Jolanta Zabulytė
Siūlome paskaityti šių metų Anykščių rajono savivaldybės Teresės Mikeliūnaitės kultūros premijos laureatės dr. Jolantos Zabulytės knygos fragmentą iš skyriaus „Kalvis mitologijoje ir tautosakoje“.
Šioje knygoje pasakojama apie Anykščių rajone dirbusius kalvius.
Autorė yra išleidusi knygą „Anykščių krašto kryždirbystė: mediniai paminklai“. Dabar mokslininkė rašo antrąją knygos dalį, kuri skirta metalo kryždirbystei, su kalvyste susijusioms temoms. Knygoje bus visų Anykščių rajono seniūnijose esančių lietų ir kaltinių kryžių sisteminiai katalogai. Knygos rašymą remia Lietuvos kultūros taryba (valstybinė stipendija).
Dr. J.Zabulytė labai reikalingi duomenys apie kryžius kalusius anykštėnus kalvius, gal atsiras, kas dar juos pamena? Jei turite tokios informacijos, prašome kreiptis į „Anykštos“ redakciją – tarpininkausime.
Metalurgai – lydytojai ir kalviai – dėl sunkaus ir labai reikalingo darbo nuo seniausių laikų įvairiose kultūrose, taip pat ir baltų kraštuose bei Lietuvoje, užėmė išskirtinę vietą visuomenėje. Apie tai liudija ir kalvių kapų savitumas – jau geležies amžiuje, kai metalas buvo brangus ir gana taupiai naudotas, kalvių palaidojimuose kaip įkapės dėti jų darbo įrankiai – replės, kūjeliai ir kt.. Bendruomenėje kalviai išliko svarbūs iki pat XX a. II pusės, nes gamino ne tik žemės ūkio, žūklės ir buities padargus, bet ir ginklus kariams bei įrankius kitiems amatininkams, todėl jų statusas kitų amatų atžvilgiu buvo ypatingas. Tai atspindi ir žmonių pasakymai, kaip antai: „Senovėj be kalvio nieko nebuvo ir dabar nieko nėra“, „Kalvis reikalingas visiems: ir bagotiems, ir biedniems“, „Be kalvio niekas nieko negali padaryti“, „Be kalvio žemės nears“, „Kalvio reikia ir žiemą, ir vasarą“. Sumanius, puikiai dirbančius kalvius apibūdindavo ir taip: „Kalvis ir ant akmens sėdėdamas duoną valgys“, o anot dzūkų, rūdininkai „moka iš dumblo geležį gimdyti“.
Ypatingą kalvių statusą visuomenėje liudija ir jų socialinė padėtis: baudžiavos laikais kalviai dažniausiai buvo atleidžiami nuo lažo ir mokesčiais prilyginti miestiečiams, nes, kaip ir pastarieji, temokėjo činšą; gana dažnai dvaras, kuriam priklausė miesteliai ir kaimai, aprūpindavo kalvius gyvenamuoju būstu, skirdavo ir žemės sklypą, už kuriuos mokėta nuoma nebuvo itin didelė. Žmonių prisiminimuose nurodoma, kad kalvio amatas ne vieną išgelbėjo ir nuo pokario represijų, o atsidūrę tremtyje Sibire kai kurie išvengdavo sunkių miško kirtimo darbų, nes ir ten dirbo kalviais (pvz., Jonas Motiejūnas iš Viešintų). Susikūrus kolūkiams ir tarybiniams ūkiams jų darbas taip pat buvo labai reikalingas – kalviai ne tik kaustė iš ūkininkų nusavintus arklius, bet ir taisė žemės ūkio padargus bei mašinas, išmanesni tobulino žemdirbystės techniką bei įvairius agregatus. Jiems ir mokėta daugiau nei kitiems: antai Beržoniškio kame (Andrioniškio sen.) buvusiame kolūkyje dirbęs kalvis Antanas Čepokas prisimena, kad „pagal numatytą tvarką kolūkyje kiekvienam darbininkui buvo skirta 1 kg grūdų už darbadienį, tačiau dėl menko derliaus tiek niekas negaudavo, o kalvis už darbadienį garantuotai gaudavo 1, 5 kg grūdų. Kaimo vyrai sakydavo, kad mes pusbadžiu gyvenam, o kalvis mėnesio gale užsidėjęs ant pečių maišelį vos paneša“. Panašūs įkainiai buvo ir Kurtinių kaimo (Debeikių sen.) kolūkyje „Socializmo pilis“ – kalvis už vieną darbo valandą gaudavo 20 gr. grūdų ir 2 kapeikas. Iki pat XX a. II pusės kalviai Lietuvos kolūkiuose buvo išskirtiniai – gaudavo garantuotą ir didesnį atlyginimą nei kiti, turėjo paskirtus 60 arų žemės, ūkyje augindavo karves, kiaules ir paukščius.
Kalvio amatą pasirinkdavo vyrai, kuriuos nuo vaikystės viliojo geležis ir technika bei šis išskirtinai vyriškas darbas, suteikiantis galimybę valdyti kietą medžiagą. Šį procesą vaizdingai apibūdino Skirsnemunės (Jurbarko raj.) kalvis Andrius Leopoldas Bataitis, prilygindamas karštą metalą minkomai duonai: „žaizdre įkaitintas metalas leidžia jį „minkyti“, kaip mama minko duonos tešlą“. Ypač vertinami kalviai buvo ne tik darbštūs, atsakingi, bet dažniausiai ir žingeidūs, bandą jėgas ir kituose amatuose, turintys gabumų ne tik technikai, ją tobulinantys, remontuojantys ar kuriantys naujus daiktus/mašinas, bet gana dažnai ir verslininkai, rūpestingi sodininkai, bitininkai, aludariai ir kultūrinės veiklos dalyviai. Neretai keli šie gabumai susipindavo viename žmoguje arba buvo paveldimi kalvių amatą plėtojančiose dinastijose. Viską mokančius pagaminti ir sutaisyti, verslius ir kūrybingus kalvius visoje Lietuvoje apibūdindavo kaip „auksinių rankų“, „nagingus“ meistrus arba Dievo apdovanotais – „ot boga“, dar vadinti ir „gabiais į visas puses“.
Didžioji dauguma kalvių buvo statybininkais, – jei nepaveldėdavo, patys pasistatydavo kalves, susimūrydavo žaizdrus. Tokių pavyzdžių Lietuvoje apstu, nemažai jų būta ir Anykščių krašte: tai Jonai Juodeliai (tėvas ir sūnus), Antanas Sriubas, Petras Uža ir daugelis kitų. Dalis kalvių dirbo ir su medžiu, o šiam tikslui turėjo skirtą kalvės dalį, dažnai su tekinimo staklėmis bei darbastaliu. Tokių būta taip pat nemažai, tik ne apie visus šiandien žinoma, tačiau bent keletą verta paminėti: Viešintų krašto Šileikiškių kaimo kalvis Antanas Baltrūnas (1898 – 1962) sumeistraudavo gražias lineikas, tekino ratų stebules, buvo račius, gamino ir baldus; Antanas Mikėnas iš Būtėnų kaimo (Svėdasų sen.) taip pat buvo ir stalius; Povilas Sunkurys (1903 – 1978) iš Užubalių kaimo (Anykščių sen.) su medžiu pradėjo dirbti po karo ir pasigamino sau bei kaimynams baldus, darė kaimo žmonėms karstus; Albinas Žebuolis iš Naujasodės kaimo (Troškūnų sen.) susikonstravo medžio tekinimo stakles ir tekino ratų stebules, gamino ratus, lengvus darbinius vežimus; Antanas Sriubas (1906–1953) iš Buivydų kaimo (Skiemonių sen.) nuo mažens buvęs imlus amatams, paauglystėje pasidarė medžio tekinimo stakles ir tekino verpimo ratelių dalis, nuo 18 metų pradėjo kalviauti, bet greta dirbo ir su medžiu – pasidarė reikiamus baldus; medines rogių dalis ir kitus medžio darbus darė ir kalvis Antanas Pirinauskas iš Kurtinių kaimo (Debeikių sen.), kalvis Edvardas Korsakas (1904-2004) iš Svėdasų taip pat buvo ir račius, darė lineikas, Anicetas Žemaitis (1896 – 1975) iš Trakinių kaimo (Kurklių sen.) pasidarė baldus ir langus, iš suskaldytų eglės šaknų pynė kerelius – krepšius bulvėms, gamino įrankius šienui vežti, Pranas Motiejūnas (1903 – 2003) iš Jotkonių kaimo (Svėdasų sen.) taip pat buvo ir stalius bei įvairių smulkių daiktų gamintojas, su medžiu dirbęs žiemos metu, o žymus arklių kaustytojas A. Čepokas tik išėjęs į pensiją atsidėjo medžio darbams – iki šiol gamina kubiliukus, rėčkas, taburetes.
Kai kurie kalviai neapsiribodavo vien tik mediniais gaminiais, bet turėjo ir kitų gabumų. Medinų kaimo (Viešintų sen.) kalvis Antanas Kolaitis buvo ne tik stalius, bet mėgo ir siuvėjo darbą – siūdavo žmonėms paprašius; Petras Uža (1902 -1978) iš Laičių kaimo (Viešintų sen.) taip pat buvo ir stalius, dirbęs roges, kubilus, avilius, ir kailiadirbys bei minkštų veltinių vėlėjas, taip pat ir sodininkas, bitininkas; su Edvardu Korsaku kartu kalviavęs brolis Albertas buvo ir stalius, ir stogdengys, ir siuvėjas; „Kavoliu“ vadintas Kazys Tamošiūnas iš Kuzmiškių kaimo (Debeikių sen.) buvo ne tik „auksinių rankų kalvis ir tikras savo amato meistras“, bet ir karstų gamintojas bei laikrodininkas – taisydavo Baravainių mokytojų laikrodžius. Kiti kalviai turėjo ir įvairesnių pomėgių – antai Troškūnų dvare buvusiame tarybiniame ūkyje kalviu dirbęs Antanas Mameniškis buvo ir bitininkas;
Vladas Semėnas iš Ardiškio kaimo buvo ir geras mūrininkas – statė krosnis, dėjo namams pamatus, mėgo ir kaimynus apkirpti; Jonas Juodelis (jaun.) iš Anykščių buvo ir gėlininkas – miesteliuose skaitė paskaitas apie sodybų apželdinimą, turėjo sukaupęs didelę augalams skirtą biblioteką (apie 3000 knygų) įvairiomis kalbomis; viešintiškis Povilas Jurkštas (1919 – 2006) iki karo kaustęs arklius ir dirbęs šaltkalviu, po karo dėl sutrikusios sveikatos pragyvenimui žmonėms remontuodavo smulkią buitinę techniką ir dviračius, liejo babito guolius traktoriams, o iš knygų išmokęs fotografuoti tapo ir Viešintų miestelio fotografu, dirbo ir kraštotyros srityje – iš melioracijos metu griaunamų sodybų rinko senienas bei sukaupė nemažą ekspoziciją, užrašinėjo senolių pasakojimus apie krašto senovės laikus (už šią veiklą 2000 m. apdovanotas Krašto kultūros paveldo saugotojo medaliu ir diplomu).
Kiti kalviai mokėjo ir akmenis tašyti: Pranas Yla iš Rundžių (Kurklių sen.) ne tik mokėjo gaminti slides, bet sau netgi akmens girnas pasidarė, o Tumiluvkos kaimo kalvis Jonas Nargėla (1885 – 1930) tašė gumbuotus, t. y. medį nukirstomis šakomis vaizduojančius akmeninius antkapinius kryžius, kurie reikalavo kruopštaus ir lėto darbo, todėl buvo gana brangūs.
Kalviai kryždirbiai taip pat neapsiribojo tik meninės kalvystės darbais – XX a. 3 dešimtmetyje iš Molėtų į Skiemonis atsikėlęs Antanas Baranauskas ne tik antkapinius kryžius kalė, bet ir skarda dengė stogus, liejo betoninius antkapių kryžius, o Pažarskas iš Kurklių apylinkių remontuodavo ir žemės ūkio mašinas. Viešintose gyvenęs Ambraziejus Jurkštas (1914 – 1996), XX a. 3 – 4 dešimtmečiais nukalęs nemažai antkapinių kryžių, susikonstravęs tam reikalingas stakles, iš skardos gamino bulvių šutintuvus, darė ir kokybiškas akėčias, plūgus ir kitus padargus. Būta ir atvirkštinio varianto – žemės ūkio padargų gamintojai ir arklių kaustytojai išbandydavo jėgas ir kryždirbystėje: antai minėtasis E. Korsakas ne tik plūgus, noragus ir kitus ūkyje reikiamus gaminius darė, bet ir nukalė geležinę viršūnę Svėdasuose 1928 metais pastatytam Nepriklausomybės stogastulpiui, o netoli Leliūnų, prie upelio ir kelio, pastatė iki šiol tebestovintį metalinį koplytstulpį. Gaila, kad apie senuosius kalvius kryždirbius ir kitus kalvius, kryžius kalusius, itin mažai žinių belikę, tačiau galima numanyti, kad kūrybingieji kalviai išmanė ir kitus amatus, dirbo ir su medžiu. Iš dalies apie tai galima spręsti ir pasitelkiant šiandienos tautodailininkų kryždirbių pavyzdžius: Valentas Survila (g. 1959 m.) Anykščių krašte žinomas ir kaip geležinių viršūnių, ir kaip medinių paminklų kūrėjas, Robertas Matiukas (g. 1960 m.) taip pat derina kelias sritis – medinę ir kalvišką kryždirbystę bei juvelyriką (gamina baltų papuošalų kopijas ir kt.).
Dalis sumaniųjų bei veiklių kalvių, be kitų amatų išmanymo, buvo ir verslūs. Iki II pasaulinio karo miesteliuose gyvenę ir dirbę kalviai dažnai turėjo (arba nuomojo) netoli kalvės buvusias karčemas, iš kurių prasimanydavo papildomų lėšų, ne vienas kaimo ir miestelio kalvis turėjo ir lentpjūvę, kur „zeimeriu“ pjaudavo žmonėms lentas, taip pat turėjo kuliamąsias, kuriomis sezono metu padėdavo ūkininkams susidoroti su derliumi. Štai Povilas Skargas iš Čekonių kaimo žemės turėjo labai mažai, tad, kaip nagingas kalvis, pasigamino javams kulti mašiną ir rudens bei žiemos metu kuldavo javus kaimo ir artimiausių apylinkių ūkininkams, taip pat pasidarė ir lentoms pjauti „zeimerį“, kuriuo pasibaigus kūlimo darbams bei vasarą aprūpindavo žmones lentomis. Kai kurie jų buvo laikyti turtingais verslininkais, kaip antai A. Sriubas: jis ant Lekaniškio kalno pasistatė vėjo malūną ir malė miltus, turėjo ir vandens jėgainę, tad gamino elektrą (1946 m. vienintelė jo sodyba turėjo tokią šviesą), „zeimeriu“ pjovė lentas, kartu dirbo ir kalviškus darbus, o tokiame stambiame ūkyje buvo reikalingi ir samdyti pagalbininkai. O svėdasiškiui kalviui E. Korsakui su verslu nepasisekė – XX a. 4 dešimtmetyje su dalininku Čiukuose buvo nusipirkęs lentpjūvę, malūną ir terpentino gamybos fabrikėlį, tačiau atėjo sovietai ir liko be nieko, tad teko pragyventi tik iš kalvystės.
Kalviams teko susidurti ir su medicina. Tam tikrų jos žinių reikėjo kiekvienam arklius kaustančiam kalviui, nes prieš dedant pasagą reikėjo išvalyti kanopas, pritaikyti pasagas sužalotoms (suskilusioms) kanopoms, kad arklys nekentėtų ir sugytų. Susikūrus kolūkiams ypač dažnai tekdavo gydyti ir pūliuojančias pusbadžiu laikomų arklių galūnes – jos buvo kruopščiai išvalomos ir kaustomos žaizdą pridengiančia akląja pasaga, o skilinėjančioms kanopoms dėdavo įkaitintas pasagas, kad pašalintų irstančias dalis bei išdegintų bakterijas. Tačiau būta ir kalvių gydytojų. Viena iš specializacijų – nuo seniausių laikų žinoma vietinio „dantisto“ profesija. Apie Anykščių apylinkėse buvusius kalvius – dantistus neteko žinių aptikti, tačiau tikrai žinoma, kad tokių atvejų būta visoje Lietuvoje. Antai Gudavičių iš Skliausčių kaimo (Jurbarko raj.) dinastijos kalviai turėjo pasidarę specialias daktariškas repliukes, kuriomis gelbėdavo žmones nuo skausmų – vienos buvo skirtos traukti krūminius, kitos – priekinius dantis. Žiniuonių ratui galima priskirti Henriką Ottoną Pretkelį (1868 – 1947), apie 1928 m. apsigyvenusį Trumbatiškio kaime (Skiemonių sen.), kuris, buvęs stambus ūkininkas ir tik šiek tiek kalviavęs, užsėmė ir liaudies medicina, kartais užkalbėdavo.
Ne vienas iš nagingųjų kalvių buvo neabejingas muzikai ir tokių pavyzdžių Lietuvoje taip pat nemažai. Muzikuojančių kalvių būta ir Anykščių krašte: gerais muzikantais buvo kalviai Juozas Puodžiūnas (1906 – 2008) iš Kirdeikių kaimo (Debeikių sen.) bei Antanas Baltrūnas iš Šileikiškių kaimo (Viešintų sen.), armonika vestuvėse ir vakarėliuose grodavo Antanas Ivanauskas iš Morkūniškių kaimo (Svėdasų sen.), taip pat E. Korsakas, jaunystėje P. Uža taip pat mėgo graudinti „Peterburgską“ bei griežti smuiku, J. Juodelis (jaun.) nemažai ne tik vestuvių ir vakarėlių akordeonu atgrojo, bet vėliau dalyvavo meno mėgėjų veikloje, buvo ir šokėju „Vorutos“ kolektyve. Kiti žmonių atmintyje išliko ir kaip gerą balsą turėję: antai kalvis Martynas Kukta iš Trakinių kaimo (Kurklių sen.) buvo žinomas ir kaip giedorius – visus palaidojo Trakinių ir Didžiakaimio kaimuose, vestuvėse irgi jo balsas skambėjo, dainingas buvo ir P. Antanėlis iš Maldeikių kaimo (Viešintų sen.). Būta ir kitokių gebėjimų – kryžius kalęs Jonas Turla buvo ir puikus pasakotojas, žinojęs daug įdomių istorijų.
Kūrybiškumui priskirtinas ir išradingumas technikos srityje, nes nemaža dalis „auksinių rankų“ kalvių sugebėjo ne tik susikonstruoti reikiamus agregatus (medžio tekinimo stakles ir kt.) bei sudėtingą techniką pataisyti, bet ją ir sukurti. Kaip žinia, pirmąjį pedalais minamą dviratį iš kaltos geležies 1839 m. pagamino kalvis iš Anglijos Kirk Patrikas Makmilanas (Macmillan), o 1865 m. – prancūzas kalvis Pjeras Rišo (Pierre Richaux), o Lietuvoje jį XX a. pradžioje sumeistravo kalvis K. Šuopis, 1905 m. kalvių dėka buvo pagamintas ir pirmasis triratis. Pavieniai atvejai kol kas žinomi ir Anykščių rajone: antai XX a. pradžioje (prieš I pasaulinį karą) pirmą dviratį Kuklių apylinkėje pasigamino kalvis Grigiškis, tačiau dažniau kalviai dviračius remontuodavo – juos taisė ir viešintiškis P. Jurkštas, o Nikodemas Pretkelis (g. 1907 m.), minėto Ottono sūnus, vienintelis Trumbatiškio apylinkėse mokėjo tai, ko kiti kalviai nesugebėjo – prikelti“ dviračius, net buvo pasigaminęs specialias dumples – ventiliatorius lūžusioms dalims sujungti, nes taisė ir motociklus, kurių ne vieną savo dėl išskirtinio nagingumo turėjęs.
Kalviai susikurdavo ir kitų reikalingų daiktų. Adolfas Janulis iš Būtėnų kaimo (Svėdasų sen.) pasigamino šautuvą, kuriuo prie namų nusišaudavo kokį kiškį, o Antanas Leščius iš Kurklių apylinkių pasidarė sprogstamą bombą. Kiti kalviai kreipė žvilgsnį sunkesnės technikos link: išradingas Jonas Kirdeikis iš Svėdasų prie medinio vežimo vietoj arklio pritaisė variklį – „zituką“ – ir nenuobodžiai veždavo šieną miestelio gatvėmis: prieš posūkį išlipdavo, nubėgdavo pažiūrėti, ar už kampo nėra automobilio, ir, atbėgęs prie savojo lėtai bevažiuojančio transporto, vėl važiuodavo toliau, iki kito posūkio, A. Čepokas pasigamino nedidelį traktorių ūkio reikmėms. Šių eilučių autorės tėtis Bronius Algirdas Zabulis (1934 – 2004), XX a. 6 -7 dešimtmečiais dirbęs ir gyvenęs Anykščiuose, buvo savamokslis šaltkalvis-mechanikas, visą gyvenimą susiejęs su „gelažimi“ ir nuolat vis kažką kurdavęs ne tik dėl pinigų stygiaus, bet todėl, kad labai knietėjo pačiam tai padaryti: iš metalo vamzdžių buvo pasidaręs atvirą sportinį automobilį, vėliau – vikšrinį traktorių, statybinį kraną, sukonstravo didžiules medžio obliavimo stakles bei plastikinių kabelių liejimo liniją, vis norėdavo išbandyti žinias ir pasigaminti „vartaliotą“ arba katerį. O štai anykštėnas mechanikas ir kalvis Bronius Budreika (g. 1942 m.) ne tik geležines paminklų viršūnes, įvairius dekoratyvinius daiktus kalė, bet nuliejo ir patranką, kurios šūviai aidi įvairių švenčių metu.
Ir paskutinis štrichas kalviškam portretui – asmenybės bruožai. Kiekvienas kalvis buvo išskirtiniu apylinkės žmogumi, nes pas jį susirinkdavo aplinkinių vietovių žmonės, išpasakodavę savo bėdas ir žinias apie kitus, čia suplaukdavo ir įvairios naujienos, todėl kalvis visada apie viską bei visus žinojo, dažnai ne vienam patardavo ar kitaip padėdavo. Dėl šios priežasties kalviai buvo gerbiami ir kaip patikimi autoritetai. Ne menkiau prie pagarbos prisidėjo ir atsakingumas, – antai minėtas kalvis V. Semėnas Ardiškio kaime žmonių gerbtas už sumanumą, darbštumą ir duoto žodžio tesėjimą, jau prakutusiu verslininku buvusį A. Sriubą žmonės gerbė, kad nebuvo išdidus, su visais vienodai bendravo, neatsisakydavo atlikti ir smulkesnių darbų, kaip darbštus ir sumanus specialistas net aplinkiniuose rajonuose turėjo didelį autoritetą. Kiti buvo išrenkami ir oficialiais bendruomenės atstovais – J. Motiejūnas buvo Viešintų miestelio viršaičiu, o A. Pirinauskas 20 metų išbuvo Kirdeikių kaimo seniūnu, ir, nors jo būta ramaus būdo, pasižymėjęs principingumu. Pastarasis bruožas buvo būdingas ir P. Jurkštui – šis labai nemėgo sovietų valdžios ir visą gyvenimą nedirbo už valdišką atlygį, sakydamas: „Tik pamanykit, aš dirbsiu, o valdžiai mokėsiu pinigus. Pasakiau – niekados!“. Atkaklumas (ir siekis išgyventi) atsiskleidžia Grikapelių kaimo kalvio Antano Šiaučiūno istorijoje – kolūkio laikais žiemą jis nušalo pirštus, kurių netekęs dirželiais prisirišdavo plaktukus ir vis tiek dirbo kalviškus darbus. O kiek dar tokių kalvių šiandien jau nebežinome!
Baigiant kalvio portretą, belieka jį įrėminti kai kurių iš jų ilgaamžiškumo paslaptimi. Ne vienas iš šių sumanių daugelio amatų žinovų bei veiklių meistrų, gaubiamų pagarbos ir meilės, nugyveno ilgą ir prasmingą gyvenimą: 102 metus šioje žemėje nugyveno J. Puodžiūnas, 100 metų sulaukė E. Korsakas ir P. Motiejūnas, 89 metų Anapilin išėjo energingasis J. Juodelis, devintą dešimtį pradėjo ir A. Žebuolis. Tad gal tikrai sumanūs, veiklūs ir darbštūs kalviai nusikalė sau ne tik likimą, bet ir ilgą gyvenimo kelią?
***
Projektą remia Lietuvos Kultūros taryba.
