latvijoje, ne Estijoje: kas žino, kokia bus mėsmalė…
