Svėdasų miestelyje ties „Pragiedrulių“ – dabar Juozo Tumo-Vaižganto vardu vadinamos gimnazijos rūmais iš didžiosios gatvės į kairę pasukus tokia pat asfalto gatve pro baltus mūrinukus veikiai į platų slėnį išsprūsime. Beragio ežero pakrantėmis per kalvas, slėnius vieškeliu Moliakalnio vienkiemius pralėksime, tuoj už baltosios Šv.Stepono koplytėlės į Gykių kaimo laukus pakliūsime. Vidutinio dydžio kaimas buvęs – kartais gerokai daugiau nei šimtas gykiečių čia krutėdavęs, o dabar gal vos aštuoni sodžiaus gyvastį išlaiko.
Klausimas be atsako
Paklausus apie Gykius Svėdasų seniūno Valentino Neniškio, šis mosteli ranka ir savo klausimą mikliai savo tėveliui, 90-mečiui išminčiui perduoda. Svėdasiškių patriarchas Bronius Neniškis visuomet turi ką įdomaus pastebėjęs paporinti. „Žmonės kaip žmonės buvę, čia tuo Moliakalnio keliuku vis į bažnyčią, į turgų važiuodavę ir stebėtina, kad jau tais krikščioniškos bendrystės laikais niekuomet pakeleivį pavežti nesustodavę. Ir kodėl?“ – perklausė senolis. Klausimas be atsako, nors būdavę ir išimčių.
Ar Gykių čia kadais gyventa?
Gal kadaise sodžiuje ne vienas Gikys gyvenęs, gretimuose sodžiuose ir miestelio vienkiemiuose dar neseniai būdavę žmonių tokią pavarde, o pačiuose Gykiuose jau nuo 1835 metų nė vieno Gykio nebegyvenę. Daugiausia buvę Budreikų, kurių net septyni ūkiai iš keturiolikos – lygiai pusė. To meto ūkių šeimininkai buvę jauni, trisdešimtmečiai ir kiek vyresni vyrai, vyriausiam „gaspadoriui“ tuomet buvę šešiasdešimt. Jis – Simonas Budreika, našlys jau suspėjęs apvesdinti dvidešimtmetį sūnų Juozapą. Jo žmona Viktorija – bendraamžė, vaikų dar nesusilaukę, nes, matyt, neseniai prisiekę bendram gyvenimui. Dar namuose gyveno vyresnis Simono sūnus Konstantinas, penkeriais metais jaunesnio brolio aplenktas ir dar trys jo broliai: Justinas, Rapolas, Ignotas ir seserys Uršulė ir vos metų Marcelė. Matyt, jos motina mirė visai neseniai, gal net gimdydama ir labai tikėtina, kad buvusi jau ne pirmoji šeimininko žmona. Idomi detalė – ūkyje gyveno ir brandi mergina, samdinė Katerina Gikytė. Ką galvoja tas, matyt, ūsuotas, kietas Simonas. Kad šiais laikais, tai be didesniu skrupulų dar kokią dešimtmečiu jaunesnę moterėlę gyvenimui susirastų, bet tais laikais, matyt, jautėsi nebejaunas ir nenorėjo su visokiomis pamotėmis savo vaikams gyvenimus apkartinti.
Kraupios istorijos aidas
Ne kas kitas, bet pats Juozas Tumas-Vaižgantas, iš gretimo sodžiaus kilęs rašytojas bei puikus publicistas Gykius 1896 m. „Tėvynės sarge“ visai Lietuvai „išgarsino“. Aprašė baisią kriminalinę istoriją – žiaurią žmogžudystę aprašė, dar ir pamokymų kunigiškų pridėjo, kaip su didesne Dievo baime ir meile artimui savo gyventi. Paini, šių laikų žmogui sunkiai perprantama ši istorija. Įtarę dėl arklio pradanginimo ir sučiupę vyrai Joną Budreiką stipriai primušę, bet nepaleidę ir valdžiai neperdavę. O tūlo Pivoriūno, kuris bijojo, kad įtartasis senaties terminui pasibaigus iš jo ūkio nepaveržtų, degtine pavaišinti ir pakurstyti protą pametę bernai mušė, kankino, kol žmogus pasimirė. Nešlovė „sodai“ didžiausia, nes net vienuolika vyrų pačiame jaunystės gražume į katorgą išėjo „už žmogžudystę su kamavimu”. Morale savo Vaižgantas gi didžiausia kaltininke nelaimės įvardijo „arielką“, kuri vartojama jaunikaičiams protus sumaišo, išplėšia širdies jautrumą, paverčia išgamomis ir laisvę atima… Ragina mesti gėrimą degtinės: „Tegul ana skradžiai nueina.“ Nūnai niekas net iš seniausiųjų sodžiuje gimusių nieko apie tą įvyki neprisimena, matyt, apie tai nelabai ir kalbėta, nelabai pasakota, stengtasi tą baisybę pamiršti.
Dievui ir Tėvynei
Tarpukariu buvęs šviesus, pažangus kaimas. Daug jaunuolių dalyvavę parapijos organizacijose, mokęsi pažangesnio ūkininkavimo, suvokę iki širdies gilumų, kokia brangi yra laisva Tėvynė. Dar teko laimė pasikalbėti su seserimis Budreikaitėmis – Janina ir Vladislava. O su kokia meile žavesiu jos prisiminė jaunystės dienas, sekmadienius bažnyčioje, „pavasarininkų” susirinkimus, vaidinimus, paskaitas, ekskursijas, kursus, giedojimą chore. Dievui, Tėvynei ir artimui savo gyventi pasirengusių buvo daugybė. Okupacija, pokario kovos daugeliui sudaužė svajones, daugybės jaunų vyrų gyvybes nuskynė. Net vienuolika vyrų gražiausių ant tėvynės laisvės aukuro. Po to vergystė kolchoze ir vis dar gyvos tėvynės atspindžiai, viltis ir tikėjimas paguodžiantis bažnyčioje. Bolševikų taip ir neatimta, procesijose nešama didelė balta pavasarininkų vėliava su išsiuvinėtu priesaku: „Melskis ir dirbk”. Ne neteko taip, kaip agitatoriai skelbė, kolektyviniame ūkyje lengvai gyventi ir nuolat arbatą gerti, dešra užkąsti. Pavadino iš karto ūkį beveik tautiškai – „Nemunu”, o sustambinus teliko “Lenino keliu”, tad ir gyveno, darbavosi kaip sakoma „Lenine”. Išskirsčius žemes į vienkiemius senojoje kaimo gatvėje po senmedžiais vos kelios sodybos teliko. Pačiame kelio vingio kūlyje tebestovi aukštaitiška, dviejų galų Pilkauskų troba. įstrigo šventadienio popietės akimirka, kai senolis Juozapas pro langą žvelgdamas į dulkėtu vieškeliuku Svėdasų link nutolstantį automobilį garsiai tuo vaizdeliu gėrėjosi. Jo pati gi kiek susierzinusi subambėjo: „Ot tu, tėvai, kaip koks vaikas…”
Dabar gi Rimantas Šukys ir bažnyčioje, ir turguje, ir mugėse su savo kelta duona, lašiniais ar dešraitėmis iš teisingai išaugintos kiaulaitės mėsikės, išrūkytais, kadagio dūmu kvepiančiais gardėsiais kaimo gyvastį parodo. O iki tol puikiausiai sodžių reprezentavo Kovo Juzukas.
Nuostabusis Juozapo pasaulis
Prie šviesaus beržyno – Juozapo Kovo sodyba. Gerai menu tą žmogų, tokio tyro svėdasietiško tiesumo, pamaldumo, darbštumo ir tiesos ieškojimo kupiną. Per lietų, šiauriam vėjui laukus košiant, didžiausioje kaitroje vis su dviratėliu į bažnyčią skubindavosi. Viešpatį pagarbinti, paprašyti, pasimelsti ir chore giedoti. Ir prie savo dangiškojo globėjo, uoliojo Juozapo paveikslo pasimelsti, savo šeimynai, žmonai ir vaikams laimės paprašyti. Visuomet žavesio pasauliu kupinas, visuomet ką įdomesnio sužinojęs pasidalint, pasiteirauti linkęs. Pasiliko tėviškėje, mat labai mylėjęs kraštą. Teisingi darbai ir neteisingoje sistemoje šviesa spinduliuoja. Kolchozo didžiausios negerovės su žmogaus teisingumu, darbštumu susiduria – gebėti uoliai darbuotis, nei aguonos grūdelio iš to bendro aruodo nepaimti, tik atlyginimu brigadininko priskaičiuotu tenkintis. Daugybė metų prie pačių sunkiausių darbų laukuose darbuotis, visada gamtos virsmą jausti, į dangų akis pakelti ir suprasti, kokias paslaptis žemė atveria. Akmenys vėjų, lietaus nuglūdinti, visokių formų, žmogiškų ir dieviškų sodiečio žvilgsnio užkliudyti ir įvertinti vis papildydavo sodyboje kaupiamą riedulių kolekciją. Iš viso daugiau nei du šimtus gražiausių akmenų akmenėlių sukaupė, dar ir keletą senųjų apylinkės kalvų gyventojų svarbiausių įnagių – akmeninių kirvukų. Masino sodietį ir monetos, ir pinigai popieriniai įdomesni, senoviški, ir pašto ženklai su paveikslėliais pasaulio grožybių, atvaizdais žmonių žymiausių. Kad pačiam giliau pasaulį pažinti, kad geriems bičiuliams tas įdomybes parodyti. Gebėjęs atvirauti, o kai reikia ir patylėti: „Tas žmogus sakė, bet jo neminėsime, nes jau nebėra…” Jau visi metai kaip nebėra šiame nuostabiame pasaulyje Juozapo Adomo – tik atmintis žmogaus, liūdnas ilgesys ir suvokimas, kad tokių žmonių vis mažiau ir mažiau šiame pasaulyje begyvena.