Kas gi tie mūsų karaliai ir šventieji?

Rimantas Vanagas

Šis tekstas – pasiūlymas anykštėnams drąsiau pasisakyti svarbiomis mūsų krašto, istorijos, kultūros temomis, analizuoti jas. Kad, įgyvendindami bet kokius projektus, nenueitume vienos skubiai „nuleistos“ nuomonės, viešųjų pirkimų pamėgto „pigiausio varianto“ keliu.

Užburianti intriga

Vizualiai atjaunėjusiuose Anykščiuose, nusekusioj, apžėlusioj Šventosios ir Anykštos santakoj, vėl skardena ragai ir trimitai, skelbiantys karališką mūsų miesto saulėtekį! Nuo šiol kiekviena iškilminga proga didžiuosimės, jog nuo 1442 iki 1582 metų pas mus lankėsi net 4 Lenkijos karaliai ir LDK didieji kunigaikščiai: Kazimieras Jogailaitis, Žygimantas Augustas, Zigmantas III Vaza ir Steponas Batoras. Faktai įspūdingi, juolab juos nesunku iliustruoti didingais karalių portretais, o jei dar pridėsime kitų viduramžiškų paveikslų, indų, drabužių…
Taip ir įsivaizduoju merą (pavardė, partija, kadencija šiuo atveju neturi reikšmės), sėdintį reprezentacinėje miesto menėje, keturių karalių draugijoje, – kuo ne kunigaikštis? Prieš tokį valdovą gal jau reikės ir priklaupti?
Blizgančio burbulo užhipnotizuoti (anykštėnų užangažuoti?) istorikai jau čiaudo prie dulkėtų manuskriptų, nurašinėdami egzotiškus įrašus.
Atsivėrė bedugnė vertybinė intriga! Nors to legendinio Anykštos dvaro neišlikę nė pamatų, argi neįdomu, kiek laiko kilnieji svečiai jame praleido: naktį, dvi, o gal dar ilgiau? Ką jie valgė ir gėrė, kiek dvariškių (moterų, vyrų) buvo jų palydoj, ką medžiojo ir kokius dokumentus pasirašė? Gal kai kas tame svetimkalbiam erzely dar ir lietuvišką žodelį sugebėjo ištarti? Ir apskritai – gal pagaliau išgirsim, kuo neaprėpiamos valstybės valdovai, sustodami savajame pakelės dvare, nusipelnė mūsų kraštui? Kokį gėrį mums atnešė, kad turėtume jausti jiems per šimtmečius neblėstančią padėką? Tai būtų ypač įdomu, juolab, kad karalių kely iš vieno didelio miesto į kitą, nors ir kaip nesinorėtų pripažinti, būta dar nemažai kitų miestelių, dvarų dvarelių…
Karališka lietuvių puikybe stebėtis netenka. Kai mes nūn plėšiam „Kur lygūs laukai“ arba „Ant kalno mūrai“, tikriausiai nė vienas neįsivaizduojam savęs kaip susirietusio, pajuodusio, utėlėto mužikėlio, mediniu arklu ariančio didžponio lauką – tik šaunų raitelį, bajorą ar kunigaikštį su mantija ant pečių! O išgirdę, kad Anykščių valstiečiai buvę ne šiaip kokie, o karališkieji (t.y. valstybiniai, laisvieji), mes jau regim juos išsipusčiusiais ponaičiais, kone karalaičiais! Ir kaip užburiančią mantrą kartojam: pamanykit, karališkieji! Tačiau istorinė teisybė kur kas kuklesnė: valdovai dvarus laikė ne tam, kad nekilmingiems pavaldiniams kilniaširdiškai suteiktų kuo daugiau laisvės ir džiaugsmo…
Kaip, šlamant viduramžių šilkui ir aksomui, auksu tvaskant karietoms, kalavijams ir pentinams, pašventupių valstiečiai žiopsojo į neregėtą karališkąją kavalkadą? Parpuolę ant kelių, iš nuostabos, pavydo ar baimės nukarusiom žiaunom? Sunku nuspėti. Užtat akivaizdu, kaip šiandien lengva, malonu svaigti, lygiuojantis į karalius! Regėti juos net paminklų pavidalu, konstruoti naujas vizijas, gal net su sostinės Valdovų rūmais ar meno galerijomis susirungti… Lyg M.K. Čiurlionio „Karalių pasaka“ besižavint. Lyg išmaniuoju telefonu ar kompiuteriu virtualioj erdvėj užsižaidus…
Pasišaipėme – reikėjo gi kažkaip išlieti emocijas, kai vežimas (karieta?) jau bebaigiąs lenkti arklius! – ir užteks. Metas dirstelti pro langą: kur iš tiesų gyvename, kaip, kodėl? Nebesikartodami, kad čionykštė gamta yra neapsakomo grožio ir pulsuoja mūsų kraujyje, kad ją – tokią – mums dovanojo ne valdžios, o Aukščiausiasis, siūlytume prisiminti kai ką konkrečiau…

Užtvankai sutrupėjus

Jau prieš 30 metų (1991-ųjų rugsėjį), patriotiniam potvyniui pralaužus užtvankas ir užkardas, Anykščių A.Baranausko ir A.Vienuolio-Žukausko muziejus pradėjo leisti almanachą „Anykščiai. Krašto kultūros istorijos puslapiai“. Srūte pasruvo šviežumu, įžvalgumu ir tautine narsa dvelkiantys tekstai apie mūsų didingą istorinę praeitį bei gyvybingą atmintį. Pagaliau atgimė lietuviškoji, autochtoniškoji sėkla! Pirmame pirmojo leidinio puslapyje tuometinis muziejaus darbuotojas V.Balčiūnas, be kita ko, įkvėptai rašė:
„Anykščių žemės kūrybinius siekius ypač stipriai maitino gaivieji genius loci – vietos dvasios šaltiniai, kuriuos itin stipriai juto ir troško išreikšti poetas Antanas Baranauskas…“
Jau 1992 m. pasirodė ir to paties muziejaus parengta knyga „Anykščiai istorijoje, literatūroje, prisiminimuose“. Ir vienur, ir kitur intrigavo A. Verbicko, R.Mikšytės, A.Dubonio, E.Rimšos, A.Baliulio, A.Tylos, G. Zabielos, T.Baranausko, V.Daujotytės ir kitų literatūros, meno, istorijos tyrinėtojų straipsniai apie svarbių mūsų krašto įvykių raidą bei išskirtinę dvasią. Pagaliau imta suvokti, jog tautinis identitetas – didi ne tik žmogaus, bet ir viso krašto vertybė.
Kalbėta ir apie istorinius mitus, ir apie konkrečius faktus, pradedant Lenkijos karalystės, LDK valdovų apsilankymais mūsų krašte, pirmuoju Anykštos dvaro paminėjimu ir baigiant pokario metų partizaninio karo dramomis, pabrėžiant jas kaip amžino lietuvių laisvės siekio tęsinį. Neapeita ir upelė Šventoji, krašto šviesuoliai pasirašinėjo kolektyvinius straipsnius dėl apverktinos jos būklės: upė negailestingai teršiama, žavūs krantai palikti nekontroliuojamai erozijai, nyksta žuvys ir t.t..
Nemenko dėmesio anuomet susilaukė ir Šv. Nepomukas, apie kurį (tiksliau – apie herbą su juo) „Anykštos“ pirmtako „Kolektyvinio darbo“ puslapiuose virė aistringa diskusija. Minėtojoj „Anykščių“ knygoj heraldikos žiniuonis Edmundas Rimša istoriškai-geografiškai-teologiškai, t.y. moksliškai, paaiškino: nevykit virvės iš apatinių dujų! Niekada Anykščiuose nebuvo jokio mūrinio arkinio tilto per Šventąją, o Šv.Nepomukas su visu nupieštu herbu ir Vltavos tiltu atkeliavo į mūsų kraštą ne vietos katalikų išmelstas, o grynai konjunktūrinėmis „trinkelėmis“, bažnyčios hierarchams skleidžiant, šventuoju šviežiai nominuoto, čekų kunigo vardą… Nors danguje jau spindėjo keli kiti Jonai, lietuviai nebūtų lietuviai: naują šventąjį priėmė, tik, ant kokio tiltelio ar kryžkelėj jo stovylą iškėlę, saviškai – Joneliu – vadino…
Daugelis anykštėnų tebepamena, kaip nuoširdžiai ir atkakliai archeologas Gintautas Zabiela su savo pagalbininkais kasinėjo Šeimyniškėlių piliakalnį, tikėdamasis atrasti Mindaugo Vorutos pilies įrodymų. Jautėme, jog tas tyrimas tiesiogiai susijęs su mūsų krašto ir mūsų pačių ištakom, garbinga praeitimi. Vėliau daugelis nuoširdžiai linkėjom, kad ant piliakalnio išdygtų viduramžiška pilaitė – vėlgi kaip mūsų lietuviško indentiteto ženklas. Gaila, nepavyko, kaip, pvz., nepavyko surengti ir teatralizuoto karaliaus Mindaugo karūnavimo didesnei turistų traukai, bet… vis tiek įtikėjom esą netoli karalių! Bent jau šalia pirmojo ir paskutinio Lietuvos karaliaus, juolab Palatavio piliakalnio paslaptis iki šiol neatskleista…