Kryžkelėje tarp Troškūnų, Raguvos ir Raguvėlės įsikūręs Juostininkų kaimas skaičiuoja penktą šimtmetį. Tačiau kažkada pakankamai didelio, o dabar vis mažėjančio kaimo kapinaitės kaip paskutinio poilsio vieta šio krašto gyventojams tarnauja bent jau tūkstantį aštuonis šimtus metų.
Juostininkų kaimo kapinių pavyzdys iliustruoja garsaus archeologo Gintauto Zabielos mintį, kad lietuviai namus jau tūkstančius metų statėsi ant tų pačių pamatų, o savo mirusiuosius laidojo tose pačiose kapinėse.
Archeologiniai radiniai rodo
ilgą amžių
Juostininkų kaimo kapinės, kuriose, beje, laidojami ir kai kurių gretimų kaimų mirusieji, yra šalia kelio į Raguvą, kairiajame Juostos upelio krante. Archeologiniai radiniai liudija, kad juostininkiečių proseneliai laidojami ten bent jau nuo II – III amžiaus. Būtent tokiu amžiumi datuojami 1974 metais kapinėse aptikti radiniai. Radiniai buvo perduoti Raguvos vidurinei mokyklai, o vėliau – dabartiniam Lietuvos nacionaliniam muziejui. Tai – trimitinė antkaklė, ritininis smeigtukas su dviguba grandinėle krūtinei papuošti, keturios gausiai ornamentuotos juostinės apyrankės. Archeologai nustatė, kad tie radiniai yra iš II – III amžiuje Juostininkų kapinėse palaidoto vyro kapo. Spėjama, kad kapinės įrengtos tų amžių pilkapyno vietoje.
Tai ne vieninteliai archeologiniai radiniai, rasti Juostininkų palaidojimo vietose: plokštiniame griautiniame kapinyne rastos V – VI amžiaus įkapės, X – XI amžiaus pasaginė segė ir XV – XVI amžiaus piniginės apkaustas. 1938 metais šiuos radinius iš kolekcionieriaus Klemenso Šulgos nusipirko Vytauto Didžiojo kultūros muziejus.
Kai tiek archeologinių radinių, netenka stebėtis, kad kartais duobkasiai, kasdami duobes mirusiems (ypač, kai duobę kasa senojoje kapinių pusėje), randa ankstesnių palaidojimų žmonių kaulų, o kartais ir keramikos šukių.
Miršta daugiau, nei gimsta
Kuo labiau nyksta kaimas, tuo svarbesnės jo gyvenime tampa kapinės. Ši taisyklė pasitvirtina Juostininkų kaime. Kaimas ne kiekvienais metais sulaukia naujagimio, tačiau nebūna metų, kad kas nors neatgultų į kaimo kapines. Paskutinės laidotuvės Juostininkų kapinėse buvo vos prieš kelias savaites.
Beje, kapinės įrengtos sausoje vietoje, todėl vietiniams gyventojams būtų nesuvokiamas atvejis, jei į kasamą duobę imtų sunktis vanduo kaip kad kartais būna žemumose įsikūrusiose kapinėse. Gruntiniai vandenys po Juostininkų kapinėmis teka taip giliai, kad iškasus gilų šulinį kapinėse jame ilgai nebuvo vandens, vietiniai gyventojai net pradėjo kalbėti, jog šulinys buvo iškastas „ant pasityčiojimo“. O ir dabar vasaromis kapus prižiūrintys gyventojai mieliau eina vandens atsinešti iš upelio, nei bando semtis šulinyje.
Koplyčia „imigrantė“
Kapinių centre stovi didelė medinė koplyčia. Nunykus kaimui, ji liko bene vienintele Juostininkų klestėjimo laikų liudininke. Tuo labiau, kad jos pastatymo istorija susijusi su tarpukario juostininkiečių noru plėsti savo kultūrą. Ją statant buvo svajota, kad koplyčia ilgainiui virs bažnyčia, kurią aptarnauti galėtų altarista – senas, jau į pensiją išėjęs kunigas.
Statyti koplyčią kaimas ėmėsi po to, kai tarpukaryje po 4 litus nuo hektaro valdytos žemės susidėję juostininkiečiai praplėtė kapinių teritoriją ir kapinėse atsirado daug laisvos vietos. Tuo metu Andrioniškyje buvo pradėta statyti dabartinė akmeninė bažnyčia. Andrioniškiečiai ieškojo, kaip panaudoti senąjį bažnyčios pastatą, o apie tai sužinoję juostininkiečiai nutarė bažnyčią nusipirkti. Išardytos Andrioniškio bažnyčios dalys žiemą rogėmis buvo partemptos į Juostininkus.
Kad įsigytų bažnyčią, Juostininkuose buvo sudarytas koplyčios statybų komitetas. Bažnyčia nupirkta už kaimo gyventojų aukas. Pamatai koplyčiai išlieti 1935 metais, o koplyčia iš vidaus nutinkuota, dekoruota ir iškilmingai pašventinta 1940 metais, jau prasidėjus tarybinei okupacijai. Koplyčios pamatus pašventino Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas, kurį ant kaimo ribos pasitiko šeši raiti Juostininkų šauliai su ąžuolo juostomis per pečius. Beje, tam pačiam vyskupui K. Paltarokui 1959 metais juostininkiečiai rašė prašymą, kad koplyčioje bent kartą per mėnesį būtų aukojamos šv.Mišios, bet vyskupas niekuo negalėjo padėti, nes valdžios buvo uždrausta į koplyčią įnešti net mirusio žmogaus karstą ir prie jo pasimelsti. Istoriškai Juostininkai turėjo glaudžius ryšius su dabar Panevėžio rajone atsidūrusia Raguva, tad ir koplyčią šventino kunigas iš šio miestelio, tačiau dabar koplyčia perėjo Troškūnų parapijos žinion.
Beje, jau keletas metų, kai formuojasi tradicija, kad jei žmogus miršta šiltuoju metų laiku, leidus koplyčią kuruojančiam Troškūnų klebonui Sauliui Filipavičiui, mirusysis šarvojamas pačioje koplyčioje. Kadangi koplyčioje nėra elektros, atsisveikinimas su velioniu vyksta apšviečiant plazdančioms žvalių liepsnelėms. Žvakių ir pro koplyčios langus krintanti besileidžiančios saulės šviesa bei tyla sukuria nepakartojamą, mistišką, žmogaus palydėjimo į paskutinę kelionę įspūdį.
Kryžiai žiūri į kelią
Juostininkų kapinės sujungtos iš dviejų dalių. Senoji kapinių dalis – rytinė. Todėl visi seniausi kryžiai stovi būtent toje pusėje. Vakarinė kapinių dalis buvo prijungta tarpukaryje – ketvirtajame dešimtmetyje. Kapinės buvo aptvertos mūrine tvora su arkiniais vartais. Beje, pirmoji kapinių tvora buvo pastatyta 1914 metais, tad kitais metais bus šimtas metų nuo tvoros pastatymo. Prijungus naująją kapinių dalį, tvora buvo pratęsta ir apsupo visą kapinių teritoriją.
Pastabesni šių kaimo kapinių lankytojai pastebi, kad dauguma XIX amžiaus senųjų kapinių kryžių nukreipti į kelią (į šiaurę), o nuo XX amžiaus vidurio statyti kryžiai ir paminklai – žiūri į koplyčią. Būtent koplyčia ir yra to priežastis. Ją pastačius kapai pradėti orientuoti pagal pastatą.
Lankomos net ir apgriuvusios kapavietės
Senojoje kapinių dalyje gausu kryžių, statytų dar XIX amžiuje. Bene seniausias kryžius – 1838 metų. Bent jau tokia data ant jo iškalta.
Tačiau dauguma XIX amžiaus kryžių statyti apie 1880 metus. Kai kur belikę tik postamentai, o metaliniai kryžiai jau nulūžę. Kai kurie kryžiai atremti į postamentus, kai kurie kryžiai taip gausiai apaugę samanomis, kad atrodo, jog jie pagaminti ne iš metalo ar akmens, o iš medžio. Stebina, kad nors vargu ar kas bepasakytų, kieno palaidojimo vietą žymi postamentai, tačiau net dabar prie jų matyti padėtų dirbtinių, o šiltuoju metų sezonu – ir tikrų gėlių. Matant ant metalinių kryžių iškaltas datas ir tuometine sulenkinta kalba užrašytas frazes (pavyzdžiui: „Fundatorius szytajs kriziaus Francisis Małdejkis 1882“) stebina tai, kad, kaip „Anykštai“ sakė Anykščių savivaldybės administracijos kultūros vertybių apsaugos specialistė Daiva Stankevičienė, Juostininkų kapinėse nėra kultūros paminklų statusą turinčių objektų.
Skulptūrą dovanojo
emigrantas
Senųjų kapinių dalyje stovi Marijos paminklas. Ant skulptūros postamento užrašyta „Ave Marya“. Net ne visi vietiniai gyventojai žino, kad skulptūra iš tiesų – ne lietuvių skulptorių darbas. Ji net ne iš Europos, o pagaminta už tūkstančių kilometrų. Tarpukaryje į JAV užsidirbti emigravo vienas juostininkietis, o grįždamas iš ten parplukdė ir kapinėse pastatė šią skulptūrą. Beje, to juostininkiečio likimas nežinomas, kai jis grįžo į JAV, iš jo artimieji nebesulaukė jokių žinių.
Beje, Juostininkuose jau šimtas metų rengiami juostininkiečių susitikimai. Joks susitikimas nebeįsivaizduojamas be artimųjų kapų lankymo ir be šv.Mišių kaimo ambicijas menančioje koplyčioje.
