Kas bus, kai nebebus Antano…

Traupyje (Anykščių r.) gimęs ir gyvenantis Antanas Grimža – įvairiapusis žmogus: agronomas, jaunystėje atsikandęs brigadininko, buhalterio duonos, dabar jau pensininkas, mėgsta vaidinti vietos mėgėjų teatre, skaityti eiles, giedoti Traupio Šv. Onos bažnyčios chore, neatlygintinai puoselėti šios šventovės aplinką. Nuoširdžiai darbuodamasis, neretai pasijunta neįvertintas, bet nenuleidžia rankų bei daro tai, ką mano esant reikalinga ir prasminga.

Už darbą atlygio nereikia

A. Grimža yra tikintis žmogus. Ir dėl šios priežasties, ir dėl to, kad yra be galo darbštus, jis jau daugelį metų, nesvarbu – žiema ar vasara, be jokio atlygio rūpinasi Traupio Šv. Onos bažnyčios aplinka.

„Aš esu išrinktas Panevėžio vyskupijos Traupio bažnyčios sinodinio kelio moderatoriumi. Turiu bendrauti su žmonėmis, vesti susirinkimus, paprastai kalbėti apie bažnyčios reikalus ne bažnyčioje, o kitose patalpose – bibliotekoje, kultūros namuose. Taip rekomendavo vyskupas. Susirenka nemažai traupiečių – viename susirinkime dalyvavo 20, kitame – 17 žmonių. Taip pat esu Gyvojo rožinio narys, Traupio bažnyčios pastoracinės tarybos vicepirmininkas“, – pasakojo A. Grimža ir įvardijo bene svarbiausią savo darbą, o gal net ir gyvenimo misiją: „Rūpinuosi visa šventoriaus aplinka, visas jo tvarkymas – ant mano pečių. Rudenį reikia surinkti ir išvežti lapus, kurių labai daug, nes aplink visą bažnyčią auga medžiai. O ir tuos lapus surinkus reikia pasirūpinti, kur juos padėti, nes bet kur išmesti negalima. Turiu organizuoti, kaip ir kur juos išvežti, nes bažnyčia tam pinigų neturi. Žiemą sniegą kasame – gerai, jei jo būna nedaug, bet jei gausiai prisninga, reikia padirbėti iš peties.“

Nors A. Grimža bažnyčiai tvarkyti atiduoda ne tik daug laiko ir jėgų, bet netgi asmeninių lėšų, vyras neretai jaučiasi neįvertintas, nepastebėtas.
„Nežinau kodėl, bet dažnai mano darbas lieka neįvertintas – gal iš pavydo, o gal dar kažkas. Rodos, stengiesi, leki, o daug kas to nemato… Man nereikia jokio atlygio, tik norėčiau, kad mano darbas būtų pastebėtas dažniau.

Renku ir pinigus bažnyčiai: už juos stogą remontavo, vargonus, šventoriuje kunigų kapus tvarkėme – tai visur mano rinkti pinigai. Kad būtum pastebėtas, reikia daug bendrauti su žmonėmis. Ir su tais, kurie išgeria, vadinamaisiais „pašalpiniais“. Jie – pagrindiniai mano pagalbininkai visuose darbuose. Nesmerkiu jų, neįžeidinėju, net alaus nuperku, kad jie man padeda. Taip mes bendraujame, susitariam – jei pasakau, kad reikia talkos, jie visuomet ateina. Reikia taip pat ir bažnyčios vidų puošti, aukštai lipti, kaspinus nuleisti. Viską darau savaime, dėl to, kad myliu bažnyčią. O jei žmogus ateina man padėti, turiu jam atsilyginti, lygiai taip, kaip ir namuose: jei padėjo, atsilyginu. Pritraukiu ir tokius žmones, kurie retai į bažnyčią eina, – pagalbininkais džiaugėsi traupietis. – Viena močiutė, kuri gyveno prie bažnyčios, žiūrėdavo pro langą, kaip mes tvarkomės, grėbiam šventorių, kartą man sako: „Žiūriu ir galvoju, kas bus, kai Antano nebebus. Viskas apaugs, lapais apkris…“ Kol kas nežinau ir nematau žmogaus, kuris mane pakeistų. Man padeda vietinis Algis Terminskas, jis jaunesnis, nebent jis apsiimtų bažnyčią tvarkyti.“

Mėgsta skaityti, vaidinti ir giedoti

A. Grimža ne tik ūkiškas žmogus. Jis taip pat mėgsta meną, literatūrą. Įvairiomis progomis traupiečiams bei miestelio svečiams skaito eiles, vaidina Traupio mėgėjų teatre.
„Aš nuo seno labai mėgau literatūrą, nes turėjau labai gerą lietuvių kalbos mokytoją; ji yra dar gyva – Janina Sabaliauskienė. Ji mane išmokė labai taisyklingai rašyti ir kalbėti. Rašau nacionalinį diktantą, esu gavęs ir diplomą. Mokytoja buvo labai reikli, principinga. Literatūrą pamėgau per ją, ji man ir įskiepijo meilę literatūrai, – pašnekovas čia pat išsitraukė knygą ir tarsi tikras oratorius perskaitė eilėraštį. – Labai noriu paminėti ir savo klasės auklėtoją, istorikę Apoloniją Rukštelytę, – ji buvo labai gera, mane pastūmėjo domėtis istorija. Ona Janulytė – chemikė, biologė – jos buvo mano vedliai. Norėčiau pažymėti, kad mokiausi gerai, sėdėjau vienam suole su direktoriaus sūnumi.
Labai daug skaitau, labai mėgstu istorines knygas apie partizanus ir apie tremtį, – sakė A. Grimža. – Mūsų šeimoje buvo du partizanai, tarp mūsų giminių viena šeima buvo ištremta į Irkutską, jiems pavyko grįžti. Patinka poezija, ypač Bernardo Brazdžionio. Labai gerbiu lietuvišką žodį. Pats niekada nebandžiau rašyti eilių, bet skaitau kraštiečių – Birutės Silevičienės, Antano Paurazo – eiles, kuomet mane kokia nors proga pakviečia. Labai gražiai bendradarbiaujame su Traupio bibliotekininke Ramune Musteikiene. Ji mane kviečia į įvairius bibliotekos renginius. Net esu buvęs Pasakų seneliu pradinukams, skaičiau jiems pasakas.

Kai važiuoju į Anykščius, niekada nepraeinu pro knygyną. Turiu visus tris J. Baltušio dienoraščių tomus. Jis man labai patiko kaip rašytojas. Mano uošvienė buvo Baltušytė ir buvo kilusi iš Rokiškio rajono Puponių kaimo. Ji man sakydavo, kad J. Baltušis buvo jos pusbrolis. Gal iš tiesų? Man jo dienoraščiai labai įdomūs.“
A. Grimža yra Traupio mėgėjų teatro senbuvis – jame vaidina jau daugiau nei tris dešimtmečius ir neketina šios veiklos apleisti.

„Vaidinti pradėjau nuo 1990 metų – mane pakvietė teatro vadovė Janina Savickienė. Vaidinome tikrai daug, dabar rečiau tenka vaidinti, nes jau ir amžius savo daro. Dalyvaudavome įvairiose apžiūrose, esame ir prizines vietas užėmę. Mano rolės beveik visada būdavo pagrindinės, labai ilgos. Žemaitės „Stebuklingas daktaras“ privertė išmokti įvairiausius keistus vaistų pavadinimus. Išmokti roles reikia pastangų, reikia įsijausti“, – apie vieną mėgstamiausių veiklų pasakojo pašnekovas ir pridūrė, kad ne tik vaidinti, bet ir per televizorių mėgsta spektaklius žiūrėti.

Dar viena veikla, miela A. Grimžos širdžiai, – giedojimas bažnyčios chore. Tuo veiklusis traupietis užsiima jau 32-ejus metus.
„Giedoti bažnyčios chore mane paskatino amžino atminimo Traupio bažnyčios kunigas Steponas Galvydis. Jis visada, kai žmogų palaidodavo, atvažiuodavo į gedulingus pietus ir su vargonininku atsiveždavo didžiausią krūvą šventų knygų. Ir tiems, kas netoli klebono sėdėdavo, tas knygas išdalydavo ir liepdavo, nori to ar nenori, giedoti. Tada mane paskatino eiti giedoti „ant viškų“. Taip pradėjau giedoti bažnyčioje, laidotuvėse. Traupio bažnyčios choras vis dar gyvuoja – gieda du vyrai ir dvi moterys. Parapijiečiai mus pagiria, kad gražiai giedame. O laidotuvėse giedoti tenka jau labai retai, nes žmonės samdo firmas su giedotojais. Tačiau dažnai manęs prašo pasakyti kokią nors prakalbą prie kapo duobės. Esu pasirašęs įvairių kalbų, net ir eiliuotų, todėl neatsisakau“, – sakė A. Grimža.

Universalus specialistas

Paklaustas, ar nuo vaikystės, jaunystės yra toks darbštus, aktyvus įvairių veiklų entuziastas, A. Grimža sakė: „Nuo mokyklos laikų – tai ne, bet kai mokiausi technikume, ten jau vaidinau.

Esu žemės ūkio specialistas, kaip pats save vadinu, – universalas. Esu baigęs agronomiją Raguvėlės žemės ūkio technikume. Paskui mokiausi Žemės ūkio akademijoje, bet labai save kaltinu, kad mokslo nebaigiau. Trečiame kurse užėjo būtinybė „ženytis“, taip ir pamečiau mokslus. O būčiau turėjęs aukštąjį išsilavinimą…“ – dėl nebaigtų mokslų iki šiol graužiasi vyriškis.

„Dirbau už Troškūnų laukininkystės brigadininku, gavęs paskyrimą. Po to atėjau į tėviškę, pas mamą. Tuomet dar buvau nevedęs. Gyvenau Zerkiškių kaime ir buvau paskirtas brigadininku. Vėliau manęs paprašė dirbti fermos vedėju, tuomet atėjau gyventi į Traupį. Mane pastebėjo pirmininkas, kad labai mėgstu popierius, rašyti, skaičiuoti. Prisireikė vyriausiojo buhalterio. Fermos jau buvo „ant ribos“, tai mane pirmininkas prikalbino dirbti buhalteriu. Nebuvau specialistas, bet pabandžiau ir buhalteriu išdirbau aštuonerius metus, likvidavau Traupio žemės ūkio bendrovę, – prisimena Algis. – Kai nariai nutarė likviduotis, tai buvo kruvinas darbas – dieną naktį tvarkiau popierius. Visus dokumentus sutvarkiau, pristačiau į Anykščių archyvus ir iki dabar žmonėms žiūriu tiesiai į akis, manęs niekas nekeikia – kam reikia kokių dokumentų – ar dėl pensijos, ar neįgalumo – viską randa archyve. Ištvėriau iki galo, nors buvo labai sunku, ypač kai reikėjo dalytis turtą. Bet viską sąžiningai išdalijau. Net mama bardavosi, kad išprotėsiu, kad eičiau miegoti, bet viską norėjau padaryti tinkamai. Save laikau teisingu, nors kartais susinervinu, pasakau negerą žodį. Bet visada atsiprašau.

Dešimt metų dirbau Traupio kultūros namų direktoriumi. Kai užsidarė bendrovė, man pasiūlė šį darbą. Anykščių Kultūros centro direktorė Dijana Petrokaitė sakydavo, kad su J. Savickiene esame geras duetas. Dirbti sekėsi ir šį darbą.“

Šeimininkės neieško

A. Grimža šiuo metu gyvena vienas: prieš trejus metus palaidojęs 99-erių metų sulaukusią mamą, traupietis prisipažįsta, kad kartais būna ilgu.
„Mano mama labai tikėjosi sulaukti 100 metų, vis klausinėdavo, ar dar ne šimtas. Bet ištiko insultas ir mama mirė. Užeina, būna liūdna, su mama buvo geriau. Turiu brolį ir seserį. Vyriausias brolis yra miręs. Mus, keturis vaikus, mama viena užaugino, tėvas žuvo pokario metais partizaninėje kovoje.“

Paklaustas, ar ne lengviau būtų buitimi dalytis su gyvenimo drauge, A. Grimža nė nesuabejojo: „Gyvenu vienas, bet nesu vienišas. Labai daug bendrauju, turiu labai gerus kaimynus. Mano toks amžius, kad nieko nesinori ieškoti… Esu išsiskyręs, bet esu ištikimas Santuokos sakramentui ir jo nenoriu laužyti. Šventajame Rašte yra pasakyta: kas atleidžia savo žmoną ir susideda su kita, jis svetimauja. Prieš Dievą prisiekus, ji yra tavo tikroji žmona. Ir mano sūnus toks – jis yra pasakęs, kad, jei, neduok Dieve, išsiskirčiau, aš taip pat daryčiau, kaip ir tu – gyvenčiau vienas.

Mano sūnus gyvena Anglijoje, o marti su anūke gimnaziste – Panevėžyje. Mano marti labai gera – visko priveža, nors ir pats galiu nusipirkti.
Tikiu likimu, tikrai mūsų gyvenime viskas yra sudėliota“, – neabejojo traupietis Antanas Grimža.