Kaip užmegzti romaną su miestu?

Per Anykščių miesto šventę Anykščių Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių viešojoje bibliotekoje surengta diskusija „Kaip užmegzti romaną su miestu?“
Diskusiją surengė Anykščių rajono savivaldybė ir Pasaulio anykštėnų bendrija.

Diskusiją moderavusi Anykščių rajono savivaldybės Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėja Daiva Gasiūnienė renginio pradžioje trumpai pristatė Anykščių urbanistinį memorandumą.
„Kai kam šis memorandumas atrodo biurokratinis, tačiau tikslai, kurie iškelti, yra labai gražūs“, – pastebėjo D. Gasiūnienė.
Keletas minčių iš diskusijos:

Architektė, urbanistė, Vilniaus Gedimino technikos universiteto urbanistikos katedros vedėja doc. dr. Dalia Dijokienė:
Žvaigdžių yra daug, jos toli, jos mums yra nepažįstamos, tačiau jei pažvelgi į jas iš arčiau, pamatai, kad tai yra ištisas pasaulis. Tai labai panašiai yra ir su žmonėmis, miestais. Tam, kad mums miestas taptų mielas, jaukus ir malonus, mes, visų pirma, jį turime pažinti, o geriau pažinę, turėtume tapti jo šeimininkais. Turime siekti, kad gyventojas taptų savo namų, kiemo, kvartalo šeimininku, o kai tai įvyksta, jis su miestu užmezga visai kitokį santykį. Labai svarbu pažinti savo miesto istoriją, anksčiau čia gyvenusius žmones, suprasti, kodėl tas miestas yra vienoks ar kitoks.

Dizainerė, menininkė, vietokūros ekspertė Julija Janus:
Anykščių fenomenas, manau, aiškus visiems, kurie čia sėdi. Miestas yra nuostabiame gamtos delne, kuriam Lietuva turi būti dėkinga už šviesius žmones. Į Anykščius taip pat važiuoja šviesuomenė, kuri įsilieja čia ir nori, kad ši vieta būtų graži, patogi gyventi. Žinoma, to nebūtų be pačios anykštėnų bendruomenės. Anykščių fenomenas yra ir tai, kad čia labai gera.
Su tomis širdimis, kurios dabar Anykščiuose, A. Baranausko aikštėje, puošia medžius, yra viena istorija. Vilniuje, senamiestyje esu įsteigusi šviesos meno galeriją. Kodėl ta galerija atsirado? Gyventojai sprendė nepakankamo gatvių apšvietimo klausimus. Kai gatvėje susidaro šviesos duobės, atsiranda tamsos zonos, ten žmonės net neužeina. Iš vienos instaliacijos turėjau šviečiančias širdis ir jas nusprendžiau sukelti į „prancūzparkio“ medžius. Maniau, kad tos širdys medžiuose bus savaitę, kol vyksta šviesų festivalis, tačiau ten jos kabo jau kelerius metus. Dabar ta vieta traukia įsimylėjėlius, ten vyksta pasimatymai – ta vieta pasidarė „gyva“. Anykščiai pasirodė ta vieta, kur tos širdys labai tinka. Aš tikrai tikiu, kad jos padarys A. Baranausko aikštę žmonių labiau mėgstama vieta.

Psichologas, tyrinėtojas Juras Eidukas:
Kas manyje žadina meilę mažiems miestams? Mano visa vaikystė prabėgo Biržuose, ir man tas miestas yra kaip žmogiškos aplinkos mastelis. Jis atitiko mano, kaip pyplio, paskiau kaip paauglio, paskiau kaip studento, grįžtančio į ten, mastelius. Su Vilniumi jau kitoks buvo santykis – mėgdavome išgerti vyno ir išbandyti kitokių dūmų. Tai vienas vaikystės prisiminimas, susijęs su mažais miestais. Požiūris į provinciją labai panašus į nuobodžiaujančiųjų požiūrį į meilės nuotykius. Kiekvienas norėtų to meilės nuotykio, bet nelabai drįsta, nes dideliame mieste įpranti patogiai gyventi, atsiranda kažkokio prestižo, sėslumo. O dabar aš sakau: „Aš bandau įsiskiepyti Anykščius“. Ką, tu durnas? Tada sakai „biškį durnas“, bet nuo to dar man geriau, nes aš per daug neišsigalvoju ir galiu jausti, ar man čia patinka, ar nepatinka. Čia galbūt, kaip visada, verta pasiremti kokiu nors autoritetu. Yra toks straipsnis „Kodėl mes pasmerkti gyventi provincijoje?“ Labai neblogas migdomasis prieš miegą. O mane įsikurti Anykščiuose paskatino labai konkretus romanas. O aplinka čia yra intriguojanti ir įdomi. Čia susitinki labai konkrečius žmones, per kuriuos pajunti bendruomenės galimybes jausti mažą distanciją.
Kaip užmegzti romaną su miestu? Galimos dvi žodžio „romanas“ interpretacijos. Viena, tai yra tekstas, o kita – tai meilės pojūtis. Pabandysiu susitelkti ties antruoju aspektu. Įsibūdamas aš pasitikrinu, kiek tas žodis „romanas“ manyje gyvena Anykščiuose. Man Anykščiai prasidėjo nuo ligoninės, kai teko lankytis dėl sulaužytos kojos. Suradome, kad šiame mieste yra labai patrauklus netobulumas. Menų inkubatoriuje yra keltuvas, pritaikytas neįgaliesiems, ir tik mūsų bendromis pastangomis išsiaiškinome, kaip jį „užvesti“. Tada susiradome čia tokį namą 100 metų senumo. Prieš mėnesį mes galų gale pasakėme, kad važiuojame ne į statybas, o į namus. Nulupau aš lentą, kurią man liepė nulupti, ir po ja radome pirmųjų šeimininkų pasus. Tai tokiu būdu mūsų romanas su miestu ir klostėsi.

Režisierius, prodiuseris, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Arūnas Matelis:
Teko praleisti daug laiko Niujorke. Jis nėra toks, kokį mes matome paveikslėliuose. Jis visai kitoks. Teko lankytis kavinėse, kuriose vietoje kėdžių buvo alaus dėžės. Kas traukia į Anykščius? Tai ir Anykščių vyr. architektės Daivos Gasiūnienės meilė Anykščiams. Ji tiek daug pasakojo apie Anykščius. Aš jau beveik 20 metų pusiau anykštėnas. Architektūra kuria fasadą, kuriame tau norisi gyventi. Prisimenu, kiek prieš keletą metų buvo diskusijų apie kairįjį Šventosios upės taką. Vieni sakė, kad jo nereikia, kad jis nuskęs, bet čia yra pagrindinė gatvė, man tai pats gražiausias pasivaikščiojimo takas.
Prisimenu, prieš keletą metų Anykščiuose nebuvo kino salės. Ir mes turėjome fantastinį filmą „Didžioji tyla“ apie vienuolius, priėmusius tylos įžadus. Tai trys valandos tylos. Ir tą filmą demonstravome bažnyčioje. Buvo šalta, tačiau susirinko 500 žmonių. Nežinau, bet Vilniuje tikrai nebūtų atėję tiek žmonių. Tai buvo ženklas, kad yra dirva „kažkam tam“. Dokumentika yra tikra, kaip ir miestas negali būti gražus, jis yra toks, koks yra.

Žurnalistė, laikraščio „Anykšta“ vyriausioji redaktorė Gražina Šmigelskienė:
„Užmegzti romaną su miestu“: jeigu blaškaisi tarp Birštono ir Druskininkų, labai tikėtina, kad tavo gyvenime atsiras Anykščiai. Romanas visada yra nepastovumas, romanas visada yra aistros. Gali vieną šeštadienį būti šlovinimo giesmės, kitą šeštadienį apversti kryžiai ir trenksmai, retais atvejais gali būti išsipildžiusi svajonė, kuri virsta rutina. Romanas yra kaip tekstas. Teksto centre – meilė, karas, pinigai arba galia. Tai yra tradiciniai dalykai, be kurių nebūtų teksto. Grįžtu prie savo profesijos – žurnalisto. Jeigu pasakotume, kaip Jonukas ir Birutė laimingai gyveno, turėjo šuniuką, ar jūs tai skaitytumėte? Todėl reikia dekonstruoti visus tuos dalykus: meilę, karą, pinigus. Kai pradedi dekonstruoti, susiduri su patanatomo funkcija. Ar tikrai norite žinoti, kaip jaučiasi patanatomai? Liūdna, nes negali pasakyti, ką matai – užgausi kitus. Tu supranti ryšius, kaip visa tai vyksta. C’est la vie – bet toks gyvenimas.

Skulptorius, profesorius, pasaulio anykštėnas Romualdas Inčirauskas:
Šitoje vietoje aš būsiu tokia „balta varna“, nes apie miesto ateitį ir strateginius dalykus nelabai nusimanau. Mano romanas su Anykščiais yra dviejų etapų. Viena, kad aš čia gimiau, 20 metų čia gyvenau. Man tėvai vaikystėje nupirko plastelino, ir nuo to viskas prasidėjo. Anykščiai yra slėnyje. Ir mane visada iš tos duobės, kur saulė nusileidžia, traukė išskristi. Ir man pavyko per Panevėžį, Šiaulius išskristi į Telšius. Tačiau visada buvo noras grįžti į savo gimtąjį miestą ir kažką pasižymėti.
Parašiau į Anykščių rajono savivaldybės Architektūros ir urbanistikos skyrių, paaiškinau, kad norėčiau mieste sukurti ženklus, kurie būtų susiję su mano sentimentais, vaikyste. Man pasakė, kad toks sumanymas „nelabai“… Pirmas mano sugrįžimo į Anykščius ženklas buvo nelegalus. Nuo to viskas ir prasidėjo. Nuo Dainuvos slėnio iki tilto aš suskaičiuoju šešis-septynis savo sukurtus ženklus, kurie asociatyviai man susišaukia su emocija.
Gyvenau Telšiuose, kilo noras grįžti į gimtinę. Buvau pakviestas dėl dviejų projektų – sukurti žydų atminimo ženklus.

MB „Fragment architektai“ (pirma vieta Muziejinės kalvos projekto konkurse) architektas Povilas Čepaitis:
Viešumo atsiranda vis daugiau ir daugiau. Anksčiau projektai buvo daromi slapta, niekam nerodomi. Vystytojai Vilniuje jau senokai suprato, kad reikia eiti į diskusiją su visuomene. Gal nesate labai įsigilinę, bet Vilniuje, Jono Basanavičiaus gatvėje, yra labai graži terasa su augančiais kaštonais. Savininkas tiesiog sugalvojo iškirsti tuos kaštonus, ir dėl to prasidėjo žmonių protestai. Dažnai į žmonių nuomonę įsiklausoma.

Trinkelių mažės

Diskusijos metu jos dalyviai sulaukė klausimų iš salės. Menotyrininkė dr. Jolanta Zabulytė klausimą turėjo muziejinės kalvos projekto pirmosios vietos nugalėtojams – MB „Fragment architektai“ Bertai Meironaitei ir P. Čepaičiui. J. Zabulytė teiravosi, ar įgyvendinant projektą bus sumažintas klojamų trinkelių kiekis.
„Tai, ką jūs matėte, tai yra tik konkursui pateikta idėja. Mes projektą dar peržiūrėsime su užsakovais. Vienareikšmiškai galiu atsakyti, kad trinkelių mažės“, – žadėjo architektas P. Čepaitis.
Iš Anykščių kilusi pedagogė, mokyklos Raseiniuose direktorė Vaiva Zubrickienė dėkojo forumo sumanytojai, rajono vyriausiajai architektei D. Gasiūnienei už idėjas Anykščiams. Pedagogė džiaugėsi subtiliai keičiamu Anykščių architektūriniu veidu, taip pat ir renginio formatu. „Tokių pokalbių pavydėtų didieji miestai“, – sakė V. Zubrickienė.

Diskusijos pabaigoje „linksmesnę liniją“ pasiūlė muziejininkas Tautvydas Kontrimavičius. Jis kalbėjo, kad Anykščiai atitinka pasaulio universalaus miesto žemėlapį, kuris turistui svetimame mieste leidžia niekada nepasiklysti.
„Turi būti mieste bažnyčia, centrinė aikštė ir turi būti upės krantinė, palei kurią vaikščiodamas galėsi lankyti bažnyčią ir aikštę. O meilė miestui visada bus atvirkščiai proporcinga atstumui iki viešbučio, kuriame esi apsistojęs“, – Anykščių privalumus vardijo T. Kontrimavičius.