Tvarkos pasiekė baudomis
Baltarusija ir pagal plotą, ir pagal gyventojų skaičių yra tris kartus didesnė nei Lietuva. Taigi, gyventojų tankumas taip pat panašus, kaip Lietuvoje. Tačiau, vizualiai Baltarusija atrodo rečiau apgyvendinta – automobilių eismas nėra intensyvus, pro autobuso ar traukinio langą retai pamatysi kaimą. Keliai nėra labai blogi, net spėčiau, kad geresni nei Latvijoje.
Baltarusija padalinta į šešias sritis. Gardinas – vienos iš sričių centras. Taksistas Vitoldas aiškino, kad Gardinas yra strateginis Baltarusijos miestas, vartai į vakarus, vizitinė šalies kortelė. Iš tiesų matyti, kad į Gardiną kišami pinigai – didelis senamiestis absoliučiai vientisas, preciziškai restauruotas, gatvėse – nei šiukšlelės. Žmonės geltonomis liemenėmis, budi strateginėse miesto vietose ir tuoj pat surenka numestas šiukšles. Tiesa, sakant nelabai yra jiems ir ką rinkti, nes šiukšlės traukia šiukšles, o kai tos šiukšlės šiukšliadėžėse, tai ir kitos pas jas eina… Na, nekyla ranka mesti nuorūkos ant nušveisto grindinio.
Nemačiau Gardine nei vieno valkatos, nei vieno išmaldos prašytojo. Žmonės gražūs ir tvarkingi. Tai prie Vilniaus „Akropolio“ jie yra baltarusiai, o Baltarusijoje – žmonės kaip žmonės.
Tokio eismo kaip Gardine – niekur nemačiau. Jei Rusijoje kelio ženklai ir šviesoforai rekomendacinio pobūdžio, o Gruzijoje – turi tik dekoratyvinę paskirtį, tai Gardine jie kaip konclagerio sargybiniai. Tik tą akimirką, kai užsidega žalias šviesoforas, pėstieji žengia į gatvę. Ir žengia nesidairydami, nes vairuotojai, pradėjus mirksėti šviesoforui, stoja kaip suparalyžiuoti. Tokio drausmingo eismo nemačiau nei Vokietijoj, nei Prancūzijoj. Baltarusiai aiškino, kad šios tvarkos pavyko pasiekti griežtomis baudomis – tik ką blogo padarai, tuoj pareigūnas šimtatūkstantinę baudą išrašo. Niekas už nieką manęs nebaudė ir dokumentų milicija netikrino. Bet baudų sistema tikrai veikia – kai Gardino stoties perone laukdamas traukinio užsidegiau cigaretę, pagyvenęs vyras prislopintu balsu perspėjo: „Ką tu čia darai, „šitie“ juk aplink vaikšto, tuoj protokolą surašys“. Apsidairiau – na, tikrai niekas aplinkui nerūko…
Mus jungia istorija ir Nemunas
Per Gardiną teka Nemunas. Po Gardiną jodinėjo (gal net ir vaikščiojo) Lietuvos didieji kunigaikščiai, o Steponas Batoras Gardine numirė. Iki 1795 metų Gardinas buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Žečpospolitos miestas, paskui, kaip ir visa Lietuva, priklausė Rusijos imperijai. 1918 m. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, Gardinas atiteko mums, bet 1919 m. jį kartu su visu Vilniaus kraštu okupavo lenkai. Toliau dar kelios okupacijos – tarybų sąjungos, Vokietijos, vėl tarybų sąjungos.
Vos 3 procentai Baltarusijos gyventojų yra lenkai, o Gardine lenkų – net 24 proc. Šiame mieste yra katalikų bažnyčių (taip pat ir liuteronų bažnyčia, ir žydų sinagoga), veikia lenkų mokykla.
Teoriškai Lietuvos pasididžiavimas Gardine yra pilis, kurioje rezidavo Vytautas Didysis. Ir dabar iš medžio išdrožtas mūsų kunigaikštis saugo Gardino pilį. Deja, Gardino pilis nuo Vytauto laikų daug kartu buvo sugriauta, sudeginta, statyta ir perstatyta… Steponas Batoras ją rekonstravo iš esmės, o paskui dar atstatė ir Sigizmundas Pacas.
Kaip lankytinas Gardino objektas, įvardinamas teatro pastatas. Į jį turizmo firmos veža lankytojus. Modernus, keistas statinys… Gal ir gražus. Beje, priešais teatrą stovi ant aukšto postamento užkeltas tankas. Baltarusijoje mačiau kelis, gal ant 5 ar 7 metrų postamentų, užbogintus tankus. Čia gal tam, kad metalo vagys vikšrų nenulaupytų…
Bilietas beveik nekainuoja, traukinys beveik nevažiuoja
Kaip dera turistui, aplankęs kelias bažnyčias ir kelis muziejus bei pernakvojęs jaukiame bute, traukiniu iš Gardino išvažiavau į Slonimą. Tarp šių miestų atstumas tiesia linija vos 120 kilometrų. Tačiau traukiniai, deja, važiuoja toli gražu ne tiesiai… Bilietas kainavo pusantro euro, bet geriau būčiau mokėjęs dešimt, nes puškavimas traukiniu trūko geras penkias valandas. Kitaip tariant, už bilietą beveik nemokėjau, tad traukinys – beveik nevažiavo…
Keleiviai traukinyje nuolat keitėsi, dauguma žmonių važiavo trumpus atstumus. Ir traukinyje, ir vėliau važinėjant autobusais negirdėjau jokio sudėtingesnio keleivių pokalbio – žmonės šnekasi tik apie orus ir išvakarėse išgertą degtinę. Net užuominų nėra apie politiką ar ekonomiką. Kelis kartus bandžiau įsivelti į pokalbius, bet nesėkmingai – jei užduodi klausimą, išgirsti lakonišką atsakymą, kuriuo parodoma, kad pokalbis baigtas. Nemačiau jokių asmenybės kulto apraiškų – niekur nėra Prezidento Aleksandro Lukašenkos plakatų, laikraščiai apie jį, atrodytų, nerašo, o ir televizijoje jis šmėžuoja gal net rečiau nei pas mus Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Bet, matyt, įtampa, baimė yra. Kita vertus, gal baltarusiai yra atsargūs tik iš įpročio…
Slonime stovi Eifelio bokštas
Pavakary išlipęs Slonimo geležinkelio stotyje ir pėsčias iškeliavęs ten, kur šviečia bažnyčių bokštai, išvydau kitokį vaizdą nei Gardine – gatvės duobėtos, šaligatvių – nerasta, po kojomis voliojasi nuorūkos ir popieriai. Dažnai po Baltarusiją keliaujantis bičiulis apie Slonimą sakė šitaip: „Geras miestas, bet pradžioje nepatiks.“ Pasirodo, ta pradžia ir buvo gal dviejų kilometrų atstumas nuo stočių (geležinkelio ir autobusų stotys – viena šalia kitos) iki miesto centro. 50 tūkstančių gyventojų turinčio Slonimo centras sutvarkytas, rekonstruotas. Miestą puošia kelios bažnyčios, sinagoga, ant postamento užkeltas tankas, netoli jo stovintis Leninas… Centrinėje Slonimo gatvėje dar radau ir Eifelio bokštą. Varganas Slonimo Eifelis, bet ir Slonimas – ne Paryžius.
Tanko saugomo viešbučio „Šara“ lauko sienos blizgėjo dažais, taigi prabanga, todėl į vidų žengiau nedrąsiai. Maniau, jog visai artimam užsieniečius išoriškai renovuotas viešbutis bus per brangus. Laimei, jo vidus – prabanga nedvelkė, jaukiai nuteikė stikliniame narve sėdinti nelaiminga administratorė. Jos gyvenimą dar labiau apkartinau, paprašęs baltarusiškas šimtatūkstantines kainas perskaičiuoti „į kokius nors normalius pinigus“. „Iš kur aš žinau, kiek tas jūsų jievras kainuoja“ – pyko administratorė. Pasakiau „jievro“ kursą Baltarusijos rublių atžvilgiu. Maloniu balsu, kuris turėjo byloti, kad esu kvailas ir kaltas. Perskaičiavus paaiškėjo, kad už 11 eurų gaunu kambarį su televizoriumi, karštu vandeniu ir vaizdu į bažnyčią. Kambarys buvo tvarkingas, tačiau su tarybiniais arba vos vos postarybiniais rakandais. Paaiškėjo, kad sąvokos „karštas vanduo“ ir „dušas“ nėra tokios pačios – numeryje radau tik kriauklę… Teoriškai atsidarančius viešbučio langus gali atsidaryti tik patys išmaniausi, tokie kaip aš. Langai – be rankenų, bet viena rankena guli ant palangės. Tą rankeną reikia kaišioti į visų langų skyles, kol nustatai, kuri skylė laiminga ir kuris langas yra vartai į Slonimo vakaro orą.
Sutemus miestas ištuštėjo, bet iki paryčių pirmyn atgal lakstė trys „britvos“. Pradėjus švisti į miesto gatves išvažiavo jas šluojantys traktoriai, matyt, pikti, nes labai garsiai šlavė…
Slonime gimė Marksas
Gardino srities rajono centras Slonimas arba lietuviškai Slanimas priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Žečpospolitos laikais šį miestą valdė Oginskiai ir Sapiegos.
1878 m. Slonime gyveno 15 tūkst. 351 žmogus. Iš jų 10 tūkst. 212 žydų ir 492 musulmonai. Slonime stovėjo mečetė, bet iki šių laikų šventyklos pastatas neišliko.
Slonime gimė Marksas, bet ne tas, kuris buvo Engelso draugas , o tas, kuris draugavo su Spenceriu. Slonimo Michailas Marksas buvo pasaulinio garso prekių ženklo Marks & Spencer įkūrėjas.
