Katlėriuose atstatytas kryžius ir stogastulpis

Rugsėjo 7 dieną, saulėtą vasarišką rudenio šeštadienį, Katlėrių kaime, Strazdų sodyboje, susirinko pusšimtis šio krašto gyventojų, gentainių ir smalsuolių dalyvauti kryžiaus ir stogastulpio palaiminimo ceremonijoje.
Šalia Katlėrių senkapio, vaizdingoje vietoje ant kalno, prie kelio Anykščiai-Skiemonys, atstatytą kryžių ir stogastulpį palaimino Burbiškio Švč. Jėzaus Širdies parapijos administratorius kun. lic. Andrius Šukys.

„Branioko kalnas“ pasirodo esąs senkapis

Prieš trejus metus iš Strazdų sodybos sklypo ant kalno matėsi kiek neįprastas akiai kalnelis (kaimo žmonių vadintas „Branioko kalnu“) apaugęs krūmais. Nors prieš keturis dešimtmečius čia nebuvo nei miškelio, nei krūmų. Tik devynios ilgais ir storais kamienais pušys augo, vienas kitas krūmelis su raudonomis ir juodomis uogomis, bet labai dygliuotomis šakomis… Tiek iš vienos pusės, tiek iš kitos pusės kalnelio Strazdų ir Vitkūnų buvo šienaujama ir aplinka prižiūrima. Už kalnelio buvo didelis Sriubų sodas. Laikui bėgant, senieji sklypų savininkai mirė. Sodas užaugo, obelys paskendo tarp medžių. Buvusioje Sriubų sodyboje pradėjo augti miškelis. 8 pušis negeri žmonės nupjovė… Gamta labai pasikeitė, buvo nebeįmanoma įeiti, nors vaikystėje buvo žaidžiama ir žemuogiaujama.

2021 metų spalio 31 dieną šią kalvelę aplankė ir vieni žymiausių Lietuvos archeologų – doc. dr. Gintautas Zabiela ir Zenonas Baubonis. Šių archeologų kapitalinis darbas – keturtomis leidinys „Lietuvos piliakalniai. Atlasas“. Archeologai atidžiai apžiūrėjo, matavo vieną aukščiausią kaimo kalną, ant kurio yra maža kalvelė. G. Zabiela domėjosi šio kalno istorija, legendomis.

Yra užrašytos dvi legendos apie „Branioko kalną“.
Steponas Strazdas (g. 1919 m.) pasakojo: „Senais laikais netoliese šio kalno vyko didelis mūšis. Mūšyje susigrūmė dvi kariuomenės. Žuvo vienos kariuomenės vadas. Kariai, netekę savo vado, palaidojo jį ant pačio kalno viršaus. Pagerbdami savo vado kapą, ant kalno supylė nedidelį kalnelį smėlio, kurį sunešė kepurėmis“.
Stanislava Repečkaitė-Strazdienė (g. 1927 m.) papasakojo visai kitą legendą apie tą patį kalnelį, esantį ant kalno: „Senais senais laikais prie baudžiavos čia kankindavo vergus ir nusikaltėlius. Ant pačio kalnelio budeliai vykdydavo šiurpias egzekucijas: žmones plakdavo, kardavo, kryžiuodavo… Čia buvo labai baisi vieta, žmonės laikėsi atokiau nuo jos.“

„Tai – senkapis. Iš dviejų pusių matyti, kad kalnas nuartas, o iš kitos pusės matosi, kad netoli gyvenę čia žmonės, šią kalvą gerokai apardė. Reiktų pasiklausti, ar jie čia nerasdavo žmonių kaulų. Piliakalniui yra per mažas kalvos plotas“, – pasakė G. Zabiela.
Sužinoję, kad čia yra senieji kaimo kapai, sutvarkėme aplinką: iškirtome krūmus, duobes užvežėme gruntu. Sutvarkius kalnelio aplinką, reikėjo įženklinti šį senkapį. Kilo mintis šalia senkapio pastatyti stogastulpį. Teko pasidomėti šio krašto stogastulpiais – kokie stogastulpiai buvo aplinkiniuose kaimuose. Puikiai pasitarnavo 2018 metais Jolantos Zabulytės išleista knyga „Anykščių krašto kryždirbystė. Mediniai paminklai“. Šioje knygoje yra aptariama visų 10 Anykščių rajono seniūnijų įvairių tipų medinių paminklų bruožai nuo XIX a. iki šių dienų.

Yra nemažai senųjų paminklų nuotraukų.
Labiausiai patiko ūkininko Aniceto Češūno (g. 1886 m.) sodyboje, Storių kaime (Anykščių r.) stovėjęs ne tik gražus kaimo namelis su prieangiu, puoštu ornamentais, bet ir aukštas, išskirtinio grožio stogastulpis su ovaliais stogo kraštais. Apie tai liudija išlikusios dvi nuotraukos. Vienoje pats Anicetas su šeima prie namo stovi, o kitoje – stogastulpis. Rašytiniuose šaltiniuose apie stogastulpį rašoma, kad 1886 metais A. Češūno kieme (statė Jonas Češūnas) buvo stogastulpis, kurio meistras – Raudonskis iš Kavarsko.

Kryžių atkūrė pagal 1927 metais darytą nuotrauką

2023 metų pavasarį darbo ėmėsi anykštėnas, jaunasis medžio meistras Vytautas Taurelė. Viskas jo sumanyta – nuo idėjos ant popieriaus iki 7 metrų aukščio gražuolio su nuostabiomis dviem šventųjų skulptūromis – Agotos ir Jazulio. Saulutę nukalė kalvis iš Velžio (Panevėžio r.) Saulius Kronis. Stogastulpį V. Taurelė atkūrė pagal išlikusią nuotrauką. Nuotraukoje nebuvo matyti, kokios skulptūros buvo įtaisytos po stogu. Bendru sutarimu buvo nuspręsta, kad į Strazdų sodybą bus atsukta Kančios skulptūra, o į senkapį – Palionių kaimą – šv. Agota. Pastaroji pasirinkta simboliškai, mat apie 1960-uosius žaibas trenkė į Broniaus Sriubo namą ir uždegė. Namas sudegė ir Sriubai po kelių metų išsikėlė. Nesinori, kad žaibas dar kartą trenktų ir ką nors uždegtų ar sugadintų. Tegu šv. Agota saugo. 2023-ųjų spalio 14 dieną ūkininkas Paulius Leščinskas su modernia technika pastatė stogastulpį šalia Katlėrių senkapio.

2024 metų žiemą prasidėjo kryžiaus atstatymo projektavimo darbai. Teko giliau pasidomėti apie kryžius. Skaityti knygas, rinkti medžiagą archyvuose, muziejuose, tyrinėti, analizuoti, kol buvo prieita prie galutinio kryžiaus atstatymo projekto. Buvo nuspręsta kryžių atkurti tokį, kokie stovėjo prie kelio Anykščiai-Skiemonys, remiantis išlikusiomis nuotraukomis. Tų pačių metų rugpjūčio pabaigoje buvo atkurtas 8-ių metrų aukščio medinis, daugiau kaip toną sveriantis kryžius, kuris prieš 100 metų stovėjo šalia kelio Anykščiai-Skiemonys.

Jaunasis kryždirbys V. Taurelė kryžių atkūrė pagal A. Varno rinkinio nuotrauką, kuri daryta 1927 metais. V. Taurelė, P. Leščinkas, Arūnas Andrikonis rugpjūčio 23 dieną, 12 valandą, pastatė kryžių. Pastatęs kryžių, V. Taurelė džiaugėsi savo atliktu darbu: „Tai mano geriausias darbas. Atrodo puikiai. Dailus, minimalistinis darbas. Išlaikyta kryžiaus autentika, tokia kaip nuotraukoje. Važiuojantys pamatę kryžių, pamatys ir stogastulpį, nes dabar abu puikiai matosi ir dera. Primins senelių ir protėvių palikimą…“

Kunigas A. Šukys susirinkusiems sakė: „…kad sekdami Kristų kantriai nešdami savo gyvenimo kryžių galėtume džiaugtis Jo garbės apsireiškimu, prašome per Kristų, mūsų Viešpatį.“

Pasak kun. A. Šukio, kryžiaus simbolis yra Dievo meilės viršūnė. Krikščioniškoje tradicijoje per kryžių regimai matomi stebuklai, išplitę po visą pasaulį. Pagaliau Paskutiniojo teismo dieną mirusieji Išganytojo rankose regės tą patį pergalingą kryžių. Kryžiaus horizontalė ir vertikalė kalba apie dabartinio ir amžinojo buvimo esmę ir labai konkretų Jėzaus Kristaus buvimą nūdienos kontekste. Todėl ten, kur yra kryžius, ten ir Nukryžiuotasis, ten kartu ir krikščioniškoji viltis, kurios pasauliui taip reikia. Ne veltui 2025 jubiliejiniai katalikų Bažnyčios metai laukiami su šūkiu: O VILTIS NEAPGAUNA.

Atvyko sodybos įkūrėjų proanūkė

Kryžiaus ir stogastulpio palaiminimo ceremonijoje dalyvavo Strazdų sodybos įkūrėjo J. Strazdo palikuonys.
J. Strazdas buvo vedęs du kartus. Pirmoji žmona buvo Barbora Kisieliūtė (g. apie 1861 m.), jai mirus vedė Barborą Gliaudelytę (g. 1880 m.). J. Strazdui gimė 18 vaikų, deja, ne visi užaugo ir sukūrė šeimas.

„Daugybę kartų teko pravažiuoti pro Strazdų sodybą, bet net neįsivaizdavau, kad tai protėvių namai. Šio susitikimo metu sužinojau daugiau apie savo šaknis, o nuvykusi į sodybą, jaučiausi artimiau prisilietusi prie praeities, pajautusi protėvių dvasią“, – sako anykštėnė, dabar gyvenanti Vilniuje, Simona Paknytė Mykolaitienė, Onos Strazdaitės Paknienės (1882–1972 m.) provaikaitė.

„Smalsumo ir meilės vedama važiavau į senelio tėviškę. Tai – Strazdų sodyba. Niekada nebuvau čia.
Priartėjus „pasitiko“ galingas kryžius, privertęs apsidairyti po nepaprastą, nuostabią sodybą prie kelio. Norėjosi kuo greičiau priartėti prie jos. Nužvelgus trobesius, gryčią, geras jausmas apėmė. Tolėliau nuo sodybos – kalva su stogastulpiu. Tiesiog pribloškė savo didybe. Vis norėjosi kiek galima ilgiau žvelgti į grožį, kur kada tai lakstė, augo mano senelis…“ – sakė šiaulietė Gražina Ligeikytė Vilimavičienė, Antano Strazdo (1890–1979 m.) vaikaitė.

Tikisi, kad ir daugiau vietovių bus pažymėta tradiciniais paminklais

Šio projekto konsultantė – Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto docentė anykštėnė dr. J. Zabulytė. Mokslininkė savo sukaupta patirtimi lydėjo šiuos du sumanymas iki galutinio įgyvendinimo. „Labai džiaugiuosi, kad mūsų krašte esama žmonių, kurie ne tik domisi tėviškės istorija, bet ir savo jėgomis stengiasi bent iš dalies atgaivinti jos buvusį vaizdą, reikšmingas vietas įprasminant kryždirbystės paminklais. Ne mažiau džiugu, kad atsisukama į senųjų paminklų formas, t. y. statomi šiandien gana reti, tik Lietuvai, o ir Aukštaitijai, Anykščių kraštui būdingi senieji tradiciniai stogastulpiai, naujam gyvenimui prikeliami XIX amžiaus pabaigos kryžiai. Dviejų paminklų – stogastulpio ir pakelės kryžiaus – gimimo idėjos autoriaus ir įgyvendintojo Remigijaus Bimbos darbai aiškiai parodo, kiek daug priklauso nuo vieno žmogaus įdėmaus žvilgsnio bei konkrečių žingsnių. Labai norisi tikėti, kad šiais paminklais nepasibaigs R. Bimbos dėmesys savo kraštui bei kad tokia iniciatyva paskatins kitų vietovių žmones savo tėviškėse esančias svarbias vietas pažymėti tradicinių Anykščių krašto paminklų formomis“, – susitikimo metu sakė mokslininkė J. Zabulytė.

Būta daugiau kryžių

Šiais laikais jau retai kas stato kryžius. Senais laikais medinius, aukštus kryžius žmonės statydavo šalia kelio, prie kelių sankirtų, sodybose, kapinėse. Prieš dvejus metus Burbiškio parapijai priklausantis Pečiulių kaimas atstatė kryžių, stovintį kaimo kryžkelėje. Kiek buvo kryžių šalia kelio Anykščiai-Skiemonys, nėra tiksliai žinoma.
Penki kryžiai tikrai buvo. Vienas kryžius prie Skiemonių vieškelio pradžios buvo Anykščių miestelio pakraštyje. Kryžius pastatytas 1892-aisiais. Antrasis kryžius tikriausiai buvo Kiškelių kaime. Šaltiniuose nurodoma, kad šis kryžius stovi 7 kilometrai nuo Anykščių. Pastatytas 1893 metais.

Trečiasis kryžius buvo Kurklelių kaime (dabar – Katlėrių), Jonui Strazdui (1856–1941 m.) priklausiusiose valdose, netoli kelio į 3-ių Kurklelių dvarą. Apie šį kryžių, kad toks stovėjo, niekas jau nebežino, tuo labiau, kaip jis atrodė. Prieš daugiau kaip tris dešimtmečius apie stovėjusį kryžių Jono sūnus S. Strazdas papasakojo savo anūkui. S. Strazdas prisiminė, kad jo tėvo sklype šalia kelio Anykščiai-Skiemonys stovėjo kryžius: „Buvau mažas vaikas. Atsimenu, kad šalia kelio stovėjo senas, pasviręs, medinis kryžius. Vėliau nukrito ant žemės ir supuvo. Taip jo niekas ir neatstatė…“.
Pašilių kaime prie pieninės (Stasio ir Irenos Mikšių buvusi kavinė-baras) stovėjo ketvirtasis kryžius. Penktasis kryžius iki 1970 metų stovėjo Janydžių kaime, prie kelio, Antano ir Janinos Vitkūnų sodyboje.