Kavarsko kapinėse ilsisi ir benamiai, ir dvarininkai

Kavarsko kapinės ant kalno. Nuo jo matyti vinguriuojanti Šventoji, o žvakučių žiburėliai priverčia atsisukti ne vieną praeivį.
Pasak Kavarske užaugusio, istorija itin besidominčio Rimanto Varanavičiaus, šios kapinės buvo įkurtos XIX a. pradžioje, o menotyrininkė dr. Jolanta Zabulytė papasakojo, jog tada tradicijos kapus puošti gėlėmis nebuvo.

Kapinėse daug klausimų

„Įdomu tai, kad šie kapai turi aiškią pradžią – tai maždaug 1820 metai. Iki tol žmonės būdavo laidojami prie bažnyčios: šlaitas nuo bažnyčios, į pakalnę, – visur buvo kapai, tik ten nieko neišlikę, jokio atminimo ženklo nėra. Žmonės, kurie toje vietoje gyvena, besikapstydami darže, vis dar kartais randa kaulų, – žiniomis dalijosi R. Varanavičius – Tuomet gal net miestelio nebuvo, žmonės iš aplinkinių kaimų toje vietoje „kavodavosi“. Tai siekia Kavarsko, kaip miestelio, atsiradimo pradžią“.
R. Varanavičiui labai įdomi ne tik Kavarsko istorija, jame gyvenę žmonės, tačiau ir kraštiečių amžinojo poilsio vieta.

„Kapinėse gali leisti kiauras dienas: ten – ištisi klaustukai. Iškeli klausimus, o atsakymų nėra. Kol kapinės nebuvo tvarkytos, jos atrodė tikrai nekaip: ateini, o tave pasitinka krūmai, iš kurių matyti antkapių viršūnės… Juos reikėjo valyti. Tai darant atsiskleidė daug senų kapų, visokių antkapių. Buvau labai nepatenkintas, kad jų daug buvo ištempiama lauk, jie šitaip prapuola…

Toks senas kavarskietis Vladas Kernagis netoli kapų gyveno. Pamatė, kad aš ten, neturėdamas fotoaparato, bloknote piešiau tuos antkapius, užrašus. Jis man parodė vieną kitą įdomų kapą“, – pasakojo Vilniuje daug metų gyvenantis kavarskietis R. Varanavičius bei „Anykštos“ skaitytojams priminė, jog Kavarske dar yra dvejos žydų kapinės – Senosios ir Naujosios, taip pat buvusios Laisvamanių kapinės.

Buvo išniekintų kapų

Įdomieji kapai, pašnekovo požiūriu, yra dvarininko Juozapo Siesicko amžinojo poilsio vieta, užmušto tijūno antkapis iš girnapusių, pasisavintas paminklas carui Alekstandrui II, vokiečių karių kapai.

„Svarbus yra Siesicko kapas-rūsys. Dar gerai atsimenu, kaip atrodė jo vidus. Ne kartą plėštas, po karo – atviras buvo. Per karą žmonės ten slėpdavosi nuo bombų. Dabar to kapo tėra likučiai – tokio svarbaus Kavarskui žmogaus Juozapo Siesicko, kuris fundavo bažnyčią savo Pienionių dvaro lėšomis. Jo kapavietė yra apgailėtina: į tą teritoriją net įlindęs kažkoks žmogus su savo kapu: pasidėjęs ten suolelį, pasisodinęs augaliukų…Tai didelė nepagarba, – žmonių neišmanymu stebėjosi R. Varanavičius – Ten buvo šeimyninis rūsys, jame buvo šeši kapai, tačiau ne visi užpildyti, buvo tuščių – padaryti kaip „pečiai“ ir užmūryti. Du galiniai kapai buvo išardyti, juose rasti kaulai skardiniuose karstuose. Matyt, jie ne vieną kartą plėšti. Iš pradžių ten buvo medinės ąžuolinės durys užrakintos. Tačiau žmonių kultūra buvo labai menka, ypatingai tą kultūrą sujaukė iš Girelės kaimo į Kavarską suvažiavęs „ruskynas“ – tai buvo laukinė publika. Jie ten lindo, spyną daužė, kol galiausiai tas duris užmūrijo, kad niekas nelandžiotų. Tik tada nustojo plėšikauti“.

Kitas kapas, atkreipęs pašnekovo dėmesį – kadaise užmušto tijūno.
„Jo antkapis yra sudėtas iš girnapusių. Girdėjau istoriją: tai paminklas dvaro, greičiausiai Kavarsko, tijūnui. Tą tijūną užmušė mužikas. Tijūnas jaučiais arė, o jaučiai labai nespartūs, tad pamatęs, kad jis lėtai dirba, mužikas paėmė baslį ir tijūną užmušė. Tad jam yra pastatytas girnapusių paminklas“, – paaiškino ponas Rimantas. Pasiteiravus ar galėjo būti, kad mužikas užmušė tijūną, kraštotyrininkas sakė: „Dėl to kapo girnapusių, atvirkščiai negalėtų būti, nes mužikams net tik tokių didelių, bet ir jokių antkapių nebuvo iš ko daryti.Sakau, ką man pasakojo Kernagys Vladas. Jis dar minėjo, kad jo senelis dar kiaules ganė ant to kalno, kur vėliau padarė kapus ir pradėjo kavoti katalikus.“

„Dar vienas svarbus dalykas – pirmojo Pasaulinio karo vokiečių kapai. Aš juos labai gerai atsimenu – buvo palei vadinamąją Grotą medžiais neužaugusi teritorija ir ten tvarkingai suguldyti tų kareivių palaikai. Tačiau ten ilsisi ir rusų kareiviai. Kavarskiečiai visada tuos kapus vadina vokiečių kapais, bet tai – pirmojo Pasaulinio karo aukos. Aš atsimenu, kad ten būdavo vokiškas užrašas „rus krieger“. „Krieg“ būtų „karas“, tai, matyt, vertimas būtų „rusų kapai“. Rusų pavardžių ten nebuvo, tik toks užrašas. Cementiniai, nedideli paminkliukai, labai gražiai išrikiuoti“, – sakė R. Varanavičius ir stebėjosi: „Keista valdžios kultūra – užuot išsaugoję tokį faktą ir atminimą, praėjus tam tikram metų skaičiui po karo, po palaidojimo, jei kapų niekas nežiūri, juos naikina – paminklus už tvoros, ir dabar ten eilės tvarka sulaidoti kiti žmonės… Senosios kapinės, sakyčiau, labiausiai nukentėjo tada, kai dar nebuvo naujųjų – žmones juk reikia laidoti kasdien. Tad „kaišiojo“ visus į senas kapines, kur seniems kaulams reikėjo kažkur pasislinkti“.

Prisiminė R. Varanavičius ir caro bei jam pastatyto paminklo istoriją: „Kavarsko centre buvo pastatę paminklą carui Aleksandrui II, kuris baudžiavą panaikino. Buvo užrašas: „Cariu Aleksandru vtarovu osvabadyteliu“, ten buvo bronzinė galva ir antkapio akmuo. Kai užėjo pirmasis Pasaulinis karas, vokiečiai tą galvą pavogė, nes jiems greičiausiai bronzos reikėjo ginklams gaminti, lygiai taip pat vogdavo ir bažnyčių varpus. Akmuo liko, tai vienas „išmintingas“ žmogus jį pasisavino ir pasistatė kapuose paminklą – turbūt giminaičiui. Apsuko paminklą atbulai, nudaužė užrašus. Dabar labai įdomu einant pro tą antkapį matyti likusius senuosius užrašus.“

Vadinamajame Kavarsko Lurde taip pat yra yra keturios kapavietės: „Ten padaryti kaip „pečiai“. Man įdomus vienas dalykas: ten palaidotas labai svarbus Kavarsko klebonas Legeckas, o priešais – moteriškė. Jauna, dvidešimt kelerių metų. Tačiau kodėl ji palaidota tokioje garbingoje vietoje? Ten yra ir viena tuščia vieta – sakau, reikia kokiam klebonui pasiūlyti, – juokavo R. Varanavičius – Yra šiose kapinėse cementinis kapas mokytojai. Mokytoja prieš karą buvo labai didis žmogus. Randi kapus, kuriuose 1944 metais palaidota mama ir suaugusi jos dukra: mirusios tą pačią dieną. Galbūt žuvo nuo bombos. Taip pat matyti kapinėse ir lenkiškų užrašėlių, kurių istoriją menkai žinau. Labai daug kapų sunykę. Tik įėjus į kapus, kairėje pusėje, buvo toks išmūrytas antkapis ir ten padaryta tokia kaip trobelė. Jį išardžius, buvo rasti kaulai, o dabar likusi tik žymė. Buvę ir garbingų žmonių kapų, kurie buvo labai tvarkingi, dabar tik likučiai mėtosi… Norėtųsi tų garbingų žmonių istoriją surinkti. Žinoma, tai daugiausia buvo turtuoliai, bet be jų daug ko nebūtų: jie labai daug padėjo, rėmė, ant jų „kabėjo“ visa pažanga – ar mokyklėlė įsteigta, ar bažnyčia pastatyta, ar varpai suorganizuoti“, – įdomiomis Kavarsko kapinių detalėmis su „Anykštos“ skaitytojais dalijosi R. Varanavičius.

Partizanai sušaudė šeimą

R. Varanavičiaus giminaičiai taip pat palaidoti šiose kapinėse. Pašnekovas nusprendė papasakoti jų atgulimo į amžinąją poilsio vietą istoriją ne šiaip sau – visa šeima, palaidota viename kape, buvo sušaudyta.

„Senų kapų pabaigoje, už tvoros, kurios šiuo metu nebėra, atsirado bene pirmas kapas: buvo iššaudyta Tamašauskų šeima. Iš mamos pusės jie man yra giminės. Dėl jų žūties nelabai gražiai krinta šešėlis ant partizanų – jie taip „pasveikino“ Tamašausko šeimą su Gegužės 1-ąja. Nužudė senąjį tėvą, motiną, 15 metų sūnų, jų dukrą, kuri buvo neseniai ištekėjusi, ir jos vyrą. Paliko tik pusantrų metukų vaiką. Visas Kavarskas tuo metu ūžė, o partizanai tylėjo, kad ir žinojo, kas ką padarė. Šis „žygdarbis“ labai suteršė jų vardą“, – kalbėjo R. Varanavičius.

R. Varanavičių sudomino ir „techninės“ detalės kapuose: „Tik įėjus pro vartus, iš karto kairėje pusėje, kur palaidoti kunigai, už kelių žingsnių, yra betoninis antkapis. Tokį esu matęs ir kitose vietose Lietuvoje.

Bet labai stebina betono kokybė – tiek metų praėję, o užrašai puikiausiai matosi, nė kiek neištrupėję. Vienas yra standartinis metalinis kapelis, kuriame palaidota penkerių metų mergaitė. Lenkiškas užrašas. Pagalvojau, kad toks „špižinis“ antkapis yra unikalus, tačiau tokių radau ir kitose Lietuvos kapinėse. Užrašai buvo liejami kartu – mirė žmogus ir iš karto antkapį formuoja, lieja iš karto užrašą.“

Kapų žvakės atsirado neseniai

R. Varanavičiui yra labai svarbu išsaugoti mūsų istoriją, ypač – gimtojo Kavarsko. Todėl pašnekovui yra skaudu, kad senų giminių antkapių niekas negerbia.
„Tai yra tarsi laikmečio atspindys. Mano seneliai nė vienas nemokėjo rašyti – gal kiek paskaitydavo didžiosiomis raidėmis. Ir kai žiūriu tuos kavarskiečių užrašus, tai senoji, prieškarinė karta, absoliuti jų dauguma neraštingi. O ant antkapių juk reikėjo kažką užrašyti. Tad senieji užrašai gan keistai atrodo: pradėta rašyti, netilpo, suraityta kažkaip. Tai yra labai įdomu“, – savo nuomone dalijosi R. Varanavičius bei pastebėjo, kad seniau savo artimųjų kapais žmonės rūpindavosi kur kas mažiau.
„Nebuvo nei mados, nei tradicijos rūpintis artimųjų kapais, ji gal iš lenkų atėjo, kai pradėjo statyti paminklus; aš iki šiol nežinau, kur yra palaidotas mano senelis. Kai senelis numirė, mano tėvui buvo du mėnesiai. Jo mama aplankydavo kapą, bet ten buvo velėna ir medinis kryželis. Tad tėvas ir pamiršo, kurioje vietoje jo tėvas palaidotas. Žmonės rūpinosi savo gyvenimu, nebuvo kada mirusiais rūpintis – palaidojo, sukalbėjo poterį ir tesiilsi ramybėje. Nelįsdavo į kapus, kaip dabar – su visa atsiradusia industrija. Dabar žmonės turtingi. Atsimenu, jei koks ubagėlis mirdavo, „pakavodavo“, uždėdavo velėna, taip ir likdavo – po kelių metų to kapo nė žymės. Tuomet kiti „kavojasi“.

Tokiems R. Varanavičiaus pastebėjimams pritarė ir menotyrininkė dr. Jolanta Zabulytė, kuri „Anykštos“ skaitytojams pasakojo: „Kapų lankymo tradicijos tikrai pasikeitė. Anksčiau kapeliai buvo lankomi per Vėlines ir Kryžiaus dienas (Kryžavas), pavieniai žmonės artimųjų kapus aplankydavo ir per mirusiojo metines, tad nebuvo tradicijos dažnai kapuose būti, nes tai mirusiųjų pasaulis, nereikia jo trikdyti, o mirusieji prisimenami buvo ir svarbiausių kalendorinių, šeimos švenčių metu. Anksčiau, dar iki XX amžiaus vidurio, o Dzūkijoje iki antrosios pusės bei kai kuriose vietovėse ir dabar (Marcinkonys, Margionys ir kt.) per Vėlines susirinkdavo kapeliuose visas kaimas, degdavo ugnį (žvakes arba lauželius) prie bendro kapinių paminklo, giedodavo religines giesmes, prisimindavo kaimo mirusiuosius.“
Pasak J. Zabulytės, nebuvo papročio ir prie kiekvieno kapo degti ugnį: „Žvakutės buvo degamos namuose, kviečiant vėles prie bendro Vėlinių stalo, nes buvo tikima, kad ugnis jas prišaukia. Nebuvo ant kapų dedamos ir gėlės – jas atstojo malda.“

Malda buvo svarbiausia

„Žvakės ir gėlės ant asmeninio kapo nėra sena tradicija – kada tiksliai jos pradėtos dėti, nėra žinoma, gali būti, kad tai vyko atskiruose regionuose skirtingu laiku, tačiau tikrai aišku, kad jau sovietmečiu šis paprotys buvo visuotinis. Dabar ant kapų daug plastiko žvakių, kurios vėliau tampa šiukšlėmis, kapai apkraunami gėlėmis, o retas kuris atėjęs prie kapo pasimeldžia… Anksčiau tai buvo nuoširdus bendravimas su mirusiais, nes Vėlinių esmė – ne formalus ėjimas į kapus, nes taip reikia, o cikliško žemdirbystės laiko rato pabaiga, nes nuėmus derlių buvo dėkojama Dievui ir protėviams už sėkmingą sezoną bei prašoma jų globos tamsiuoju, pavojingu laiku (nuo Vėlinių iki Kalėdų, kai trumpėja diena ir ilgėja naktis).

Tad anksčiau pagarba buvo reiškiama šviesa (ugnimi) ir malda, taip pat bendra vakariene prie stalo (iki XVIII a. pab. – XIX a. pr. ji buvo rengiama ir kapuose), o ne kuo didesniu kiekiu žvakių bei gėlių ant kapo. Nors, aišku, tai tikrai gražu, ypač vakare, kai kapeliai tviska ugnies žiburėliais tamsoj“, – pasakojo dr. Jolanta Zabulytė.