Karališkojo kaimo kasdienybė

Pavažiavus aštuonetą kilometrų nuo Svėdasų į šiaurės rytus, link Rokiškio, kone kilometrą nusidriekęs Kunigiškių kaimas. Gatvinis kaimas kartu su vienkiemiais išsidėstęs kairiojoje Malaišos upelės, melioratorių „dėka“ virtusios paprasčiausiu grioviu, pusėje.
1923 metų surašymo duomenimis, Kunigiškiuose buvo 40 sodybų su 219 gyventojų. Šiuo metu, kaip „Anykštai“ tvirtino Svėdasų seniūnijos seniūno pavaduotojas Rolandas Pajarskas, savo gyvenamąją vietą Kunigiškiuose deklaruoja 79 žmonės. Pasak jo, kai kurie žmonės prisiregistravę Kunigiškiuose, bet čia negyvena: yra išvykę į užsienį, apsigyvenę miestuose, o į Kunigiškius grįžtantys savaitgaliams ar atostogoms.

Sodžius garsus savo istorija

„Anykščių rajono gyvenamųjų vietovių enciklopediniame žinyne“ rašoma, kad, remiantis archyviniais duomenimis, anksčiau ši vietovė vadinosi kitaip. Svėdasų dvaro savininkas Vilniaus vyskupas, vėliau kardinolas Jurgis Radvila Svėdasų parapijai užrašė Medginių palivarką, esantį netoli kelio į Kamajus su 18 valdų žemės ir 78 baudžiauninkais. Spėjama, kad taip vadinosi dabartiniai Kunigiškiai. Feodalizmo laikais Kunigiškiai turėjo karališkojo kaimo teises, kaimiečiams neteko pajusti baudžiavos baisumų.

XX a. pradžioje Kunigiškiai buvo Alotų valsčiaus centras. 1905 m. tautinio sukilimo metu pašalinta carinė Kunigiškių valsčiaus valdyba.
Dar carizmo laikais Kunigiškiuose buvo pastatyta pradžios mokykla, kurią lankė dešimtys vaikų iš aplinkinių kaimų. Tai buvo vienintelis šviesos židinys apylinkėje, nors mokykloje visi dalykai buvo dėstomi tiktai rusų kalba. 1944-1963 metais veikė Kunigiškių apylinkės Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomasis komitetas. 1949 metais kaime įsteigiamas „Nemuno“ kolūkis, vėliau sustambinus prijungtas prie „Lenino keliu“ kolūkio.
Kunigiškiuose gimė ir augo garsus akvarelės meistras pedagogas Kajetonas Sklėrius, inžinierius- melioratorius žemės ūkio mokslų daktaras Povilas Sklėrius, Lietuvos kariuomenės karininkas, Sibiro gulagų kankinys Alfonsas Sklėrius, rašytojas kunigas Jonas Kuzmickis- Gailius, mokytojų šeimoje kurį laiką Kunigiškiuose gyveno būsimasis pasaulinio garso mokslininkas prof. Algirdas Julius Greimas, pas gimines Sklėrius buvo apsigyvenusi ir būsimoji išeivijos rašytoja Alė Rūta (Elena Nakaitė- Arbienė).

Dvi mokyklos- du likimai

Nuo kelio Savičiūnai-Vaitkūnai rodyklės nukreipia į Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejų, įsikūrusį Kunigiškių kaimo pradžioje. Nuo 1987-ųjų muziejus veikia dar carizmo metais statytame, kolūkmečiu restauruotame buvusios Kunigiškių pradžios mokyklos pastate. Čia atkurta senovinė klasė, įrengtos ekspozicijos, skirtos žymiems kraštiečiams lietuvių literatūros klasikui kanauninkui Juozui Tumui-Vaižgantui, išeivijos rašytojams Alei Rūtai, Stepui Zobarskui, poetei Bronei Buivydaitei ir kt. Muziejuje vyksta kultūriniai renginiai, edukacinės programos, literatūrinės popietės, čia netrūksta ekskursijų. Žiūrėdami į atgimusį buvusios mokyklos- muziejaus pastatą, kunigiškiečiai ir kaimo svečiai su liūdesiu žvelgia į griuvėsiais bevirstantį dviaukštį mūrą, kur ilgus dešimtmečius veikė septynmetė, aštuonmetė, galop pradinė mokykla. 2002 –aisiais mokykla Kunigiškiuose buvo panaikinta. Dabar šis didžiulis pastatas tapo vagišių, girtuoklių ir chuliganų sambūrių vieta. Kas tik buvo galima pavogti, išnešti- jau išnešta, visi langai išdaužyti, visos durys išlaužytos. Nors jau keletą metų buvęs Kunigiškių mokyklos pastatas turi savininkus, kurie šį statinį įsigijo aukcione, tačiau neatrodo, kad pirkiniu kas nors rūpintųsi. Namą – vaiduoklį primenantis pastatas skendi žmogaus ūgio piktžolynuose, jis toliau niokojamas ir griaunamas…
Skaudu dėl suniokotos mokyklos, o ypač graudu buvusioms mokytojoms kunigiškietėms Genovaitei Kovienei ir Almai Kuolienei. Šitiek metų mokykla buvo šviesos ir kultūros židiniu, tiek jaunuolių iš čia palydėta į savarankišką gyvenimo kelią. Mielus prisiminimus užgožia reali tikrovė su nuniokotais klasių vaizdais.

Kaimas prasideda nuo…
parduotuvės

Vos įvažiavus į kaimą, pirmiausia atsiduri prie Anykščių vartotojų kooperatyvui priklausančios parduotuvės, esančios kaimo pradžioje, visai pakelėje. Čia pirkėjų netrūksta. Prekių asortimentu, pirkėjų poreikiais nuoširdžiai rūpinasi pardavėja Loreta Jankūnienė- gausios kunigiškiečių Bronės ir Broniaus Čečių šeimos atžala. Prie parduotuvės geriausia susitikus visiems pabendrauti, pasišnekučiuoti.
Dar viena susibūrimo vieta yra pieno surinkimo punktas, tačiau Kunigiškiuose mažėja pavienių karvių laikytojų.

Yra ir dirbančių, ir
pašalpas gaunančių

Kunigiškiuose yra du stambūs ūkininkai. Gintaras Šinkūnas specializuojasi augalininkystės kultūrų auginime. Tam tikslui jis turi įsigijęs reikiamos technikos, darbams taiko pažangiausias technologijas. Virgilijaus Budreikos „valdose“- ir didžiulė karvių banda, ir našiai, kokybiškai dirbami laukai. Yra ir smulkesnių ūkininkų, kurie neleidžia laukams dirvonuoti, augina javus, laiko gyvulių. Ūkininkai sudaro galimybę vietiniams žmonėms padirbėti. Kai kurie kunigiškiečiai turi darbus Svėdasuose, Panevėžyje, Utenoje, Vilniuje, yra ir į užsienį uždarbiauti išvažiavusių. Keletas žmonių gauna socialines pašalpas, už kurias tenka atidirbti. Seniūnijos nurodymu, pašalpų gavėjai tvarko aplinką prie muziejaus, kapinėse ir kitur.

Gyvenimas kultūros paminkle

Kunigiškių gale iš aplinkinių pastatų išsiskiria Eleonorai ir Jurgiui Čepams kadaise priklausę gyvenamasis namas ir klėtis. Po tėvų mirties jų vaikai Danguolė ir Gintaras sodybą nusprendė parduoti. Ją 2005 metais nusipirko Vilniuje gyvenantys Rūta ir Sigitas Stanevičiai ir pradėjo rūpestingai tvarkyti, puoselėti. Pirkinys buvo ne šiaip sau paprasta troba, o XIX a. pabaigos- XX a.pradžios kultūros paveldo paminklas.
Sodybos kieme sutikau ir Danguolę su Gintaru. Jie pakvietė į trobos vidų, kur viskas priminė muziejų su senovinių daiktų ekspoziciją, nes daugumą senienų, rastų šioje sodyboje, reikėjo tik nuvalyti, sutvarkyti, kai ką restauruoti.
„Visuomet svajojome apie tokią sodybą,- pasakojo sutuoktiniai. – Džiaugiamės ją nusipirkę ir stengiamės išlaikyti tokį paveldą, koks jis buvo. Nieko negalima keisti, pertvarkyti, o jeigu ką nors tenka daryti avariniu atveju, būtina išlaikyti autentiškumą“.
Išlikę dokumentai byloja, kad ši sodybvietė buvo įkurta 1856-1860 metais, klėtis pastatyta apie 1880-1890 metus, o gyvenamoji troba- 1900 metais. Klėtis suręsta be pjūklo, rąstai kirstiniai, net neapvalūs. Stanevičiai didžiuojasi, kad jie – tiktai antri šios unikalios sodybos šeimininkai, nes čia gyveno vien tik Čepų giminės kartos. Rūta ir Sigitas bei jų sūnūs studentas Mykolas ir moksleivis Jurgis pasiryžę savąją sodybą- kultūros paminklą ir toliau puoselėti, kad visa tai išliktų ateities kartoms.
Beje, Rūtos motina kilusi iš kaimyninio Gykių kaimo, jos senelis Augustas Gikys su Jurgiu Čepu buvo geri draugai, be to, Kunigiškiuose gyvena jos giminės, taigi, nusipirkti čia sodybą ir įsikurti svajonė buvo neatsitiktinė. Sigitas irgi beveik vietinis- baigė vidurinę mokyklą Kamajuose…

Kunigiškiuose ramu, gera,
gražu…

Taip sakė Kunigiškių kaimo seniūnaitis Pranas Maišelis, čia ūkininkaujantis su žmona Nijole ir sūnumi Dariumi. Iš Širvintų rajono Juodiškių kaimo jis neseniai atsivežė į Kunigiškius ir garbaus amžiaus sulaukusią motiną Jadvygą Maišelienę. Pranas turi išskirtinį bruožą, prireikus jis visiems pagelbėja, padeda. Jis ir aktyvus visuomenininkas, Vaitkūnų kultūros namų dramos kolektyvo artistas.
Sutiktas gyvenvietėje auksinių rankų meistras Jaroslavas Vetenkis, kuris rūpinasi geriamojo vandens tiekimu kaime, pasakojo, kad čia gyvena nuo 1971-ųjų. Po dešimtmečio pasistatė namą gyvenvietėje, niekur kitur nebesikėlė. Žmonės čia geri, draugiški, mandagūs, sugyvenami. „ Ir gėris, ir pyktis priklauso nuo žmonių. Jei žmonės geri, tai ir kitus gėriui paskatina. Tokie yra mūsų kunigiškiečiai“,- kalbėjo Jaroslavas Vetenkis. Netoli savo namų bevaikštinėjantį sutikau ir Jurijų Gečiūną. Mokslo metams prasidėjus jis vėl sės už UAB „Autovelda“ autobuso vairo, vežios moksleivius ir kitus keleivius. Pasak Jurijaus, 1982-aisiais jo tėvas Juozas Gečiūnas pasistatė namą Kunigiškiuose, persikėlė iš Malaišių. Tuo laiku namus gyvenvietėje pasistatė ir Jonas Grižas, Alfonsas Baronas, Vytautas Jasaitis bei kiti. Patiko žmonėms ši vieta, statėsi namus. Jam pačiam teko daug kur pagyventi, bet sugrįžo į Kunigiškius.
Bronių Kovą sutikau sodybos kieme beruošiantį javapjūtei kombainą. Jo žmona Genovaitė triūsė namuose. Daugiau kaip tris dešimtmečius išdirbusi mokytoja išsaugojo prisiminimuose šviesius savo mokinių, kolegų mokytojų paveikslus. Kunigiškiuose įsitvirtinę, visų gerbiami Kovai išaugino tris atžalas, kurie jau surado savo vietą gyvenime, turi savus rūpesčius, darbus, bet niekuomet nepamiršta gimtųjų Kunigiškių. Jų dukra Algita – socialinių mokslų daktarė, Gedimino technikos universiteto ekonomikos fakulteto prodekanė, docentė. Ji mėgsta keliauti, aplankė Kubą, Ceiloną, Indoneziją ir daug kitų šalių. Gitana dirba Panevėžio vaikų darželyje „Rugelis“ direktoriaus pavaduotoja, kadangi mėgsta žemės darbus, gėles, įsikūrė sodyboje kaimo vietovėje. Sūnus Rimgaudas turi įsigijęs įvairių specialybių, gali dirbti ir staliumi, ir profesionaliu vairuotoju, šiuo metu dirba prie Vilniaus statybose vadybininku.
Kunigiškiuose nelikę tuščių sodybų. Amžinybėn iškeliavusių Šinkūnų, Baltuškų, Jurkštų, Juozelskių, Čepų ir kitų kunigiškiečių sodybose įsikūrė naujos šeimos. Yra nemažai jaunų žmonių, sutiksi čia ir mažų vaikų, netgi krykštaujančių vežimėliuose.