Dr. Jolantos Zabarskaitės rankose aktuali kalbotyros monografija „Kaip kalba gamina prasmę“.
Ar galima kalbėti apie kalbą, kaip gamybos priemonę, apie įrankį sukurti ir keisti pasaulį? Į šiuos ir panašius klausimus bandė atsakyti svėdasietiškos kilmės mokslininkė, buvusi ilgametė Lietuvių kalbos instituto direktorė, nūnai Kazimiero Simonavičiaus universiteto dėstytoja, kalbininkė dr. Jolanta Zabarskaitė pirmąjį gegužės penktadienį Svėdasų bibliotekoje vykusiame jos knygos „Kaip kalba gamina prasmę“ pristatyme.
Bibliotekos meno galerijos salė prisirinko pilnutėlė – kalbos istorija, numatoma jos ateitimi virtualiame pasaulyje susidomėjo didelis būrys svėdasiškių, anykštėnų ir knygos autorės bičiulių.
Knygos autorę šnekinęs, tyliakalbis dailininkas Povilas Šorys pabandė pokalbį suskaidyti į tris dalis, kaip kad į tris didelius skyrius suskaidyta ir pristatoma knyga, kuri dedikuota autorės mokytojui, profesoriui Aleksui Girdeniui ir Svėdasams, kuriuose praleido daugybę nuostabiausių vasarų ir patyrė beveik fizinio malonumo teikiančią sveikiausią pasaulyje autoironiją. Pirmiausia pasigilinta, kaip gyvenimas gamina reikšmę – žmonės bando tai, ką mato ir patiria, išreikšti garsais, kurie, įgavę kultūrinės energijos, tampa žodžiais, o šie susiklijuoja į kalbą. Labai įdomu, kad daugybėje kalbų žodis motina prasideda raide m, tai iš kūdikio murmesio, sklindančio maloniai besisotinant motinos pienu. Analizuojama, kaip prasminio efekto kūrime dalyvauja žodžiai, kurių reikšmės atsiranda kalbai kopijuojant gyvenimą, paaiškinama, kas ir kaip audicinį kognityvinį dirgiklį – girdimą garsą – paverčia kalbos garsu. Kaip ikoniški, iš tikrovės gimstantys žodžiai įsukami į simbolinės, arbitralios kalbos raidos procesus.
Antroje dalyje gilinamasi į prasminio efekto reiškinius, kuriuos objektyvizuoti galima tik analizuojant semantinius ir realaus gyvenimo ryšius. Aptariama kalbos transmisijos į skaitmeninę erdvę problematika ir su skaitmenine kalba išryškėjusios naujos funkcijos bei kalbinės raiškos įtaka naratyvams. Galiausiai trečiame skyriuje „Prasmė gamina ateitį“ išsamiai kalbama apie naują kalbos vaidmenį, prasminio efekto samprata susiejama su vis stiprėjančia kalbos performatyvumo funkcija, naujais prasmės formavimo elementais. Apie lietuvių kalbos galimybes virtualiame dirbtinio intelekto persmelktame pasaulyje – kokia turėtų būti kalbos politika, kad ji galėtų sėkmingai plėtotis naujomis kryptimis: a) lengvinti mūsų skaitmeninį ir skaitmenizuotą gyvenimą; b) paversti unikalią lietuvių kalbinės bendruomenės patirtį priemonėmis, galinčiomis sėkmingai konkuruoti globaliame pasaulyje.
Tai didžiai raiškai gali neužtekti kalbienos.
Pagalvojau… Viskas persikels į virtualų pasaulį, bet kodėl nesusimąstoma, kad didieji, naujausias technologijas valdantys ar tiesiog piktavaliai žmonės sugalvos visą tą virtualųjį pasaulį sunaikinti?
Kalbotyrininkė kalbėjo apie dabar besimaišantį virtualų ir tikrą pasaulį, informacijos gausybę ir jos formuojamą šiandienos žmonių tapatybę. Smagiai paaiškino, kad žodis žaisti kilęs iš žodžio ožiukai, analizavo naujadarų, tokių kaip „vatnikas“, šiandieninę ir tolimesnę prasmę. Apie neregėtą malonumą ieškant žodžių, ypač vietovardžių prasmės. Iš kur tas žodis Svėdasai? Beveik šalia miestelio plytintis didingas slėnis, kuriuo vingiuoja upelaitė Jara, kurios vardas yra finų-ugrų kalbos kilmės? Iš kur į Svėdasus atklydo Zabarskai? Galbūt jie iš tolimojo Prešovo miesto Slovakijoje, kur kadaise su savo šalininkais glaudėsi kunigaikščiai Radvilos, kur iki šiol veikia Zaborskio teatras ir tebėra Radvilų pastatyta koplyčia? Gal tuomet mūsų didikai į Svėdasus ir parsivežė Zabarskų.
Nors knyga skirta ne tik mokslinei, bet ir plačiajai visuomenei, tačiau gausiai užversta tarptautiniais žodžiais, kurių reikšmės eiliniams skaitytojui tenka ieškoti žodynuose. Taip pat naudingas užsiėmimas. Vakarėlyje knygą buvo galima įsigyti, o sumokėti už ją tik atsiskaitant „kortele“.
