Karantinas jaunimui ir moksleiviams atnešė daug iššūkių – mokymasis nuotoliniu būdu, popamokinė veikla praktiškai nevyksta, laisvalaikį tenka leisti namuose, su tėvais.
Su tais pačiais sunkumais susiduria ir Jaunimo savanoriškos tarnybos (toliau – JST ) savanoriai, į projektą įsitraukę dar pernai. Tačiau savanorystė nenutrūko, ji buvo vykdoma nuotoliniu būdu. Jaunimo savanoriškos tarnybos mentorius Anykščių ir Kupiškio rajonuose Paulius Briedis pasakojo, kad didžioji dalis JST pradėjusių jaunuolių, ją baigė arba vis dar tęsia. Karantino laikotarpiu Kupiškyje savanoriškos tarnybos sertifikatus gaus trys asmenys, Anykščiuose net 15. Skaičiai galėtų būti didesni, programa dar pakankamai nauja, turbūt dėl to jaunimas nedrąsiai renkasi šią iniciatyvą.
JST – tai intensyvi, šešių mėnesių programa jauniems žmonėms, nuo 14 iki 29 m. Jaunuoliai gali tapti pagalbininkais pelno nesiekiančiose organizacijose, tokiose kaip socialinių paslaugų centrai, bibliotekos, turizmo centrai, meno įstaigos, gamtosauginės organizacijos ir kt.
Paulius teigia, jog jaunuolius savanoriauti skatina įvairios priežastys: noras tobulėti, geriau pažinti save, galimybė įgyti darbo patirties ar tiesiog polinkis daryti gerus darbus. Šalia to, pasibaigus savanorystės programai, jos dalyviai gauna oficialius sertifikatus bei papildomus 0,25 balo stojant į aukštąsias mokyklas.
Šiuo metu vyksta registracija į antrąjį šių metų savanorystės etapą. Registracija projektui vyksta adresu: https://jst.jrd.lt/newCandidate
Apie savo savanoriškos tarnybos patirtį pasakoja programą jau baigusios savanorės – Ieva Dutkutė iš Anykščių ir Jovilė Juškaitė iš Kupiškio.
Pokalbis su Ieva Dutkute
Kaip pavyko per karantiną susitvarkyti su savanorystės iššūkiais?
Manau, visai neblogai. Pagrindinė mano veikla buvo pokalbiai su Anykščių rajono socialinių paslaugų centro gyventojais. Skambinau, kalbėjau su jais apie dabartinę situaciją, klausiau, kaip jaučiasi. Teko keletą kartų jiems gabenti maistą. Siuvau bei atidaviau centrui veido kaukes.
Kaip sužinojai apie JST programą? Kodėl nusprendei joje sudalyvauti?
Apie Jaunimo savanoriškos tarnybos programą sužinojau mokykloje, šią galimybę man pristatė mokytoja, pas kurią jau kurį laiką lankau savanorystės būrelį. Visada mėgau padėti kitiems, tačiau programos reikalavimai mane gąsdino: savanorystei atiduoti 240 valandų per šešis mėnesius, visa tai dokumentuoti, vesti grafikus – didelis iššūkis. Be to, esu dvyliktokė, laukia egzaminai, nežinojau, ar pavyks atrasti laiko papildomai veiklai. Tačiau galimybės daryti gerą kitiems ir už tai dar gauti 0,25 stojamojo balo – negalėjau praleisti.
Kokia buvo tavo savanorystės organizacija?
Savanorystę atlikti nusprendžiau Anykščių rajono socialinių paslaugų centre, kur rinkomės tarp darbo dienos centre su vaikais, vienišų senolių lankymo ligoninėje bei namuose ir galiausiai – veiklų su neįgaliaisiais. Išsakiau savo norą padėti darbe su neįgaliaisiais, nes šią sritį rinkosi mažiausiai savanorių, o man drąsos niekada netrūko.
Pradžia buvo sunki, labai dvejojau, bijojau… Mintys apie neįgalius žmones gąsdino. Nežinojau, kaip tokie žmonės elgiasi, ar jie būna agresyvūs? Dvejojau apie ką su jais bendrauti, kuo juos užimti. Taip trypčiojau gerus porą mėnesių, tarnybą atlikdama su kitais savanoriais pas senolius.
Ar pavyko įveikti savo baimę?
Iššūkis niekur nedingo. Apie mūsų pasirinkimą savanoriauti pas neįgaliuosius nuolat primindavo Socialinių paslaugų centro direktorė. Taip pat apie tai kalbėjomės su savanorystės mentoriumi – žmogumi, kuriam turėjome pristatyti grafikus ir atsiskaityti už atliktus darbus.
Pasitariau su drauge, susitarėme eiti kartu, sukaupiau drąsą ir… Pirma diena buvo nejauki, mus sekiojo įtartina moteris, matėme keistai besielgiančius žmones, glumino kai kurių žmonių matoma fizinė negalia. Buvo sunku suprasti, kaip reikia reaguoti. Tačiau nieko blogo nenutiko, viešnagė praėjo įdomiai, didžiavomės savimi, kad pagaliau išdrįsome.
Pas neįgaliuosius eidavome kas savaitę, pradžioje mus supažindino su slaugos namais, aprodė ten esančias patalpas, supažindino su vidaus taisyklėmis. Vėliau ėmėme pažindintis su šių namų gyventojais. Pasirodo, moteris, kuri pirmą dieną mus sekiojo, čia vadinama vade, ji mėgsta naujus žmones, visada prieina, sveikinasi, juos vedžioja ir viską jiems aprodo. Ji serga Dauno sindromu, tačiau dabar suprantame, kad nieko tame blogo nėra. Ji yra žmogus, toks kaip ir mes visi, truputį kitokia, bet ar ne visi mes turime savo keistenybių?
Po truputėlį visiškai pasikeitė požiūris į žmones su negalia. Mes su jais šokdavome, dainuodavome, rengėme talentų pasirodymus. Tie žmonės viską priima labai pozityviai, džiaugiasi mažais dalykais: iškritusiu sniegu ar pragydusiais paukštukais. Iš šių žmonių galima be galo daug išmokti: nuoširdumo, atvirumo, gebėjimo būti savimi bei optimizmo. Po apsilankymo slaugos namuose išeidavau pakylėta, gerų emocijų įkvėpusi visai savaitei.
Ko pasisėmei iš šios patirties?
Dabar jaučiuosi labai sustiprėjusi, drąsiai imuosi naujų iššūkių, suprantu, kaip svarbu nugalėti savo baimes ir nepasiduoti nerimui. Lygiai toks pats jausmas ir dėl mane bauginusių savanorystės grafikų ar valandų skaičiavimo – supratau, kad viskas įveikiama.. Taip, iššūkių buvo, tačiau jie padėjo man augti.
Buvo tokių dienų, kai reikėjo eiti į slaugos namus, po to į šokių repeticiją, o kitą dieną laukė koks nors atsiskaitymas mokykloje. Tačiau mokiausi susidėlioti laiką: savanorystei viena valanda, šokiams pusantros ir mokytis liks trys. Taip pavyko viską suspėti.
Savanorystė – labai prasmingas iššūkis: padėdami kitiems, patys galime daug išmokti.
Pokalbis su Jovile Juškaite
Kaip sužinojote apie Jaunimo savanoriškos tarnybos programą?
Buvo mokslo metų pradžia, pamokų metu vyko paskaita, per kurią buvo pristatytos įvairios galimybės jaunimui. Ten pasakojo apie savanorystę Lietuvoje bei užsienyje, tada sudomino JST.
Kaip manai, dėl kokių priežasčių susidomėjai programa?
Kirbėjo mintis, kad noriu save išbandyti darželyje, norėjau pabūti auklėtoja. Žinoma, tai, kad už savanorystę gausiu 0,25 stojamojo balo bei galimybė ateityje šią veiklą įsirašyti į savo CV, taip pat skatino. Tačiau kažkur giliai, lindėjo nuotykio, naujos patirties troškimas, kuris sudrumstų kasdienybę.
Savaitę dvejojau, bijojau, kad laiko neužteks, nes esu dvyliktokė. Tačiau pamaniau, kas blogiausia gali nutikti? Nuotykių troškulys nugalėjo, nuėjau pas socialinę pedagogę, ji perdavė duomenis, kuriais reikia užsiregistruoti.
Po mėnesio jau tapau savanore. Pusę metų buvau Kupiškio vaikų lopšelio-darželio „Obelėlė“ auklėtojos padėjėja. Dažniausiai į darželį eidavau po pamokų, tuo metu ten kaip tik baigdavosi pogulis. Tada padėdavau vaikučiams apsirengti, plaukus supinti, pasiruošti ir eidavome žaisti.
Kokių sunkumų savanorystėje atnešė karantinas?
Reikėjo gerai pagalvoti, ką galėčiau nuveikti darželio labui būdama namuose. Mąsčiau, kas būtų naudinga vaikams grįžus po karantino į darželį. Jau seniai galvojau, kaip vaikus sudominti ekologija, būdama namuose susidėliojau planą, kaip to siekti. Be to, ieškojau įvairių smagių užsiėmimų – naujų žaidimų, dainų, aktyvių veiklų, internetinių šokio pamokų, kuriuos galėčiau perduoti vaikams. Galiausiai, gilinausi į vaikų psichologiją, jų baimes, kompleksus, gvildenau patyčių temą, taip kaupiau žinias ateičiai.
Diena, kai daugiausiai išmokai, kokia ji buvo?
Susidūrusi su „sunkiais“ vaikais, kurie neklauso, kelia sunkumų, nemoka priimti kitų vaikų, sutrikau. Esu labai pozityvus žmogus, nemėgstu konfliktuoti, teko ieškoti savo priėjimo prie šių neklaužadų. Ėmiau juos kalbinti, ne moralizuoti, ne peikti jų ar tramdyti, o tiesiog, šnekučiuotis. Bandydavau jiems pasakyti, kad šie kivirčai ne pasaulio pabaiga, kad šiandien graži diena, kad geriau eikime ir kažką pažaiskime.
Tomis akimirkomis mokiausi išlikti rami, išlaikyti dėmesį, apgalvoti tai, ką darau ar sakau. Svarbiausia, supratau, kaip viską keičia gera nuotaika.
Koks smagiausias įvykis nutikęs savanorystės metu?
Seniau per Valentino dieną į mokyklą atsinešdavome klijuojamų širdelių, kurias lipdydavome draugams. Tačiau vyresnių tarpe ši tradicija išnyko, mano bendraklasiai jau kuris laikas to nebedarė. Todėl vasario 14-ąją į darželį nusinešiau saldainių, o vaikai mane užpuolė su širdelėmis. Buvo labai smagus jausmas, labai nudžiugino, jog vaikai vis dar tai daro. Dabar supratau šio pokšto prasmę, tai puikus ir paprastas būdas parodyti rūpestį, tai savotiška dėmesio išraika. Vyresni žmonės pamiršta demonstruoti teigiamus jausmus vienas kitam.
Su kokiais iššūkiais susidūrei savanorystės metu?
Kadangi buvau pirmoji savanorė „Obelėlės“ darželyje, pirmosios dienos buvo keistos. Nei auklėtojos tiksliai žinojo, kaip tinkamai mane įvesti į darbą, nei aš buvau labai drąsi ir iniciatyvi. Nežinojau, ar turiu eiti prie vaikų, ar su laiku jie prie manęs prieis patys. Tačiau viskas pasikeitė, kai pati ėmiausi iniciatyvos. Pamačiau lentynoje šaškių lentą, nesu didelė šio žaidimo entuziastė, tačiau kilo mintis, kad žaidimai gali padėti. Buvau teisi, sulaukiau didelio susidomėjimo, vienas po kito vaikai žaidė su manimi. Šaškiuodami daug bendraudavome, taip susidraugavome. Šaškes vėliau išbandžiau visose vaikų grupėse, kuriose teko pabuvoti ir visur turėjau tą patį pasisekimą. Taip po truputį įtampa dingo ir tapau svarbia darželio dalimi.
Kokią patirtį įgytą savanorystės metu įvertintum kaip svarbiausią?
Sunku pasakyti, iš savanorystės pasisėmiau daug: drąsos, pasitikėjimo savimi, kantrybės. Labai džiaugiuosi supratusi, kaip svarbu ne tik atlikti užduotis, kurias gauni, bet ir pačiam imtis iniciatyvos. Tačiau stipriausia patirtis buvo džiaugsmas dalintis. Kai ateidavau po mokyklos į vaikų grupę, jie su dideliu džiaugsmu mane pasitikdavo, tapau jiems tarsi draugė, su kuria gera pažaisti, pasikalbėti, mintis išsakyti, o jie man davė daug lengvumo, fantazijos, kūrybingumo. Kai kažką duodi kitiems ir pats nuolat kažką gauni. Vienu metu net sukirbėjo mintis studijuoti socialinį darbą – kas žino, gal kažkada taip ir įvyks.
Daugiau apie programą: https://jrd.lt/savanoryste/jst
