Kaip nueiti nežinia kur, parnešti nežinia ką?
Šią dilemą sprendžiu paskutiniais Didžiojo Išvarymo metais…
Paskutinio surašymo duomenimis, nuo 2001-ųjų iki 2011 Anykščių rajonas sumažėjo daugiau kaip 6 tūkstančiais gyventojų. Per pastaruosius dvejus metus netekome dar bent poros tūkstančių, nes esame išmirštanti tauta – kasmet mūsų gimsta beveik perpus mažiau, nei miršta. O dar emigracija… Panašu, kad rajone dabar liko tik apie 26 tūkstančius žmonių. Kas galėjo, kaip juokauja vienas mano bičiulis, tas išvažiavo. O kas neišvažiavo, tas liko numirti.
Kaip nueiti nežinia kur, parnešti nežinia ką?
Šią dilemą sprendžiu paskutiniais Didžiojo Išvarymo metais…
Paskutinio surašymo duomenimis, nuo 2001-ųjų iki 2011 Anykščių rajonas sumažėjo daugiau kaip 6 tūkstančiais gyventojų. Per pastaruosius dvejus metus netekome dar bent poros tūkstančių, nes esame išmirštanti tauta – kasmet mūsų gimsta beveik perpus mažiau, nei miršta. O dar emigracija… Panašu, kad rajone dabar liko tik apie 26 tūkstančius žmonių. Kas galėjo, kaip juokauja vienas mano bičiulis, tas išvažiavo. O kas neišvažiavo, tas liko numirti.
Tradiciniu maršrutu Svėdasai-Užpaliai šeštadieniais važiuodama pirkti bandelių regiu iškalbingą panoramą. Lapams nukritus, aiškiai matyti, kiek šiose ežerais ir upeliais išvagotose vietose negyvenamų sodybų. Kai prieš penkiolika metų įsikūrėme šiose kraštuose, apleistų trobų beveik nebuvo matyti. Vos koks vietinis iškeliaudavo anapus, jo vietoje tuoj pat vasarvietę įsirengdavo miestietis arba įsikurdavo giminaitis. Tokias „vasaros anykštėnų” sodybas iš tolo galima atpažinti iš vežimo ratų ir pasagos formos prūdų… Prasidėjus krizei kaimo atgimimas įstrigo – anūkai anglijose bokalus plauna, o antrą būstą statyti už paskolą jau prastas skonis.
O mes juk ne kokie aristokratai, kad drįstume laužyti tradiciją. Mes, lietuviai, žmonės nuo žemės. Kolūkiečių vaikai. Todėl ir elgiamės mes taip, kaip visi – buvo laikas kūrėmės kolektyviniuose soduose, pasikeitė karta – pirkom kaime sodybas…
Ne ką geriau atrodo ir Anykščių miestas, kalnais apriestas.
Prieš pat Kristaus gimimo šventę Anykščiuose, Antano Vienuolio paminklo pašonėje, kur nuo prieškario laikų veikė bankas, įsikūrė valdžios taip laukiama verslo įmonė. Pačioje kurorto širdyje, vietoje, kur biuro patalpų nuomos kaina yra pati didžiausia mieste, atsidarė „Humana”. „Humanai” patalpas išnuomojusi bendrovė redakcijai teigė, kad prekyba dėvėtais drabužiais Lietuvoje yra bene vienintelis garantuotas, nerizikingas verslas…
Žvelgia dabar šios parduotuvės iškaba į centrinę miesto aikštę – tiesiai į skulptūrą „Laisvei” – kaip akivaizdžiausias mūsų pasiekimų įvertinimas. Žygiavom, prakaitavom ir pagaliau pasiekėm. Dvidešimt ketvirtaisiais nepriklausomybės metais Antano Baranausko vainikuotuose Anykščiuose, pagrindinėje miesto aikštėje, prekiaujame skudurais. Gali pagrįstai rajono valdžia didžiuotis – jų pastangos pritraukti verslą, investicijas ir technologijas į Anykščius buvo ne be reikalo – prestižinėje miesto vietoje įsikūrė ne kokia „Drapanėlė” ar „Pigūs, bet kokybiški”, o solidi, tinklinė parduotuvė.
Karste apsiverstų Sąjūdžio susirinkimuose sėdėję žmonėsi nuo tokių pasiekimų. Kad Anykščių centro nesubjaurotų kulinarijos cechas (jį planuota statyti naujosios bibliotekos vietoje, – red. pastaba) Atgimimo metais anykštėnai net grasino gulsią po traktoriais… Nereikėjo nei tankų, nei traktorių.
Ovacijomis savivaldybės valdininkai sutiko žinią, kad Anykščiai atitinka probleminės teritorijos statusą. Rajono valdžios nuoseklus darbas davė vaisių. Mums pavyko. Pagaliau pasiekėme duobės dugną. Šalies valdžia įvertino mūsų pasiekimus. Vilnius sutinka, kad Anykščiai nusigyveno tiek, kad kristi žemiau nebėra kur. Iš 60 savivaldybių reitinguose esame paskutiniai. Šešiasdešimti…
O tai reiškia, kad vėl gausime iš Europos papildomų pinigų miesto infrastruktūrai ir gerovei, nes esame atsilikusi, problemiška teritorija, kuriai žūtbūt (pageidautina dar valdant Obelevičiui -Krikštaponiui – Juodeliui) reikia pasivyti bent jau Kupiškį…. Vadinasi, vėl tiesim kokį naują taką (liko nepanaudotas visas Dešinysis Šventosios krantas), atnaujinsim dar vieną unikalią daržinę… Ir plūs tada tos mūsų rekonstruotos daržinės pažiūrėti nesuskaičiuojami turistų srautai iš viso pasaulio. Tiesa, daržinę būtinai pritaikysime neįgaliesiems, kaip kokį Viešintų kultūrnamį – įrengsime liftą, gimdymo kambarį (atsiprašau, norėjau parašyti mamos ir kūdikio kambarį), kad būtų didesnė projekto sąmata… Labai naudinga rajono plėtrai būtų atrasti ir kokį praeito amžiaus pradžios stačiamalkį, jį rekonstruoti…
Iš viso svarbu Anykščiuose ką nors kur nors kasti ar statyti. Nesvarbu, ką ir kur. Kad ir be skaičiavimų, kada atsipirks (nes ir taip aišku, kad niekada neatsipirks) strategijos. Tegul skaičiuoja ateities valdžios. Mes iki to laiko gal jau būsim pensininkai. Arba iš viso – be rajono, nes valdyti nebebus ką. Troškūnai ir Kavarskas kadais taip pat buvo miestai su savo valdžiom.
Prieš keletą metų Vilniaus Kaziuko mugėje mačiau šmaikštų šūkį, kad pusė Lietuvos emigravo, o kita pusė – mugėje.
Aš tikslinčiau proporcijas – įvairiais skaičiavimais, emigravo iš Lietuvos arti milijono gyventojų. Likusių porą milijonų dalinčiau į dvi dalis – mažesnioji dalis būtų geras algas gaunantys biudžetininkai ir verslininkai (nors verslininkai uždirba tiek, kiek pajėgia patys). Didesnioji dalis būtų žmonės, gaunantys apie tūkstantį ar kiek daugiau litų. Tai yra dauguma Lietuvos. Varguoliai.
Iš čia ir retorinis šių „rievių” klausimas – kaip nueiti nežinia kur ir atnešti nežinia ką? Kaip parašyti tiesą, kai laikraštį skaito kelios Lietuvos? Ir kiekvienos Lietuvos siekiai, tikslai, galimybės, perspektyvos matymai, situacijos vertinimai diametraliai skiriasi… Kaip niekad per visą nepriklausomybę užaštrėjo Lietuvoje socialinės atskirtys, atsivėrė gilios nesupratimų prarajos tarp naujai susiformavusių visuomenės sluoksnių.
Laukiate, kad pacituočiau Karlo Markso „Kapitalą” apie klases? Pacituoti galėčiau (aš buvau socialdemokratė). Skirtumai tarp visuomenės sluoksnių yra visose šalyse. Tačiau tokie ryškūs kaip Lietuvoje dabar, kur visą amžių dirbęs žmogus negali oriai išgyventi iš pensijos, o darbą turintis žmogus – išlaikyti šeimos, yra tik bananinėse valstybėse. Demokratinėse šalyse socialines atskirtis mažina valstybė – Lietuvoje valstybė stato valdovų rūmus. Anykščiuose už mūsų pinigus – kuria operas ir menų inkubatorius.
Apie ką „Anykštos” redakcija turėtų parašyti tiems, kurie portalą anyksta.lt atsiverčia tik vėlų vakarą tolimame užsienyje po alinančios dienos? Kokiais prieskoniais turėtų pagardinti rajono žinias, kad jomis nesibjaurėtų vietos valdininkai? O koks keptos žąsies receptas nebūtų ciniškas žmogui, kuris nori skaityti, bet nebeturi pinigų net užsiprenumeruoti laikraštį?
