Pirmąjį gegužės sekmadienį minima Motinos diena – išskirtinė šventė, kada tiek jaunas, tiek jau gerokai gyvenimo patirties turintis skuba nusilenkti Motinai. Ar dovanodamas gėlės žiedą, ar ant smėlio kauburėlio uždegdamas žvakelę… Juk Motina – tarsi pradžia ir pabaiga, juk Motinai, o ne Tėvui, mirus sakoma, kad vaikas liko našlaičiu…
Tradicijos, sukurtos taisyklės, patirtys Tėvo vaidmenį tarsi padaro mažiau reikšmingą. Bet juk tai – netiesa…
Net krikščionių religijoje, tiksliau Siracido knygoje, sakoma: „Kas gerbia savo tėvą, džiaugsis savo vaikais, ir kai melsis, jis bus išklausytas. Kas gerbia tėvą, ilgai gyvens“.
Tačiau populiarioji kultūra jaunimui formuoja vyro, kaip nuotykių ieškotojo, vakarėlių liūto, įmantraus meilužio įvaizdį, – vyro egoisto ir vyro be atsakomybės. Tuo metu užmirštama tiesa, kad tik tėviškumo dėka vyriškumas pasiekia brandą ir pilnatvę. Tikras vyras nėra tas, kuris gali daug išgerti, visada nešiojasi cigarečių pakelį, yra laimėjęs daug pergalių meilės karuose.
Aš manau, kad ir mes, moterys, prisidedam prie vyro, kaip silpnosios lyties, kūrimo. Neįsuko vyras lemputės, įsisuksiu pati arba pasikviesiu kaimyną, įsijungė vakare futbolo varžybas, perkreipsiu veidelį ir bent porą dienų aiškinsiu, kaip futbolas svarbiau už mane… Bent atmetus lytiškumą, visi mes žmonės: juk ir moterims tingisi ruošti vakarienę ir kuo puikiausiai tiks (nes dažniausiai mes, moterys, taip nusprendžiam) užsakyta picerijoje pica, o kai norisi laiko sau, nesukdamos galvos skiriam dvi valandas pedikiūrui, nors tą metą galėtumėm išnaudoti pokalbiui, buvimui kartu.
Kartą parduotuvėje teko girdėti šeimyninį ginčą dėl vaikui perkamų basučių… „Nesikišk ten, kur tau nereikia, aš geriau žinau, kokias dukrai basutes pirkti. Bus kaip aną kartą, kai vaikas į darželį išėjo mėlynu sijonu ir žalia bliuzele. Žmonės tikriausiai pagalvojo, kad mergaitė mamos neturi…“ Oho, pagalvojau, laiminga moteriškė, jeigu spalviškai nesuderinti vaiko drabužiai yra problema.
Na, ir leiskim tam Tėčiui aprengti vaiką pagal „savo madą“, leiskim supažindinti su slieku, leiskim iš miško grįžti purviniems ir nubalnotom alkūnėm….
Rašydama žodį „leiskim“ jaučiu, kad darau klaidą – o kodėl Tėčiui turėtų būti kas nors leidžiama? Galima neleisti katinui laipioti per stalą, gali darbdavys darbuotojui neleisti vėluoti pusvalandžiu į darbą, net labai didelis darbdavys pavaldinio kabinetą užantspauduoti gali… Bet čia gi juk Tėtis…
Tikriausiai visi žinome Biblinę istoriją apie sūnų palaidūną. Kada tėvas turėdamas du sūnus jaunesniojo paprašytas atidavė jam priklausiusio turto dalį ir tas išėjo į pasaulį laimės ieškoti, tik laimės paieškos baigėsi turtų išvaistymu ir visišku skurdu. Beliko grįžti namo pas tėvą… O tėvas ne tik nebarė, ne tik į namus įsileido, bet ir didžiausią puotą iškėlė sūnaus palaidūno sugrįžimo garbei. Kai vyriausias sūnus paprieštaravo dėl tokios neteisybės, tėvas atsakė: „Vaikeli, tu visuomet su manimi, ir visa, kas mano, yra ir tavo. Bet reikėjo puotauti bei linksmintis, nes tavo brolis buvo miręs ir vėl atgijo, buvo žuvęs ir atsirado“.
Radau ir analogišką, tik jau ne Biblinį pasakojimą, apie palaidūną Tėvą. Kartą gyveno tėvas ir turėjo du sūnus. Vieną naktį tėvas pasiėmė savo turtą ir iškeliavo iš namų. Vyresnysis sūnus perėmė tėvo pareigas ir darbus ūkyje, o jaunėlis kasdien išbėgdavo į kelią ir laukdavo, bene tėvas pareisiąs. Bėgo dienos, savaitės, metai…Vyresnysis sūnus įtikino save, kad tėvo niekada ir nebuvo, o jaunėlis toliau kantriai tebelaukė grįžtančio tėvo, nes abiems broliams jo labai trūko. Ir tėvas grįžo… Grįžo po daugelio metų…
Nors jau praėjo 20 metų, kai mano Tėtis ilsisi gimtojo Skiemonių miestelio kapinaitėse, galvojant apie Jį sukirba širdis – dabar jau labiau iš džiaugsmo, nei skausmo. Skauda tik todėl, kad po truputį blunka Jo veidas iš mano atminties, skauda, kad nemato, kaip krentu, o tada taip reikia tvirtos jo rankos…
Tačiau džiaugiuosi, kad išmokė žvejoti, kad įskiepijo meilę knygai, kad sode įrengė supynes. Džiaugiuosi, kad mums skirtą trumpą laiką šioje žemėje būti kartu buvom draugais…
Linkiu, kad šį sekmadienį nė vienas Tėtis neliktų pamirštas… Linkiu, kad kokio amžiaus sūnūs bebūtų, stipriai stipriai Tėčiui paspaustų ranką, o dukros apdovanotų šiltu apkabinimu. Ir, dėl Dievo meilės, neleiskit sekmadienį nė vienam vyrui sukti lempučių…
