Kalėdos – visada šventė. Postūmis pasitempti, tapti geresniems. Mano galva, mes gyvename paradoksalioje šalyje. Lietuviai nedaro daugelio dalykų. Todėl drąsiai galime vadintis nepraktikuojančių vegetarų, blaivininkų ir krikščionių šalimi. Dauguma žmonių tiki, bet nepraktikuoja.
Kalėdos – visada šventė. Postūmis pasitempti, tapti geresniems. Mano galva, mes gyvename paradoksalioje šalyje. Lietuviai nedaro daugelio dalykų. Todėl drąsiai galime vadintis nepraktikuojančių vegetarų, blaivininkų ir krikščionių šalimi. Dauguma žmonių tiki, bet nepraktikuoja.
Kaip išsižioja lietuvis, atsidūręs musulmoniškoje šalyje, kai pamato besimeldžiančius musulmonus, o dar sužino, kad jie ir Koraną skaito laisvu laiku… Besistebinčiam galėčiau pasakyti, o kas trukdo būti krikščionimi? Nedraudžia įstatymai nei melstis, nei Bibliją skaityti. Kada paskutinį kartą kažką darei kaip krikščionis? Laimė, yra Kalėdos, reikalus pataisome, tradicijas prisimename, kokį gerą darbą padarome.
Gal ir būsiu pasmerktas, jei pasakysiu, kad niekada neaukojau televizinėms gerumo akcijoms, nežadu taip daryti ir ateityje. Šiemet gal pirmą kartą prabilta apie tai, kam šios akcijos skirtos – gerumui ar televizijos reitingams? Aš manau, kad visų pirma reitingams ir užpildyti televizijos tinklelį neblogu koncertu. Todėl iš esmės jos tampa ne gerumo demonstravimu, bet televizijų kapelijų „Guokim garo“ variantu, kur jos varžosi tarpusavyje, kuri surinks didesnę sumą.
Iš kitos pusės, tokios akcijos demonstruoja visuomeninių organizacijų silpnumą ir neveiklumą, jei jau televizijos imasi atlikti tą darbą, kurį turėtų padaryti jos. Galvoju, jei skirti labdarai lėšas, kurias gauna šios organizacijos už projektus, tai Lietuvoje garantuotai užtektų maisto ant kiekvieno nepasiturinčio žmogaus stalo Kalėdoms. Gal dar ir Velykoms pakaktų.
Nesu prieš gražias iniciatyvas, tačiau manau, kad gerumą ir dosnumą reiktų rodyti ne užplūdus sentimentalumo bangai ir ten, kur jo nesimato. Bent taip mokė Jėzus Kristus, kurio sutartinę gimimo šventę minime per Kalėdas. Ar reikia priminti, jog Jėzus gimė nereikšmingame miestelyje Beatliejuje, o gimęs buvo paguldytas ėdžiose. Ten, kur nesimatė, toli nuo pasaulio centrų, svarbių įvykių. Vis dėlto jo gimimas – pats svarbiausias įvykis, kuris kada nors buvo. Ir užaugęs jis nepasikeitė, nes mokė:“Nedarykite savo gerumo darbų, kad būtumėte matomi“. Ir net liepė saugotis tų, kurie viešai daro „gerumo darbus“, ir nebijojo tokių vadinti veidmainiais ir „pabalintais antkapiais“. Žodžiu, apie viešus iškilmingus ir gražius renginius Jėzus turėjo tvirtą nuomonę.
Ir aš visiškai sutinku su Jo pažiūromis. Šiais laikais net ir tikėjimas virtęs piaro ir politikos dalimi, kaip bebūtų gaila. Proginis dalykas. Beje, tie, kurie užsiima tikėjimu kaip politika, nelabai ir mato, kas vyksta iš tikrųjų, per aukštai užsikorę į olimpą. Sakykim, Vilniuje buvo surengti 10-ieji nacionaliniai Maldos pusryčiai, kur dalyvavo religinis ir politinis elitas. Ir vėl gražioje aplinkoje prie serviruotų stalų pavirkavimai apie tai, kad tauta degraduoja, pametė dvasines vertybes, paklydo…
Išties, viską vertinant pagal tai, pamatė ar ne tave per televiziją, savo olimpe net neturi supratimo, kiek gerumo ir nekomercinio nuoširdumo yra visuomenėje. Tokio, kuris neafišuojamas – pagalba, užuojauta, parama, supratimas, geras žodis. Ne dėl pinigų ir ne pasirodyti, ne užplūdus sentimentų bangai. Daugybė žmonių Lietuvoje nelaukdami Kalėdų padeda vieni kitiems. Tai ir yra ne proginė, o kasdienė Kalėdų dvasia. Be jos neišgyventume, suirtume kaip visuomenė. Todėl Kalėdas galime susikurti kasdien ir gyventi jose visus metus, realiai pasirūpindami tais, kuriems tuo metu reikia pagalbos.
