Prima Petrylienė su Prezidente Dalia Grybauskaite.
Anykščiuose viešėjusi filosofijos mokslų daktarė Nerija Putinaitė, priminė kokiais būdais tarybinė santvarka norėjo įdiegti ateizmą. N.Putinaitė aiškino, kad tarybiniais metais kova su Katalikų bažnyčia buvusi subtili. Ateizmo politikos tikslas nebuvo įdiegti marksistinę-lenininę ateistinę pasaulėžiūrą ir moksliškai demaskuoti religiją kaip „prietarus“. Priemonės buvo nukreiptos atitraukti visuomenę nuo Katalikų Bažnyčios. Buvo draudžiamos religinės šventės, todėl švęsdami žmonės turėjo slapstytis. Apie unikalią patirtį pasakoja tremtį perėjusi Anykščių politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Anykščių skyriaus pirmininkė Prima PETRYLIENĖ.
–Kaip atsidūrėte tremtyje?
-Mane suėmė 1950 metų vasario 18 dieną. Tardė 5 mėnesius. Teismo nebuvo, nuteisė už akių „troika“ dešimt metų griežto režimo lagerio bausme.Vežė į Sibiro lagerius, atsidūriau Taišeto lageryje. Vėliau perkėlė į Kazachstaną, Karabaso lagerį. Po Stalino mirties mane perkėlė į Balchašo lagerį. Į Lietuvą sugrįžau po 6,5 metų. Nuteisė mane devyniolikmetę mergaitę, o grįžau 26 metų mergina. Mano patys gražiausi jaunystės metai liko ten, Sibire, tarp kalėjimo sienų. O Sibiro lagerių pragaras dar ir dabar sapnuojasi naktimis ir turbūt sapnuosis, kol užmerksiu akis.
-Ar tokia dalia teko tik Pabaltijo tautoms?
-Tremtis geriausiai atspindėjo komunistinės sistemos esmę. Kalėjo visų tautų žmonės. Kartu tremtyje buvo ir ukrainiečiai, rusai, estai, korėjiečiai ir japonai. Šita sistema siekė sunaikinti visas tautas, norėjo sunaikinti tai, kas tose tautose buvo savita. O ir pati rusų tauta buvo pavergta ir vargana. Prie lagerių ateidavo rusų vaikai prašyti iš mūsų, kalinių, cukraus gabaliuko. Jeigu jaunajai kartai nekalbėsime, kokia buvo baisi santvarka, jie ir nežinos.
-Ar negalvojote, kaip gyvenimas būtų susiklostęs, jeigu jūsų nebūtų pačioje jaunystėje suėmę ir ištrėmę?
– Pagalvoju. Mane juk suėmė prieš pat mokyklos baigimą. Turbūt būčiau įsiliejusi į tą gyvenimą, juk svajojau stoti į aukštąją mokyklą, ją baigti, pradėti dirbti.
-Turite unikalios patirties, pasidalinkite, ar švęsdavote religines šventes būdama lageryje?
-Žinoma švęsdavome, sakykim, Kalėdas. Eidavome į darbą, o vakare susiburdavome lietuviai. Tremtyje buvo iš visų Lietuvos regionų, todėl pasidalindavome, kokios tradicijos šios šventės savame krašte. Ypač dzūkai turėjo įdomių papročių. Maistas buvo paprastas – duona, cukrus, silkės gabalas.
-Ar tik lietuviai susiburdavo?
-Prie mūsų prisijungdavo ir latviai, estai, ukrainiečiai.
– Prisimenate, kaip jausdavotės per tokias šventes – būdavo liūdna, o gal atvirkščiai – jos skatino viltį?
-Kaip gali gerai jaustis būdamas ištremtas? Būdavo sunku, ir ašara išriedėdavo, kiek prisimenu, jausmas būdavo slogus, bet stengdavomės nepasiduoti, dalindavomės prisiminimais, juk viską reikėjo iškęsti.
-Ar dainuodavote kažkokias giesmes, dainas?
-Kitu metu dainuoti galėdavome, o per religines šventes turėjome saugotis ir dainuoti buvo draudžiama.
– O grįžus į Lietuva kaip švęsdavote?
– Šventės būdavo draudžiamos. Ypatingai darbe darbo dienomis stebėdavo, kad tik žmonės nesusiburtų kartu, o šeimose švęsdavome. Vieni žmonės, kuriems tai buvo svarbu, švęsdavo, kiti – ne, bet aš jų nesmerkiu.
– Kaip manote, ar tai reikia prisiminti visuomenei? Kodėl reikėtų priminti tokius įvykius kitiems, nepatyrusiems tremties?
– Kodėl reikia atsiminti? Kaip galima išbraukti iš istorijos kažkurį tarpsnį? Juk prisimename ir Mindaugą ir Gediminą, o čia nesena istorija, reikia priminti, ką žmonės neteko, ką iškentėjo. Gyvenime įsimenamos geriausios ir skaudžiausios akimirkos. Tremtis iš manęs atėmė viską – jaunystę, šeimą, tėvynę, planus. Viskas žlugo, o tolimesnis kelias tebuvo kančia ir skausmas. To neįmanoma pamiršti. Kaip galima pamiršti, kaip tave pusę metų kiekvieną naktį tardo, kaip galima pamiršti alkį, darbą naktimis didžiuliame šaltyje?
-Ačiū už pokalbį.
