Gimtųjų namų šilumą anykštėnų Daivos ir Vilmanto Jasiukonių namuose suradęs Kasparas džiaugtųsi, jeigu globėjai priimtų į savo šeimą ir dar vieną našlaitį.Jono JUNEVIČIAUS nuotr.
„Atvežtas į mūsų šeimą iš Aulelių vaikų globos namų (Anykščių r.), jis nerodė jokių emocijų – nei teigiamų, nei neigiamų, jautėsi nesaugiai, jeigu tik kas – lįsdavo po stalu“, – pasakojo dvejus metus kartu su vyru Vilmantu aštuonmetį Kasparą globojanti anykštėnė Daiva Jasiukonienė.
Atsidūręs Daivos ir Vilmanto šeimoje, Kasparas surado ne tik tėtį ir mamą, bet „dovanų“ gavo ir plačią giminę – Daiva yra anykštėnams gerai žinomos, prieš keletą metų Amžinybėn iškeliavusios Danutės Pakeltienės sesuo.
„Sesė taip pat buvo užsiminusi apie norą globoti vaiką, tačiau to padaryti nebesuspėjo…“, – pasakojo D. Jasiukonienė.
Vyrą įkalbinėti reikėjo 8 metus
Kasparo globėjai – 50-metis Vilmantas Jasiukonis dirba Anykščių rajono savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus vyriausiuoju specialistu, o vieneriais metais už jį vyresnė Daiva yra siuvėja.
Moteriai – tai antra santuoka. Tris vaikus, kurie jau baigė mokslus, sukūrė savo šeimas, turi namus ir į Anykščius grįžta aplankyti tik artimųjų, Daivai teko auginti vienai. Buvusiam moters sutuoktiniui šeimyninis gyvenimas pasirodė pernelyg sunkus…
V. Jasiukonis vaikų niekada neturėjo, nors šeimą buvo sukūręs. Beje, Daiva ir Vilmantas – buvę klasiokai, po mokyklos kelias dešimtis metų statė savus gyvenimus, prieš gerus 10 metų apsilankę buvusių klasės draugų susitikime „kažkaip susimirksėjo“ ir sukūrė šeimą, į kurią po 8 metų atėjo mažasis Kasparas.
„Mano vaikai užaugo, išėjo iš namų, juose tapo labai tylu ir liūdna. Pagalvojau, o kodėl gi aš negalėčiau nors vienam nelaimingam, valdiškuose namuose gyvenančiam vaikui suteikti namus. Pradėjau apie tai kalbėti su Vilmantu ir tas įtikinėjimo procesas truko 8 metus“, – šypsojosi pašnekovė.
„Kodėl taip ilgai galvojau? Ne atsakomybės vengiau, norėjau, kad šis žingsnis būtų absoliučiai apgalvotas ir neatšaukiamas. Jaukinausi mintį tapti tėčiu… Nieko vaikui nėra baisiau, kai jį į šeimą paėmę žmonės sugrąžina atgal į vaikų namus. Todėl stengiausi apgalvoti visas įmanomas situacijas. Tačiau jeigu žmogus, prisižiūrėjęs reklamų, raginančių įsivaikinti ar globoti vaikus, pagalvoja – o kodėl ne, pabandysiu… Tokiems žmonėms pasakyčiau – geriau nebandykit, jeigu nėra tvirto sprendimo, žaisti su vaiko jausmais negalima“, – sakė V. Jasiukonis.
Be tėvų globos liko penki vaikai
Kasparui dabar 8–eri. Jis – Anykščių Antano Baranausko pagrindinės mokyklos pirmokas, keturis kartus per savaitę lanko treniruotes baseine. Tai – aktyvus, tėvų iš glėbio nepaleidžiantis vaikas, kuris nori dalyvauti pokalbiuose, nori būti išklausytas, kaip ir kiekvienas vaikas, siekia dėmesio.
D. ir. V. Jasiukonių šeimoje Kasparas atsirado prieš dvejus metus, prieš tai trejus metus praleidęs Aulelių globos namuose.
Kasparas yra iš penkių vaikų šeimos, juos visus tėvai paliko vaikų namuose. Už Kapsarą jaunesni broliukas ir sesutė auga vilniečių šeimoje – Kasparas su jais nebendrauja, nors berniuko įtėviai žino, kur gyvena brolis ir sesuo, tačiau su šia šeima kontaktų nepalaiko. “Manome, kad bendravimo nepageidauja tų vaikų šeima”, – svarstė D. Jasiukonienė.
Du vyresni Kasparo broliai gyvena Aulelių vaikų globos namuose ir Kasparas su jais bendrauja. Šie berniukai Kasparą lanko ir jo naujuosiuose namuose.
Šių penkių paliktų vaikų tėvai yra anykštėnai.
„Treji vaikų namuose praleisti metai yra per ilgas laikas. Reikia daryti viską, kad vaikas globos namuose praleistų kuo trumpesnį laiką“, – apie Kasparo gyvenimiškąją patirtį kalbėjo Anykščių rajono savivaldybės administracijos Vaikų teisių skyriuje dirbantis V. Jasiukonis.
Niekas nežino, ką iškrės
ir tavo biologinis vaikas
Paklausti, ar nekėlė klausimų dėl iš biologinių tėvų paveldėtų genų, suformuoto charakterio, Jasiukoniai tvirtino: „Apie tai net nebuvo minčių. Augindamas savo tikrąjį vaiką nežinai, kas iš jo išaugs, lygiai taip pat mes nežinom, kaip bus su Kasparu. Mūsų tikslas – pastatyti jį ant kojų, suteikti namus ir tėvus, pas kuriuos jis bet kada galėtų grįžti. O kaip bus, matysim… Mes neatmetam genų teorijos, bet į mūsų šeimą atėjusį šešiametį vaiką mes dar galim lipdyt kaip molį – mokyti tinkamo elgesio, keliauti su juo, žaisti, parodyti, kaip gyventi šeimoje, o jis puikiai to mokosi“.
Kasparą įsimylėjo iš
pirmo žvilgsnio
Paklausta, ar tiek ilgai svajoję apie dar vieną vaiką, paskutinę naktį prieš važiuodami į Aulelius, jie miegoję ramiai, D. Jasiukonienė teigė: „Kai Vilmantas iš vakaro pasakė, kad rytoj mes jau važiuojam, šiek tiek pasidarė neramu: ar susitvarkysiu su savo emocijom, kaip reikės išrinkti vaiką – juk kiekvienas jų laukia mamos ir tėčio, bet kažkaip įveikiau jaudulį. Auleliuose mus pasitiko socialinė darbuotoja, kuri lyg ir netyčia prasitarė, kad yra vienas berniukas, kuris labai panašus į atvykusius svečius. Net per širdį perėjo. Pamatėm Kasparą ir iš karto supratom, kad tai bus mūsų vaikas, kitų variantų jau nebesvarstėm. Aš tik paklausiau, ar galim jį jau šiandien vežtis į namus.
Tačiau man paaiškino, kad geriau duoti vaikui laiko bent šiek tiek priprasti prie minties apie jį norinčią globoti šeimą, be to, Kasparas tuo metu labai išgyveno, kad keliomis dienomis anksčiau vilniečių šeima paėmė globoti jo jaunesnius sesutę ir broliuką. Jis tarsi jautėsi atstumtas, gal nereikalingas…
Bet kitą dieną mes vėl nuvažiavom į Aulelius ir Kasparą parsivežėm jau visam laikui. Tiesa, buvo padaryta šiokia tokia išimtis – jam buvo leista vasarą tiesiog pas mus svečiuotis, be to, Vilmantas dirbo Vaikų teisių tarnyboj, aš buvau užauginusi tris savus vaikus – tai, matyt, irgi buvo pliusas, padėjęs mums visą vasarą praleisti kartu“, – prisiminė D. Jasiukonienė.
Svarbu su vaiku žaisti ir kalbėti
„Labai svarbu, kad su į naują šeimą pakliuvusiu vaiku būtų kuo daugiau bendraujama. Aš pirmąją mūsų kartu praleistą vasarą praktiškai visas dienas buvau su Kasparu, nes toks vaikas jaučiasi labai nesaugiai. O gal mane vėl išveš? O jeigu kažką ne taip padarysiu, gal manęs nenorės? Netgi ne per seniausiai eidamas į polikliniką Kasparas paklausė: „O jūs manęs nepaliksit?“, – patirtimi dalijosi V. Jasiukonis.
„Aš esu griežtesnė. Jeigu nori su manimi susitarti, reikia įdėti daugiau pastangų. Su Vilmantu paprasčiau. Užauginusi savo vaikus, jau nebijau nei kaprizų, nei „ožiukų“, žinau, kaip juos pažaboti. Kasparas žino savo pareigas mokykloje ir namie. Namie jam reikia išnešti šiukšles, iškratyti kilimus, susitvarkyti žaislus, palaistyti gėles. Mokykloje jo pareiga mokytis. Kartais grįžta namo nusiminęs, kad kažkas klasėje nepasisekė, bet aš visuomet jam sakau – į mokyklą tu tam ir eini, kad išmoktum“, – apie kasdienybę pasakojo D. Jasiukonienė.
Baltija prilygo stebuklui
„Kasparas – gudrus vaikas. Savo gimtadienį susiorganizavo nieko mums nesakęs. Skambina mano sesuo, sako – tai vakare tortą valgom. Nieko nesupratau… O, pasirodo, jis apskambino artimiausius gimines, pranešė keliems draugams ir tėvus „pastatė” prieš faktą. Na, ir labai puikiai atšventėm netikėtą gimtadienį”, – pasakojo berniuko globėja.
Paklaustas, ką darys su gimtadienio proga gautais 30 eurų, Kasparas su mamos pagalba pasakojo: „Pinigus padėjau į banką, nes tiek visokių dalykų reikia… Reikia naujo kompiuterio, reikia dalį pinigų pasilikti mokslams, o vasarą juk dar prie jūros važiuosim…“
D. Jasiukonienė pasakojo, kaip Kasparas pirmą kartą pamatė jūrą: „Nusivežiau pirmą vasarą jį į Palangą, tai lyg vaikui stebuklą parodžiau: ir kaip strutis po smėliu slėpėsi, ir pilis statė, maudėsi. Kiek įmanoma, ir dabar stengiamės jį nuvežti ir į kultūrinius renginius, tokiu būdu mokydami ir elgesio viešoje vietoje…“
Paklausta, ar jos suaugę vaikai neprieštaravo norui dar kartą ryžtis motinystei, D. Jasiukonienė sakė: „Jie dar ir mane pamoko, kaip aiškiau su Kasparu kalbėtis. Žodžiu, turi jie mylimą mažylį broliuką.“.
Rajono statistika
Anykščių rajono socialinių paslaugų centre vyksta globėjų ir įtėvių konsultavimo kursai.
Pasak šios įstaigos socialinės darbuotojos Miglės Vaičiulienės, 2016-2017 m. įvadiniuose mokymuose, skirtuose būsimiems globėjams, dalyvavo5 šeimos, tęstiniuose kursuose, skirtuose asmenims, jau globojantiems vaikus – 12 šeimų.
Statistika byloja, kad 2016 metais iš šeimų buvo paimtas 31 vaikas.
2017 m. sausio 1 d. Anykščių rajone buvo globojami 132 vaikai.
Iš jų 69 auga globėjų šeimose, 15 vaikų auga globos šeimynoje, 48 vaikai – globos namuose.
2016 metais 4 vaikai buvo įvaikinti.
