Kaltūno kirpimas grojant orkestrui (Aukštaitiškas formatas Nr. 98)

Už vieną atlyginimą dabartiniais laikais nusipirktas, dešimt kartų aplink žemės rutulį apvažiavęs opelis yra geriau nei naujas moskvičius. Moskvičiui, jau nekalbant apie žigulį ar volgą, brandžiame socializme turėjai dirbti ne vienerius metus. Dabartiniai drabužiai, maistas, vaistai, buitinė technika visai kitame lygmenyje, nei buvo prieš 30–40 metų. Viskas dabar geriau, gražiau, patogiau. Kiek, pagaliau, dabar aplink jaunų ir gražių moterų? Beveik visos…

O 1990-aisiais jauna buvo tik kas dešimta. Prieš trisdešimt metų pradėjo veikti Eurotunelis. 50 kilometrų ilgio skylė žemėje po Lamanšo vandeniu. Šimtai Pasaulio miestų turi metropolitenus.

Sueco kanalas pradėjo dirbti XIX amžiaus antroje pusėje. Rusai Transibiro magistralę nutiesė prieš revoliuciją. Hitlerinėje Vokietijoje visa šalis išraizgyta autobanais.

2024 metų kovo 7 dieną, dar neprasidėjus 35-iesiems Nepriklausomybės metams, Lietuvos Respublikos Susisiekimo ministras Marius Skuodis iškilmingai atidarė „betonkės“ rekonstrukcijos projektą.

„Betonkė“ yra Lietuvos Lamanšas, Suecas ir „Transibas“…

Ačiū 9-ių kadencijų Seimams bei 12-kai Susisiekimo ministrų. Yra vilčių, kad „betonkė“ bus rekonstruota anksčiau, nei Susisiekimo ministru bus paskirtas trečias žmogus, pavarde Masiulis.

Žmonijos istorijoje keliai buvo (o ir yra) prioritetu. Pradžioje jūrų ir upių keliai, paskui šiaip keliai ir geležinkeliai, galų gale – oro keliai. Bekelėmis garsėjusi atsilikusi Rusija folklore dėl to buvo ypač pašiepiama („Rusijoje yra dvi problemos: keliai ir kvailiai“, „Rusijoje kelių nėra, tik kryptys“ ir kt.). Šiuolaikinė Lietuva tarytum ignoruoja kelių reikšmę.

Tik iškreiptu būdu (pasienyje perlipus į kitą traukinį) galime traukiniu nuvažiuoti į Lenkiją, o startavus keleivinio traukinio reisui Vilnius-Ryga džiaugsmo buvo tiek, tarytum Lietuvos kosmonautai mėnulyje būtų naftos telkinį atradę. Iš Vilniaus oro uosto dabar gali skristi toliau nei sovietmečiu. Nors gal ne toliau, o kitur. Neturime lietuviškų oro linijų, oro uostai yra minimaliai tokie, kad juose apskritai kas nors galėtų leistis. Turime tarytum lėktuvų stotis. Tris. Automagistralė iš Kauno į Marijampolę nutiesta. Čia jau šis tas. Bijau vertinti kelią Vilnius-Kaunas, sovietmečiu juo nesu važiavęs. Negaliu lyginti. Žinau tik, kad Elektrėnuose naują autobusų stotį numetė kitoje kelio pusėje nei įsikūręs miestas, o žmonės, žinia, dažniausiai važiuoja į miestą, o ne į stotį. Mat tie, kurie gyvena stotyse, paprastai niekur nevažiuoja. Senosios autostrados: Vilnius-Panevėžys ir Kaunas-Klaipėda – pakenčiamos, bet bent jau pirmoji pavargusi, nujota. Dar iki legendinės „betonkės“ būklės toli, bet sulauksime. „Betonkė“ irgi ne vakar sulūžo.

Lygindami su sovietmečiu, turime dar vieną pasididžiavimą – stadionus. Ne tik garsųjį nacionalinį, bet apskritai visus šalies stadionus. Dar tik bandome grįžti į devyniasdešimtųjų lygmenį. Bet į sporto objektus dera žiūrėti kaip į pramogą (kai stadione žaidžia Lietuvos nacionalinė futbolo rinktinė, pramoga turi ir mazochizmo potekstę). O nacionalinio stadiono jau pačios statybos yra  pramoga.

Visiems linksma: ir politikams, ir vagims, ir teisėsaugai, ir žiūrovams.  Dėl stadiono man nei skaudu, nei gėda. Vagies darbas – vogti, politiko – meluoti, durniaus – durniuoti.

Dėl „betonkės“ pikta. Suerzino ir iškilminga darbų pradžia. Į šventę ministras dar ir Molėtų bei Utenos merus (šiaip jau niekuo neprasikaltusius žmones) pasikvietė. Čia šventė? Blyn, 2024 metų kovo 7-ąją pradėta „betonkės“ rekonstrukcija yra tokia pat šventė, kaip metų metais puoselėto kaltūno iškilmingas kirpimas, grojant orkestrui. P. S. Dar priminsiu, kad Pasaulyje yra labai  mažai šalių, kurios turi tokias idealias sąlygas infrastruktūrai kaip Lietuva. Pas mus nėra nei kalnų, nei didelių upių, nei amžino įšalo, nei tropinių liūčių. Ir tranzitinio transporto srautai minimalūs.