Netoli Svėdasų, dešiniajame Šventosios krante, yra Butėnų kaimas. Didžiulis, užimamos žemės plotu didžiausias Anykščių rajone. Geriausiais laikais čia krutėdavo net 400 gyventojų, kurie ne tik žemelę dirbo. Sumanių jaunų vyrukų dėka tarpukariu Butėnuose veikė pats tikriausias fabrikas – brolių Šukių terpentino, deguto, anglių įmonė. Neįtikėtina, pamokanti ir įkvepianti kapitalizmo sodžiuje istorija…
Pradžių pradžia su senojo kaimo atmintimi
Šukių sodyba buvusi beveik pačiame kilometrinės Butėnų gatvės viduryje. Ten 1909 metais ir gimė vienas iš lietuviškos pramonės pionierų Antanas Šukys. Prisimindavo smagią bendruomenę, kartu su keliais piemenimis karves, kiaules į ganyklas gindavo, šiltmečiu su didesniais ir mažesniais kaimo berniokais mušdavo ripką ar „varydavo kiaulę”. Kalbėdavo ir apie Didįjį karą, iš kurio tėvelis, caro armijos kareivis, nebesugrįžo, tik iš valsčiaus atnešė pažymą su įrašu, kad miręs karo ligoninėje Kaune. Motinai Marijonai, su pulkeliu vaikų palikusiai, teko ieškotis pagalbininko ūkyje, tad ištekėjo už iš Vikonių atėjusio Prano Budreikos. Beje, pirmasis vyras, Pranas Šukys, taip pat buvo „užkurys”, kilęs iš to paties kaimo.
Pirmieji Antano mokytojai – raides pažinti, skaityti iš senų storų maldaknygių mokę kaimo „daraktoriai” Juozapas Stukas – Stukelis ir Karolina Prūsienė. Po to šiek tiek lavinosi Svėdasų pradžios mokykloje, o į Užpalių vidurinę įstojo jau būdamas paaugęs šešiolikmetis vyrukas. Taikėsi į antrąją klasę, bet egzaminai taip gerai pavyko, kad pateko tiesiai į trečiąją. Tačiau ir ten gabiam butėniškiui nelabai buvo ką veikti: lengvai permanydavo visus dalykus. Neramaus būdo genamas, nuolat lakiodamas, išdykaudamas iškūlė langą, sugadino duris… Į mokyklą nebeėjo, pasiskolino iš Barono Vyciaus vadovėlių, namie kantriai pasimokė ir įstojo į Utenos „Saulės” gimnazijos penktąją klasę. Baigęs gimnaziją, 1927 m. išvyko į Kėdainių kultūrtechnikų – melioracijos inžinierių mokyklą, o ten kažkas pakvietė padirbėti laukus sausinančioje rusų griovkasių brigadoje. Gavę algą, vyrai senu įpratimu ėmė pinigus dalytis: vyresnysis dėliojo į krūveles, bet niekaip teisingai padalyti nepavyko. Paprašė kiek mokytesnio naujoko pagalbos, ir visus gerokai nustebinęs Antanas tuoj pat gerai padalijo užmokestį. Po vasaros darbų, rudeniop, paaiškėjo, kad į kultūrtechnikus jo nepriėmė, paliko kandidatu, mat vienas dvarponiškos dvasios priėmimo komisijos narys pastebėjęs sulopytą švarko rankovę.
Aukštesnio mokslo siekiant
Sugrįžęs į Butėnus, gyveno padėdamas ūkio darbuose, o mokėsi savarankiškai. Išlaikęs aštuntosios gimnazijos klasės egzaminus 1931 metais įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Ekonomikos fakultetą. Studijoms stigo pinigų, todėl tekdavo šen ten skolintis. Kartą dėl paskolos kreipėsi į verslųjį, milijonieriumi vadinamą Vyžuonų kleboną Aleksandrą Mileiką. Trumpai šnektelėję, kartu nupėdino į miestelio kredito banką, kur buvęs jo vadovas žydas Šulcas įtariai sukluso: „Tai ką, jisai tėvų neturi? Tegul ateina su tėvais…”. Kitą rytą, dar prieš aštuonias, nudardėjo arkliu į Vyžuonas su vyresniaisiais. Paskolą gavo, vekselį pasirašė trise: motina, patėvis Budreika ir pats Antanas. Tik porą mėnesių pasimokęs, buvo pašauktas į Lietuvos kariuomenę atlikti privalomos tarnybos.
Tarnavo ryšių batalione. Sugrįžęs ne tik uoliai mokėsi, bet buvo ir aktyvus visuomenininkas, dalyvavęs net keliolikos organizacijų veikloje. Tuo metu susipažino ir su būsimam kapitalistui taip svarbia popiežiaus Leono XIII enciklika darbininkų klausimu „Rerum novarum”, tad visuomet su savo darbininkais elgėsi bičiuliškai ir gebėjo teisingai pelnu dalytis. Darbavosi labdaringos Šv. Vincento Paulo draugijos reikalų vedėju, profesoriaus Prano Dovydaičio leidžiamo Krikščionių darbininkų sąjungos „Darbas” federacijos laikraščio „Darbininkas” administratoriumi, tačiau faktiškai ten buvęs ir ekspeditoriumi, ir net redaktoriumi. Pažadėję mokėti 100 litų atlyginimą, tačiau vargiai sukrapštydavo penkiasdešimt.
Redakcija glaudėsi nedideliame namuke A. Mickevičiaus gatvėje, priešais Vytauto Didžiojo universiteto Teisių-ekonomikos fakultetą. Turėjo ten vieną nedidelį kambariuką ir sandėliuką, o likusiuose kambariuose veikė „Ūkininko” redakcija. A. Šukys rengiamų straipsnių korektūras, susidėjęs į portfelį‚ nešdavo į namus P. Dovydaičiui, kurį dažniausiai surasdavo sėdintį tarp ant grindų sukrautų krūvomis knygų. Jis veik nieko nežiūrėdavo, tik kartais, paskaitęs vedamąjį straipsnį, pasirašydavo spaudai. Tada su tais raštais A. Šukys skubindavosi į karo komendantūrą pas spaudos cenzorių kapitoną Matelį. Tris kartus laikraščio tiražą buvo konfiskavę, mat nesuderino – išspausdino neparodę cenzoriui. Iš spaustuvės gautus laikraščius darbštusis Antanas supakuodavo į siuntas atskiriems paštams, užklijuodavo adresus ir sutartą dieną pakraudavo į prie redakcijos sustojusį vežiko Zabulionio fajetoną.
Vyko tradiciniai apsikeitimai laikraščiais, tad apie 50 egzempliorių išsiuntinėdavo įvairioms redakcijoms Lietuvoje ir JAV. Tesėdamas susitarimą, dar tvarkė laikraščio socialinių temų skyrių, kuriame spausdino išverstus iš vokiškų laikraščių „Caritas” ir „Varpelis” bei kituose leidiniuose sulesiotus straipsnius. Šiame leidinyje išspausdino keletą savo eilėraščių ir socialines problemas nagrinėjančią apysaką „Velykų rytą”. Straipsnių autoriams administracija jokių honorarų nemokėjo, prenumeratorių buvę tik apie du tūkstančius.
Skaitė paskaitas, organizavo įvairius vakarus, akcijas, rėmė neturtingesnius studentus, Ateitininkų federacijos Vytauto korporacijai nupirko penkiolika uniforminių kepuraičių. Lietuvis patriotas ir uolus krikščioniškos demokratijos šalininkas dalyvavo studentų bruzdėjimuose, eitynėse, kuriose buvo pasisakoma prieš lenkų bei vokiečių politiką, teko net sprukti nuo raitosios policijos. Kartą grėsė rimti nemalonumai, tačiau universiteto rektorius Riomeris Donelaičio gatve, kaip įpratęs – pačiu jos viduriu, nuėjo pas prezidentą Antaną Smetoną ir susitarė. A. Šukys ekonomikos studijas baigė 1937-aisiais ir tuoj pat įstojo į Technologijų fakultetą, o perkopęs per penkias dešimtis gyvenimo amžiaus, 1959–1963 m., studijavo ekonomiką Vilniaus universitete.
Ant savarankiško verslo slenksčio…
Domino stambus verslas. Galvojo, ko čia imtis, juk pradinių lėšų tai nebuvo. Prisimindavo, kaip Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Petras Juodakis savo paskaitą vieną rytą pradėjo taip: „Kada atvažiavau, baigęs chemijos mokslus Maskvoje, ir norėjau gauti Lietuvoje darbo, tai to meto valstybės vadovas Voldemaras man pasiūlė eiti deguto degti. Būčiau nepralošęs”. Iš tiesų, to meto chemikams jokių perspektyvų nebuvo, tik degutą degti. Gerai įsigilinus, aiškėjo, kad tuo metu šią pramonę buvo galima plėsti, nes jokių ypatingų technologijų tam nereikėjo, tik buvo sunku parduoti produkciją.
Apie 1934 m. savaitraštyje „Mūsų Rytojus” buvo išspausdintas straipsnis apie didelius turtus, slypinčius miškuose. Iš pušų kelmų, nesudėtingais įrengimais išdistiliavus, galima gauti ne tik dervos, anglių bet ir terpentino, metilo spirito, acto ir kitų produktų. Ten buvo nurodyta, kad gamybai tinka pušų kelmai, kai praeina dešimt metų po medžio nukirtimo. Tokius superkant, būtų tekę mokėti iki 50 centų už erdmetrį, juos išrauti būtų kaštavę 5 litus, o smulkinti ir į retortą krauti patariama tik pusę metų padžiovinus. Tad šiuo būdu, teikiančiu galimybę padirbėti ir gal net praturtėti, labai susidomėjo Antano broliai Steponas ir Balys. Puikusis mechanikas Steponas, gebėjęs išardyti ir vėl sudėti net motociklą, dažnai net prasitardavo, kad neblogai būtų uždirbti milijoną ir, žinoma, teisingai jį padalyti”. Antanas pradėjo ieškoti žinių apie šias technologijas. Dotnuvos žemės ūkio akademijoje gavo 1932 m. išleistą „Žemės ūkio akademijos metraštį”, kuriame profesorius Pranas Jucaitis straipsnyje „Pušinių kelmų sauso varymo mėginimai ir problemos sąryšyje su sakų ekstrakcijos lengvuoju gazolinu” smulkiai aprašė pušinių kelmų distiliaciją. Viename Kauno knygyne surado išsamesnę knygą, išleistą 1931 m. Leningrade, o vokiečių knygyne dar vieną knygą – M. Klar. „Technologie der Holzverkahlang”, išleistą 1910 m.. Išstudijavęs patyrė, kad ir Jucaitis, ir akademikas Noginas rašydami savo straipsnius rėmėsi vokiška knyga ir suvokė, kad galima steigti nedidelį fabrikėlį.
Prisiviliojo investuotoją
Šukiai pradinio kapitalo neturėjo, todėl Antanas technologų raštuose numatomu pelnu prisiviliojo biržietį Igną Lapšį ir kartu įkūrė bendrovę „Smalatinas”. Sutartyje buvo pažymėta, kad dalininkas duos tūkstantį litų, o visus kitus reikalus tvarkys A. Šukys.
Greitai Kaune, Šančiuose, veikusiose dirbtuvėse „Metalas” buvo pagamintas penkių kubų talpos geležinis distiliacijos katilas – retorta. Turėtų pinigų nepakako, nes reikėjo šaldytuvo, vamzdžių. Plytas katilui apmūryti broliai pasigamino namie, tačiau vis vien neišsivertė – teko imti paskolą Žemės ūkio banke. Į Butėnus, kalnelį Šukių žemėje šalia senojo kelio ir didžiojo slėnio bei seno pušyno, atvežtą retortą apmūrijo, pastatė namuką, išvedžiojo vamzdžius, prisirovė ir prisivežė senų, nupuvusia balana, telikusia smalso šerdimi pušinių kelmų, kuriuos sumulkino ir sukrovė į distiliavimo katilą. Buvo ramus vasaros penktadienis, kai pakuroje užkūrė ugnį ir ėmė katilą kaitinti, o sekmadienį po pietų ėmė tekėti rusvas, aštriai kvepiantis terpentinas.
Vyriškas džiaugsmas liejosi šūksmais, tarsi būtų atsidūrę tarp užkariaujančių Laukinius Vakarus ar suradusių aukso gyslą. Terpentinas mat lengvesnis už vandenį, tad tekėjo viršutiniu retortos vamzdžiu, žemiau įtaisytu vamzdeliu sunkėsi beveik paprasto vandens tankio actinis vanduo. Visiems buvo nepaprastai įdomu, kad iš medžių kelmų išteka ne tik minėti produktai, bet dar per apatinį vamzdį išvarvėjo apie tris statines dervos – deguto, o atvėsus katilui iš jo buvo iškrauta apie pora kubų anglių. Pagal mokytų technologų apskaičiavimus, iš kubo kelmų turėję gauti apie 7 nuošimčius terpentino, 17,7 – dervos, 6 – acto rūgšties, 35 – anglių.
Išskyrus dervą ir anglis, kitų produktų išgaudavo mažiau, o terpentino ištekėdavo žymiai mažiau. Numatyto pelno gauti nepavyko, nes parduoti smalą, terpentiną ir net anglis buvo sunku. Kiekgi anglių kalviams tereikėdavo. Vylėsi sudaryti sutartį su karo ministerija, kad kokybiškiausias anglis nupirktų dujokaukių filtrų gamybai. Geram batų tepalui gaminti fabrikai vartodavo importinį – argentinietišką kvapnųjį terpentiną, o lakų fabrikui statinaitės terpentino pakakdavo visam mėnesiui.
Apie konkurentus ir lemtingą gaisrą
Tuo pat metu, 1936 m. rudenį, pradėjo veiklą pats tikriausias konkurentas – valstybinis terpentino ir kalifonijos fabrikas Alytuje. Jo įrengimai, kainavę apie 80 tūkstančių litų, buvo atgabenti iš Belgijos bei Prancūzijos, dirbo užsienyje apmokyti ir gamybą organizuojantys technikai. Nuo senesnių laikų veikė kitos panašios įmonės: Dromelio Prienuose, Abromo Brojerio Naujamiesčio valsčiuje, Alenskio Kapelio Punioje, Mokos Motelio Krekenavoje, Pavašakių gamyklėlė Subačiaus valsčiuje. Panašų fabrikėlį buvo įsirengęs ir G. Jurgelionis prie Anykščių.
Kompanionui J. Lapšiui susirgus bei gavus leidimą važiuoti į Šveicariją gydytis, A. Šukys pasirašė tūkstančio litų vertės vekselį ir, įsteigęs pasitikėjimo bendrovę „Šilas”, liko tvarkytis vienas. Greitai surado naują dalininką, vienos krikščioniškos leidyklos ekspeditorių, kuris, nors pinigų neturėjo, bet pažino naudingų žmonių bankuose. Kaip vėliau pripažino „fabrikantas” A. Šukys, šitas sandėris buvo jo klaida, nes pažintys su bankų direktoriais mažai ką lėmė – neturint pradinio kapitalo „prasimušti į pramonininkus” buvo labai sunku. Bendrovė „Šilas” gyvavo labai neilgai, nes netikėtai kilęs gaisras sunaikino pastatus, o distiliacijos katilas sprogo. Pasak amžininkų, tai buvo A. Šukio gudrybė, nes naują, modernesnę ir didesnę terpentino gamyklėlę jau buvo sumanęs steigti arčiau neišsenkamo žaliavų šaltinio – tūkstančiais hektarų plytinčios Šimonių girios. Butėnuose kelmų stigo, juos veždavosi net iš Gerkonių miško anapus Šventosios.
Ant Jaros kranto
Naują įmonę pasistatė Čiukų kaime, iš ūkininko Antano Kazlausko ilgam laikui išnuomotoje žemėje, prie pat Šimonių girios, dešiniajame Jaros upės krante, prie judraus vieškelio, vedančio iš Svėdasų į Kupiškį. Manė iš girios kelmų išgauti dar didesnį skaičių naudingų medžiagų – acto, acetono, formalino… Tam buvo pasirengta, pastatyti trys distiliavimo katilai, pagaminti kauniečio Jurgio Audenio mechaninėje statybos, šaltkalvių ir vandentiekio dirbtuvėje Vilijampolėje (Girstučio g. 7), dervos maišymo įrengimai, veikė vandentiekis ir į Jaros upelį išvesta kanalizacija. Kontoroje buvo telefonas, apie kurį 1939 m. telefonų knygoje parašyta: „Brolių Šukių terpentino, chemijos fabrikas… tel. Nr. 9″.
Nuolat darbavosi keliolika vyrų – juk reikėjo išrauti, suvežti, susmulkinti kelmus, kūrenti katilus ir atlikti kitus darbus. Pirmiausia į darbą priimdavo bičiulius ir savuosius – vyrus iš Butėnų kaimo. Prie distiliavimo katilų tvyrodavo aitrokas kvapas, tačiau dauguma įprasdavo, „balzamuodamiesi” darbuodavosi. Juk turėjo du sunkvežimius – „Mager” nupirko sumokėjęs net 20 tūkstančių litų, o iš Utenos žydo už 6 tūkstančius įsigiję autobusą „Volvo”, jį rekonstravo į bortinį sunkvežimį. Turėję broliai ir motociklą „Indian”, ir prancūzišką mopedą „Peguen”. Šį pirkę Kaune. Pardavėjas žydas tik parodęs, kur greitis, kur stabdis, ir Antanas, apžergęs jį, be jokio sustojimo atriedėjo iš sostinės į sodybos kiemą Butėnuose.
Kartą patekęs į pramonininkų pobūvį Metropoliteno restorane Kaune, kuriame buvo daug stambaus verslo atstovų ir kitokių įžymybių, net kunigaikštis Ignas Vergha Darevskis. Kaip pradedantis pramonininkas, A. Šukys plačiu mostu užsakė du butelius labai brangaus šampano. Lietuvos finansinės sistemos tėvas, profesorius Vladas Jurgutis, įvertinęs jaunojo verslininko pastangas, dovanodamas savo knygą „Finansų ir mokslo pagrindai” į titulinį puslapį įrašė: „Tam, kuris praskynė degutui Lietuvoje kelius.”
Vokiškoji perspektyva
Buvo pavykę užmegzti ryšius su vokiečių Eseno koncernu, kuris žadėjo į Šukių verslą investuoti du milijonus markių. To paties laikraščio „Darbas” korespondento kalbinamas 1940 m. pradžioje, A. Šukys kalbėjo apie neišnaudotus ir daug žadančius miško turtus. Apie tai, kad gerai valytu terpentinu puikiai važiuoja automobiliai, prastesnės kokybės jis tinka dyzeliniams motorams, tad praeitų metų rudenį daugumos apylinkės ūkininkų kuliamųjų mašinų sukančių dyzelinių motorų pūpseno varomi vietiniu kuru. Kalbėjo kaip tikriausias valstybininkas, tautinis pramonininkas, teigė, kad malkas ar apskritą medieną parduoda tik primityvios tautos. Moderniosios pačios ką nors pagamina ir parduoda tą produktą. Net medžio anglis gaminti labai apsimoka. „Miškų departamentas numato pagaminti apie 1,8 milijono edmetrių malkų. Jeigu bent 10 nuošimčių šių malkų būtų paversta anglimis, tai jų gautų už maždaug 2 mln. litų. O kur dar įvairios medžiagos – dervos, terpentinas – kuris yra vartojamas primusams kūrenti (dar geriau už žibalą tinka), actas, acetonas, metilo spiritas ir kt.. Vien tik įvairių dervų iš užsienio pereitais metais buvo įvežta už maždaug 800 000 Lt, kai mūsiškės medžio dervos visiškai gali pakeisti užsienines.”
A. Šukys bandė technologijas, kurios leistų pagaminti tolo gamybai naudojamą klebmasę ir pikį, ieškojo būdų, kaip iš miško žaliavos, kurioje yra apie 300 cheminių junginių, išskirti kuo daugiau produktų. Buvo sumanęs patiekti reikiamą kiekį – apie 200 tonų terpentino Lietūkio gaminamam primusinui, naudojamam primusų kurui, iš beržo žievių sunkti alyvą. Užsimojęs per metus pagaminti 5 000 tonų medžio kokso dujų generatoriams, apie 1000 tonų dervos, 400 tonų acto, 300 tonų metilo spirito ir 200 tonų acetono – produkcijos už 5 milijonus litų. „Ateis laikas, kad ne tik iš kelmų bus varomos geros, vertingos medžiagos, bet visos be reikalo pūvančios skujos, šakos, luobos ir kitos medžių liekanos bus apdirbamos. Iš žalių pušų, eglių ir kadagių skujų su šakomis galima labai mažai kaštuojančiais įrengimais pagaminti brangios medžiagos – eterio aliejus”, – sakė A. Šukys.
Tų pačių 1940 m. gegužės 3 d. buvo patvirtintas diplomuoto inžinieriaus Jono Kriaučiūno parengtas „koncerno” – naujos terpentino, acetono, medžio spirito įmonės – su 49 gamybiniais pastatais projektas, tačiau sumanymus įgyvendinti sutrukdė sovietų okupacija bei tuoj prasidėjęs karas. Vokietmečiu gamyklos kontora veikė ir A. Šukys su šeima gyveno Svėdasuose. Jo brolis Balys puikiausiai vertėsi prekiaudamas mėsa. Kažkur gavęs ir nupirkęs vieną ar dvi dideles kiaules, jas parsivežęs Butėnuos, į darbą pasitelkdavo visus namiškius ir pagamindavo gardžių dešrų, kumpių, lašinių. Gamyklos sunkvežimis, linksmai vadinamas „Maryte”, dažniausiai vairuojamas smagaus ir linksmo kaimyno Petro Barono, lakiojo į Vilnių ir Kauną. Verslas sekėsi puikiai – Šukių kiemo merginos pasipuošė gražiausiais kailiniais su lapių apykaklėmis, namuose nieko netrūko.
Sovietams sugrįžus
Sugrįžus rusams, A. Šukys išrašė jauniems vyrukams apie tris šimtus pažymų, patvirtinančių, kad jie darbuojasi svarbioje karo reikalams pramonėje ir todėl atleidžiami nuo karinės tarnybos. Įprastu pajėgumu „terpentininė” veikė iki 1945 m. gruodžio, bet vėliau neteko reikšmės. Mat tokie produktai – acetonas, metilas, formalinas – buvo gausiai gabenami iš kitų sovietinių respublikų. Be to, pasipylė piktavališkai nusiteikusių žmonių skundai, nepalankiai ėmė žvelgti valdžia, todėl A. Šukys išvyko gyventi į Kauną. Įsijungė į docento Rimšos komandą, kūrusią chemijos pramonės gamyklą „Laumė”, kuri vėliau pasižymėjo visoje Sovietų Sąjungoje produkcijos kokybe ir gaminių įvairove. Ten buvo gaminamas sacharinas, citrinos rūgštis, lakas, dažai, rašalas, tušas. Antanas ten darbavosi chemijos cecho viršininku, vėliau Jonavos cecho viršininku, ekonomistu.
„Laumėje” pergyveno septynis direktorius – tiek jų pasikeitė, pagarsėjo gebėjimu idealiai tvarkyti buhalterinius dokumentus. Okupantų represijos jo nepalietė, tačiau brolis Steponas, lietuvių partizanas Gaidys, žuvo Šimonių girioje 1949 metų lapkritį, lageriuose kalėjo brolis Balys, tremtyje vargo motina, brolis Lionginas bei sesuo Eugenija. Kazimieras Žvirblis pastebėjo, kad Antanas buvo reto gerumo, išminties, teisingumo siekiantis žmogus, todėl niekas negalėjo prie jo prisikabinti, o iškilus grėsmei visada atsirasdavo, kas užtardavo.
Epilogas
Sulaukęs aštuoniasdešimties A. Šukys tebebuvo žvalus, guvaus ir įžvalgaus proto. Nuolat prisimindamas gimtąjį kaimą, ilgesingai apmąstydamas vaikystės įspūdžius, parašė šešių šimtų puslapių romantinę istoriją apie 1831 metų sukilimą, narsuolę Emiliją Pliaterytę ir Butėnų dvarą – pasipriešinimo židinį.
Laiške, rašytame 1994 metų kovo 3-iąją, apie savo kūrinį kalbėjo labai kritiškai, kad be reikalo įsileidęs į tokius istorinius reiškinius, kad reikėtų viską pakeisti. Kaip socialinio teisingumo nuolat siekęs žmogus, dar pridūrė: „Apskritai jokios vilties kultūrinio gyvenimo vystymuisi nematyti ir vis blogės, blogiausia bus su ekonominiu gyvenimu.”
Atrodytų, ne visos A. Šukio pranašystės išsipildė, nors ekonomika ir ūgtelėjo, bet, matyt, daugiau dėl Europos Sąjungos investicijų nei dėl vietinės gamybos. O miškuose šeimininkaujama taip, tarsi lietuviai būtų pati tikriausia „primityvi tauta”. Pjūklai zvimbia žiemą vasarą, sunkiasvorė technika niokoja miško paklotę, miškai netenka savo prigimtinio grožio, vis labiau sukultūrinami didžiuliai plotai, kurie užsodinami vienos rūšies medžiais. Ir iš kelmų, žievių niekas jokių produktų nebesunkia, o didžioji dalis medienos rąstų pavidalu iškeliauja iš Lietuvos.
Šis straipsnis buvo publikuotas žurnale „Aukštaitiškas formatas”.
