Kavarskietė Adelė Peldžienė pasitiko gyvenimo šimtmetį

Apie tai, kad Adelė Peldžienė (mergautinė pavardė – Šidlauskaitė), gimusi 1924 metais, pasitinka savo gyvenimo šimtmetį, pranešė Kavarsko armonikierius Bronius Šimkus: „Ji iš daugiavaikės šeimos, net dvylika vaikų buvo, o liko gyvi tik du. Ir tremtyje Adelė buvusi. Kai ateina žiema, dukra mamą pasiima į Debeikius. Po mišių balandžio 13 dieną Kavarsko bažnyčioje už Adelę ir visą giminę, pagrosiu jiems“, – kalbėjo muzikantas.
Iki jubiliejaus vos kelioms dienoms belikus, su Broniumi aplankėme Adelę jos dukros Stasės Dulkienės namuose.

Šalia – skaitoma knyga

Šimtametė pasitiko mus besišypsodama ir, drįsčiau sakyti, metų naštos nė nejusdama.
Ilgaamžei net akinių nereikia. O kur bent lazdelė? Pasirodo, turi močiutė dvi lazdeles, su bet kokia į bažnyčią neina, bet šiaip nėra didelio poreikio ja pasiremti – Adelė dar pakankamai gerai vaikštanti. Ir girdi ji kuo puikiausiai.
Jau netrukus močiutė vėl grįš į Kavarską, ir gyvens viena, nes turi daržiuką, gėlių, ir į bažnyčią pati pėstute nueis.

Mėgsta močiutė klausytis „Marijos radijo“, gali ir apie politikos aktualijas padiskutuoti.
„Trečia žiema – čia. Namo važiuosiu. Būtinai. Dukra kartu nevažiuos. Aš pasikūrensiu. Du kartus per savaitę ateis padėjėja, vandens atneš. Aš dirbu, nesėdžiu. Ir sniego nukasu. Reikia dirbti, judėti. Daug dirbusi visą gyvenimą“, – papasakojo pati Adelė, o aš žavėjausi ir negalėjau patikėti, kad bendrauju su šimtamete. Jei nežinočiau, gal 80 metelių ir duočiau, na, gal 85, ne daugiau.

Jubiliatė – iš didelės šeimos

Adelė Peldžienė gimė Maldenių kaime, prie Laviškio ežero, buvo šeštasis Viktorijos Šidlauskienės (mergautinė pavardė – Semaškaitė; 1890–1964) ir Igno Šidlausko (1882–1974) vaikas. Šeimoje – dvylika vaikų: septynios seserys ir penki broliai.
„Bet tik mano mama yra gyva ir jos trejais metais jaunesnė sesuo Stasė, kuri gyvena Kanadoje, ir kurios gyvenimas taip pat vertas atskiros istorijos – partizanų ryšininkė, tremtis kartu su tėvais ir jaunesniaisiais broliais ir seserimi, grįžimas iš Sibiro į Lenkiją, nes į Lietuvą dar nebuvo galima, ir vėliau emigracija į Kanadą. Seserys nuolat bendrauja, bet dėl pagarbaus amžiaus dabar jau tik telefonu. Tiesa, balandžio 12-ą dieną Stasė atsiuntė gėlių puokštę mamai tiesiai į namus, kaip siuntą“, – papasakojo jubiliatės dukra Stasė.

Ar sunki buvo vaikystė tokio dydžio šeimoje? Adelė į tai atsakė, kad ne: „40 hektarų tėvai turėjo, didelis ūkis buvo. Dirbt daug reikėjo. Tėtis išvažiuodavo uždarbiauti į Ameriką, siuntė pinigus ūkiui modernizuoti. O mama sakydavo: „Aš tiek dukrų užauginau, ir aš turiu pečių kūrent? Keldavausi penktą valandą nakties, kūrendavau. Man nesunku būdavo.“

Visa šeima buvo ištremta

Adelė buvo ištekėjusi už Petro Peldžiaus. Du vaikus jau turėjo, bet ir laukėsi trečio – Algirdas buvo įsčiose, kai vieną 1951 metų naktį pasigirdo beldimas į langą… Juos visus išvežė iš Peldžiaus namų, Sabulių kaimo, į Krasnojarsko kraštą. Kartu gyvenusį stipriai ligotą uošvį Matą Peldžių – buvusį savotišką tarpukario apylinkės bankininką – kareiviai paprasčiausiai paliko numirti.

Petro jauniausias brolis Vytas po karo buvo pasitraukęs į Vakarus. Sovietinis saugumas manė, kad jis išėjo partizanauti, o įrodyti, kad pasitraukęs, o ne partizanauja, artimieji neturėjo kuo. Maždaug 30 hektarų Peldžiai turėjo, ir dar kuliamąją mašiną, dyzelinį variklį jai sukti, tad už tai ir išvežė. Visi grįžo 1957 metais.
„Sąrašas buvo paruoštas jau seniai… Prieš išvežimą buvo tokių „žulikų“ – apsimetėlių, kurie siuntė mums žinutes, laiškus, kad reikia apsimokėti, kad neišvežtų. Ir išviliojo iš mūsų nemažai pinigėlių. Apgavo. Išvažiavom beveik be pinigų, su savimi buvom pasiėmę gal tik 10 rublių. Sunkiau buvo, kad valgyt neturiu ką duot savo dukroms“, – pasakojo šimtametė.

Iš viso 21-ą dieną kelionė truko gyvuliniu traukiniu, perkrautu, beveik skęstančiu laivu, rogėmis baisiame šaltyje… Pasak Adelės – tai ir buvo sunkiausia – būtent ilga, varginanti kelionė. Peldžiai savo obuolių buvo įsidėję porą maišų – beveik jais ir prasimaitino kelionės metu. Ten visus savo rūbus – gražias sukneles – Adelė skolindavo rusaitėms į šokius nueiti mainais už maistą, o vėliau pardavė, nes taip gelbėjo vaikus.
Adelės šeimą vežė paskutiniu vežimu, iš viso 25-ias šeimas. Kaip žmonės sako, pirmieji v

žimai buvo „ant bado“, o štai Peldžiams buvo kiek lengviau – pataikė į kaimą, kurio dalis gyventojų buvo caro deportuotų rusų palikuonys, jie ir bulvių duodavo.
„Vištų fermoj dirbau. Vištų kiaušinius reikėjo rinkti. Kai 100 kiaušinių surenku, užskaito du darbadienius. Bet ir vanagai nemažai vištų išnešiodavo, ir negyvų viščiukų daug krisdavo. Rudenį, kai pjaudavo vištas, duodavo vedėja man namo vištienos parsinešti. Ir prie avelių dirbau. Petras dirbo laukininkystėje, žibalą vežiojo. Kai ateidavo šienapjūtė, ten dirbdavom. Vėliau Sibire savo namelį nusipirkom. Savo karvę nusipirkom. Kai išvažiavome, visas kaimas ėjo išlydėti, prašė nevažiuoti,“– prisiminė tremtinė.

„Paleido, atidavė pasus. Sakė taip: „Norit – važiuoki, norit – gyvenkit…“ Mes dėl vaikų grįžom. Dukra Janina ėjo ten pirmon klasėn, sunku buvo mokytis, nes reikėjo rusiškai“, – pasakojo šimtametė.

Dukra Stasė pasakoja, ką tėvai rado grįžę iš Sibiro: „Namas buvo nugriautas, bet buvo likusi klėtis, tvartas. Tėčiui pasakė: „Išsipjauk langus ir gyvenk tvarte… Tu – buožė“.
Ilgaamžė taip pat prisiminė, kad maždaug dvejus metus klaidžiojo. „Nebuvo legva, niekas mūsų nelaukė, neregistravo kolūkyje, nebuvo tada ir namų pirkti. Nuvažiavom į Kėdainius, kur mano kelios seserys ir broliai gyveno. Nepatiko Petrui, nes svetimi žmonės, svetimas kraštas“, – teigė A. Peldžienė.
Adelė su vyru Petru dirbo kolūkyje „Nugalėtojas“. Vyras mirė 1987 metais. Daug metų gyvenusi Papragiuose, 2000-aisiais nusipirko dalį namo Kavarske.

Užaugino keturias atžalas

Adelė Peldžienė užaugino keturis vaikus: Janiną, Stasę, Vidą, Algirdą. Nors ir sunkiai dirbdama, bet išleido visus vaikus mokytis ir studijuoti.
Vida gyvena Šiauliuose, Algirdas – Troškūnuose. Adelė Peldžienė turi 7 anūkus ir 13 proanūkių. Vartydama albumą-knygą, ilgaamžė vardija visų vardus, ir nieko nesupainioja.

Adelei buvo didelis skausmas, palaidojus dukrą: „Kai Janytę palaidojau, labai išgyvenau. 15 metų jau jos neturim. Žaizda pamažu užgijo“.
„Seneliai irgi ilgaamžiai – auksines vestuves yra atšventę. Gal todėl ir mama sulaukė šimto metų. Iki šiol mama smalsi, domisi viskuo, kas vyksta aplink.Parnešu mamai knygų iš Debeikių bibliotekos, nors ji tik 4 klases yra baigusi“, – pasakojo dukra Stasė. Dar visai neseniai Adelė su proanūkiais ir krepšinio kamuolį kartu mėtydavo, ji ir šiuolaikinių technologijų nesibaido.

Kavarsko Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje yra Adelės mamos Veronikos Šidlauskienės auka – nešiojamas procesijų altorius. Parašyta ir data – 1926 metai. „Mano tėtis kurį laiką gyveno Amerikoje ir siųsdavo pinigų, o mes, seserys, per atlaidus tą altorėlį aplink Kavarsko bažnyčią nešdavom. Sunku būdavo tris ratus apsukti“, – pasakojo ilgaamžė.
Šis altorius ir dabar puošia Kavarsko bažnyčią.

Apie jubiliatę – kuo šilčiausi žodžiai

„Adelė – labai miela, nuoširdi, daug išgyveno, bet išliko stipri, draugiška. Pamenu, sergančios mano mamutės atėjo aplankyti su puse kaimiškos pūslės (skilandžio, – red. past.). Visas laimingas ir skaudžias valandas kartu buvom, kartu išgyvenom. Ir dabar dar Adelę paimu pasivažinėti po Papragius. Linkiu ir toliau stiprios sveikatos! Ne kaimynės mudvi esam, bet kitoj pusėj vieškelio“, – kalbėjo Kavarsko bažnyčios šventoriuje pakalbinta Janina Kajietienė (mergautinė pavardė – Raudonytė), kuri su Adelės dukrom kartu ėjo į mokyklą.

Po sveikinimų jubiliatė su artimaisiais išvyko į Kavarsko kapines. Taip mylėta dukra Janina džiaugtųsi, šimtametę mamą apkabindama…