Kelias į ,,Puodžiūnkiemį”

Rašytojas Antanas Žukauskas – Vienuolis, išgarsėjęs savo apsakymais, romanais, dramomis, publicistika, pradėjęs turizmo tradiciją Anykščių krašte ir 1927 m. gegužės 1 d. pakvietęs lankytojus į Antano Baranausko klėtelę, turėjęs nuosavą verslą – vaistinę Anykščių centre, antrąją sovietinę okupaciją pasitiko sudėtingomis aplinkybėmis. Nuo 1941 m. birželio 14–osios nieko nežinota apie suimto ir kažkur į Sovietų Sąjungos gilumą išvežto sūnaus Stasio likimą. 1944–ųjų vasarą, artėjant Raudonajai armijai, rašytojo dukra Laima su vyru Albinu Ruigiu pasitraukė iš Lietuvos. Tų pačių metų liepos mėnesio viduryje mūšių metu buvo sugriauta ir A. Žukausko vaistinė.

Okupacinė valdžia ragino rašytojus registruotis į Rašytojų sąjungą ir įsitraukti į aktyvų kūrybinį darbą. A. Vienuolis tikėjosi, kad Rašytojų sąjungos ir LSSR vadovybė jam padės kuo greičiau gauti žinių apie sūnų, o suradus gyvą sugrąžinti į Lietuvą. Gal tokių ,,derybų” metu ir buvo iškeltos valdžios ,,sąlygos”, gal tada ir buvo pažadėtas romanas?…

Stasys Žukauskas 1945 m. pradžioje buvo paleistas iš kalėjimo, bet rašytojas ilgus metus vis dar baiminosi dėl sūnaus ir savęs.

Beje, išlikę atskiri rankraščių fragmentai leidžia manyti, kad romaną apie tarpukario Lietuvos kaimą A. Vienuolis buvo pradėjęs rašyti dar iki sovietinės okupacijos. Tikėtina, kad tai galėjo būti vienos gausios šeimos kronika, kurioje dėmesys sutelkiamas į šeimos narių tarpusavio santykius. Naujos sąlygos ir nuolatiniai sovietinės valdžios raginimai netylėti vertė ir A.Vienuolį prisitaikyti.

1946 m. žurnale ,,Pergalė” išspausdinta A.Vienuolio apysaka ,,Išdukterė”, jau atitinkanti socialistinio realizmo literatūrai keliamus reikalavimus – ,,demaskuojanti” dirbančiųjų išnaudotojus buožes. Ši tema dar labiau išplėtota romane ,,Puodžiūnkiemis”.

Romanas atskira knyga buvo išspausdintas 1952 m. Sovietmečio literatūros kritikai „Puodžiūnkiemį“ vadino pačiu reikšmingiausiu, idėjiškai ir meniškai brandžiausiu Antano Vienuolio kūriniu. Tačiau netrūko ir pasmerkusiųjų, ir nusisukusiųjų nuo rašytojo. Dabar jau niekas nepasakys, ko daugiau šis kūrinys suteikė A.Vienuoliui – džiaugsmo ar skausmo, bet viename laiške Sofijai Binkienei rašytojas su kartėliu yra pasiguodęs: ,,Puodžiūnkiemį“ parašiau ne aš.

Dar sovietmečiu buvo prabilta apie ,,redaktorių“ pagalbą rengiant romaną atskiram leidimui. Bet nedaugeliui tuomet, o toli gražu ne visiems ir dabar, yra žinoma, kad romanas puslapis po puslapio, skyrius po skyriaus buvo kuriamas pagal nurodymus, gaunamus iš aukščiau, kaip rašyti ,,Puodžiūnkiemį“. Taip tarp teisėtų bendraautorių turėtų atsirasti Izaoko Gurvičiaus, Jurgio Tornau, kitų partinių veikėjų – redaktorių vardai.

Tačiau iki šiol nesvarstyta, kiek originalus jau pirmasis 1949 m. žurnale ,,Pergalė“ spausdintas romano variantas. Manyta, kad tai A.Vienuolio kūrybinį sumanymą geriausiai išreiškiantis tekstas. Tačiau romano, pelniusio jam tiek dėmesio ir šlovės, rašytojas nepripažino. Iki pat mirties jį lydėjo nuoskauda ir viltis, kad kuomet bus leista kurti laisvai pagal rašytojo dvasios supratimą, dabartinį ,,Puodžiūnkiemį“ atšauks, o parašys naują, tikrai originalų. Deja, to padaryti nebesuspėjo. Tad kyla klausimas : ar mąstytų autorius apie tikrąjį romano variantą, jei toks jau būtų pasiekęs skaitytoją, kad ir žurnale, 1949 – aisiais?…

Tokius spėjimus patvirtina ir faktinė medžiaga. 1948 m. pabaigoje rašytojas įteikė savo rankraščius Lietuvos tarybinių rašytojų sąjungos valdybai peržiūrėti, tačiau jų nebuvo leista spausdinti, nes, kaip konstatavo pats A.Vienuolis, kūriniai neatatiko tarybinės literatūros reikalaujamą idėją. Tarp kitų kūrinių rankraščių, buvo įteiktas ir ,,Puodžiūnkiemis“. Ar ir jis neatatiko idėjos, kuri privalėjo atsispindėti kiekviename to meto rašytojo kūrybiniame sumanyme?

Archyvinė medžiaga patvirtina hipotezę, kad ir žurnale 1949 m. išspausdintas romano variantas nėra autentiškas A.Vienuolio tekstas, kad ir jis redaktorių – cenzorių gerokai perdirbtas, savaip ,,taisytas“. Išlikę ikižurnalinio varianto mašinraščių, kaip, beje, ir egzistuojančio jo rankraščio, marginaliniai užrašai – ištisa rašytojo sumanymo transformacijos, kūrybinės valios paniekinimo istorija. Abejonių nekyla, kad A.Vienuolio tekstas iki publikavimo žurnale turėjo pereiti ilgą ir sudėtingą kelią, kuriuo ,,vedė“ Juozas Baltušis, Julius Būtėnas, Bronius Pranskus – Žalionis, Jonas Šimkus ir kiti, dar neatpažintą braižą palikę, ir ,,padėję“ sukurti 1949-ųjų žurnalinį romano variantą. Keisti romano veikėjų likimai, į siužetą ,,įvedami“ nauji personažai (Arvydas Gailiūnas), išbraukti kai kurie dialogai, nubraukti ištisi puslapiai, kuriuose A.Vienuolis aprašo Lietuvos okupacijos pradžią – kariuomenės įvedimą, karinių bazių steigimą, pakeistas ir paties Jono Puodžiūno charakteris…

Šiuokart, minėdamas A.Vienuolio 135 – ąsias gimimo, 60 – ąsias mirties metines, A.Baranausko ir A.Vienuolio – Žukausko memorialinis muziejus pateikia skaitytojams romano pabaigos variantą iš tikrojo – tik A.Vienuolio kurto – ,,Puodžiūnkiemio“, kurio išspausdinti tuomet nebuvo leista, ir taip bent iš dalies išpildo didžiąją rašytojo svajonę – pasakyti, kaip buvo: nes tikraisiais jo kūriniais, pasak A.Vienuolio, reikia laikyti tik pirmąsias laidas, kol visokių redaktorių plunksnos nepalietė /…/ kiti – povo plunksnomis apkaišyti.

Rašytojo valia rankraščiuose ir net jau ruoštame spaudai mašinraštyje Jono Puodžiūno vyriausiajam sūnui Kaziui buvo skirta emigranto, Ispanijos pilietinio karo dalyvio, Raudonosios armijos raitelių būrio, vykstančio nacionalizuoti Puodžiūnkiemio dvarą, vado vaidmuo. Tačiau žurnalo „Pergalė“ puslapiuose jis jau tampa smetoniniu valdininku, o raitelių būriui vadovauja Puodžiūno buvusio kumečio sūnus Arvydas Gailiūnas…

Raimonda Sakalauskaitė,

Antanas Verbickas,

Tikroji Antano Vienuolio „Puodžiūnkiemio“ pabaiga

Iš visų Puodžiūnkiemio dvaro trobų, trobelių ir iš laukų bėgo skubėjo prie vieškelio žmonės, dideli ir maži, vyrai ir moterys. Visi bėgo karių pasitiktų. Visi skubėjo, klegėjo, ir vieni norėjo užbėgti už akių kitiems, dar arčiau kelio atsistotų, bet pamatę, kad karių ešelonas pasuko iš kelio į Puodžiūnkiemį, visi susivertė atgal ir pradėjo spiestis arčiau dvaro rūmų prie klombų. Nepraėjo ir valandėlė, kaip prie dvaro klombų susirinko didoka žmonių minia ir kažin kas iškėlė raudoną vėliavą ir plakatą su užrašu: „Visų šalių proletarai, vienykitės!“

– Ponas… draugas Puodžiūnai, negerai taip iš tolo pro langus žiūrėti, dar kažinką pamanys – eisime ir mes pasitiktų, – patarė ūkvedys Puodžiūnui.

Puodžiūnas iš pradžių susvyravo, bet ūmai susigriebė ir paliepė Antosei:

– Antosėl, pašauk patarnautojas – eisime ir mes!

Ir tuojau išėjo iš savo rūmų karių pasitiktų ir Puodžiūnkiemio dvaro savininkas ponas Puodžiūnas su savo ūkvedžiu, kambarine Antose ir dviem patarnautojom. Su juo niekas nepasisveikino. Puodžiūnas dirbtinai nusišypsojo, porą žodžių persimetė su ūkvedžiu ir atsistojo minios priešakyje, kaip kad jis atsistodavo ir seniau susitinkant kokius nors į dvarą atvažiavusius garbingus svečius. Už jo nugaros stovėjo dvaro bernai, mergos, kumečiai. Čia pat maišėsi daug ir pašaliečių ir pradieninkų, ir visai Puodžiūnui nepažįstamų žmonių. Nulipo nuo pastolių meistrai sandėlių statytojai, atėjo vyžoti akmenskaldžiai, ravakasiai, senas raišas skerdžius ir skarmaluotas šėrikas, vieną pusę savo amžiaus  ištarnavęs ponui Siesickiui, kitą – betarnaująs Puodžiūnui; atvyko ir plytinės darbininkai, ir miltais apdulkėję malūno tarnautojai. Čia pat pamatė Puodžiūnas ir buvusius dvaro sklypininkus Bielinį, Sankaitį, Armalį ir kitus. Visi jie buvo drąsūs, rimti, lygūs savo padėtimi, visi pasitikį savimi, žiną savo vertę ir savo teisę. Visi jie buvę niekas – dabar jautėsi esą viskas.

Pasirodžius ponui Puodžiūnui, visi jie pritilo, surimtėjo, nustojo šnekučiavę ir daug kas nebežinojo, kur ir bežiūrėti: ar į atjojančią bolševikų karių koloną, ar į patį dvaro savininką, poną Puodžiūną. Vieni žiūrėjo į jį su panieka, kiti su pašaipa, bet dauguma tai jau su nebepaslepiamu kerštu ir pykčiu. Ponas Puodžiūnas visa tai jautė ir matė, bet valdėsi ir dėjosi nieko nematąs ir nieko nejaučiąs. Kad išvengtų kokių nors ekscesų ar įsišokimų, jie norėjo nežymiai pasitraukti toliau nuo paniūrusių dvaro bernų, arčiau prie statytojų, bet ūžtelėjusi minia kaip tyčia jį išstūmė priešakin… O karių kolona vis artėjo ir artėjo ir jau įjojo į dvaro kiemą.

Karių kolonos priešaky, ant gražaus bėro žirgo, jojo šaunus karininkas; iš visa ko buvo matyti, kad jis yra viso ešalono vadas. Paskui jį sekė ilga, po keturius karius išsirikiavusių raitelių vilkstinė ir važiavo gurguolė. Išvargę, bet neišglebę kariai sėdėjo balnuose ir iš tolo atrodė it jie būtų suaugę su savo žirgais. Už karių nugarų kyšojo trumpi šautuvų vamzdžiai, pašonėse kabėjo ilgi kardai makštyse, o iš abiejų pusių, prie balnų, tabalavo pustuščios šieno maišės. Kiti žirgai nešė ant savo nugarų kulkasvydžius, šovinių dėžes ir nedideles patrankėles.

– Nuostabu, kaip jie nepuola grobtų ir smaugtų, – pasidrąsindamas pasakė Puodžiūnas ūkvedžiui per petį.

– Gal komandos laukia, – šyptelėjo atsigrįžęs ūkvedys ir nusigando per balsiai ir per drąsiai išsitaręs.

Visi kreipė į juos akis ir ausis ir norėjo nugirsti, apie ką jie kalba. Bet jie daugiau nebekalbėjo. Puodžiūnas nepasukęs galvos dirstelėjo į vieną pusė, į kitą ir įsižiūrėjo į kolonos priešaky jojantį vadą.

Ešalono vadas, priartėjęs prie minios, pridėjo prie kaktos ranką ir pasveikino susirinkusius:

– Sveiki, draugai!

– Sveikas draugas! – gan sutartinai atsakė jam minia ir visi pritilo.

– Valio! – šūktelėjo kažkas minioje.

– Valio!.. Valio!.. Valio!.. – pagriebė minia ir griausmingas „valio“ nuaidėjo per visą Puodžiūnkiemio dvarą ir atsiliepė parke ir už parko skardžiuje.

Karininkas vėl pridėjo prie kaktos pirštus ir nenuleisdamas rankos, linktelėjo dešinėn ir kairėn.

Staiga iš minios išėjo dvaro merga, pasirėdžiusi tautiniais drabužiais, ir įteikė jam gėlių puokštę.

Karininkas priėmė puokštę, paspaudė jai delną ir atsidėkodamas vėl gracingai pridėjo prie kaktos pirštus.

– Valio!.. Valio!.. Valio!.. – dar skardžiau nuaidėjo per visą Puodžiūnkiemio dvarą.

– Jėzus, Marija! – cyptelėjo greta Puodžiūno stovėjusi kambarinė Antosė ir susiėmė rankas.

– Atsargiau, tu – neišsiduok! – sudraudė ją Puodžiūnas ir niūktelėjo jai kumščiu pašonėn.

– Viešpatie!.. Ponas!.. Viešpatie! Žiūrėk! – lyg skęsdama ar kvapo nebeatgaudama prašvokštė Antosė ir sugriebė savo poną už alkūnės.

– Kas tau?!.. Nurimk, – piktai pažvelgė į ją Puodžiūnas ir paklausė: – Kas? Kur?

– Ponas, žiūrėk kas… Žiūrėk… Viešpatie!

Puodžiūnas pažvelgė į karininką, ešalono vadą, į kurį žiūrėjo ir siaubo pagauta Antosė, ir jį tarytum kas šaltu vandeniu apipylė… Jis tik pajuto, kaip per visą jo kūną perbėgo šiurpuliai, ir visam pasidarė šilta. Jis norėjo kiaurai žemėn prasmegti.

Priešaky jojęs karininkas ištempė pavadį, prilaikė arklį ir, uostydamas gėlių puokštę, net prisimerkęs įsižiūrėjo į Joną Puodžiūną.

Jųdviejų susitiko akys. Staiga karininkas paspaudė pentinais savo žirgą, pora šuolių atsidūrė greta Puodžiūno ir, pridėjęs prie kaktos pirštus, pasveikino:

– Sveikas, tėve!

Puodžiūnas įsiryžė, sumirksėjo akimis ir atatupstas pora žingsnių pasitraukė atgal.

– Sveikas, tėve!!! Argi nepažįsti?! – pakartojo karininkas, neatitraukdamas nuo kaktos rankos ir žiūrėdamas savo tėvui į akis. 

– Nee!.. Aš tavęs nepažįstu! – ir Puodžiūnas pakratė galvą.

– Nepažįsti?!.. Aš gi tavo sūnus Kazys… Nuo tavo… Pirmosios… Nabašnikės!

– Nee!.. Ne!.. Tu man ne sūnus! – ir Puodžiūnas, kratydamas galvą, dar griežčiau užsigynė ir pakartojo: – Ne!.. Ne!.. Tu ne sūnus man! Ne!

Karininkas nuleido ranką ir suraukęs antakius susimąstė.

Minia užmirė. Sustojo ir ešalonas. Visi užkandę žadą žiūrėjo ir laukė, kas bus toliau.

– Tavo motinos kaulai grabe apsiverstų, jei tu… Jei tokį sūnų…

– Ponas, dėl dievo! Ponas! – sugriebė jį už rankos Antosė, nedavusi jam sakinio užbaigti.

Mirtinai tylėjusi minia staiga siaubtelėjo, subruzdo, ir visi sužiuro Puodžiūno pusėn.

Tuo metu dingo minioje ūkvedys, prasmego abi patarnautojos, tik viena Antosė nepasitraukė nuo savo pono ir nepaleido jo rankos. Murmėdama minia pradėjo spaustis ir grūstis prie klombų, kur stovėjo kaip drobė išbalęs Jonas Puodžiūnas. Kiti stiebėsi ant galų pirštų ir norėjo pamatyti jį nors per žmonių galvas. Puodžiūnas tarytum statula pavirto, net ir nebemirksėjo.

Suraukęs antakius ir panarinęs galvą, tarytum sustingo ant savo žirgo ir karininkas, ir jau nebežiūrėjo į savo tėvą. Staiga jis permetė gėlių puokštę iš dešinės rankos į kairiąją, apsigręžė, pasuko savo žirgą į raitelius ir riktelėjo jiems:

– Draugai, mes čia porai dienų apsistosime. Būkite kaip namie… Laisvai!

Raiteliai sukruto.

Puodžiūnas visas suerzėjo, ištraukė iš Antosės rankų savo ranką ir, sverdėdamas ir kretėdamas, pradėjo bruktis per minią į savo rūmus. Visi šalinosi jam iš kelio ir visi tylėdami lydėjo jį akimis.

– Palauk, Puodžiūnai, sustok, dabar ir mes su tavimi pasirokuosime, – tais žodžiais prie verandos durų pastojo jam kelią buvęs Puodžiūnkiemio sklypininkas, jo išvaržytas Bielinis.

Puodžiūnas stabtelėjo, iš padilbų dėbtelėjo į jį akimis ir, lyg jo nepažinęs, išsilenkė iš tako ir, nė žodžio netaręs, per virtuvės duris įėjo vidun.

Kai Jono Puodžiūno sūnus nusėdo nuo savo žirgo, prie jo priėjo daugiau ešalono karininkų ir jie visi, pasitarę ir pasikalbėję, nusivedė į jo tėvo, Jono Puodžiūno, rūmus.

Tuo tarpu kiti raiteliai, nusėdę nuo savo arklių, susirūpino kas kuo ir pasipylė po visą Puodžiūnkiemo dvarą.

Dvaro samdiniai: bernai, mergos, kumečiai, padienininkai ir išvaržyti sklypininkai susispietė prie klombų apie raudoną vėliavą ir plakatą ir pradėjo pirmutinį viešą mitingą.

(…)

Kapitonas Kazys Puodžiūnas atbudo pirma visų. Visi jo draugai karininkai dar tebemiegojo. Žvilgterėjęs į rankinį laikroduką jis pasirąžė ir įsižiovavo. Buvo dar labai anksti. Per tankias langų užuolaidas nedrąsiai veržėsi vidun dienos šviesa ir, regėjos, dar bijojo ji sudrumsti kambario tylos. Už lango, girdėjosi, čirškė žvirbliai, parke čiulbėjo paukštytės ir pašalėje karts nuo karto burkavo karvelis.

Kapitonas dar kartą pasirąžė, įsižiovavo ir prisiminė vakar dienos įvykius bei įspūdžius, ypač kokį įspūdį padarė į susirinkusius jo susitikimas su tėvu.

 Kai jis keliolika metų atgal, po motinos mirties, apleido tėvų namus ir išėjo Amerikon, jo tėvas tuomet dar gyveno kaime ir nebuvo nei toks turtingas, nei toks stačiokas, nors gobšus jis buvo visuomet. Bet visgi nesitikėjo kapitonas, kad jis taip brutaliai ir taip stačiokiškai neprisipažintų ir atsižadėtų savo sūnaus, kaip jis atsižadėjo jo vakar. Ūmai prabėgo kapitono galvoj mintis apie velionę motiną, apie brolius Povilą ir Antanuką, kurių iš viso nebuvo matęs, bet tik išgirdęs iš sesers Aldonos lūpų, kai jie abu taip netikėtai buvo susitikę Ispanijoje, kovos lauke. Prisiminė tolimą Ameriką, savo draugus, priešus… Kelionę Ispanijon… Kovas su fašistais… Pasisekimus, nepasisekimus, ir kaip jis pagaliau atsidūrė Rusijoje ir dabar – Lietuvoje. Atvykęs su savo daliniu Lietuvon, sužinojo kapitonas ir apie savo brolio Povilo mirtį, ir apie Antanuko likimą.

Kapitonas giliai atsiduso, nuleido nuo lovos ant grindų kojas ir, įsistojęs į šliures, priėjo prie lango ir pakėlė užuolaidą: palangėje ant vejos ir klombose ant gėlių žibėjo gaili rasa krištolinė, per dvaro kiemą driekėsi pastatų šešėliai ir, vos patekėjusi saulutė, slėpdamasi už parko, košė per medžių šakas ir kamienus savo padrikusių spindulių pluoštus. Už dvaro, plyniame lauke, stūksojo tekančios saulės nušviestas, gerokai įpusėtas, pastoliais apgriozdotas, raudonas bažnytėlės siluetas ir aplink jį – štabeliai plytų, stirtos čerpių, akmenų krūvos, sienojų lentos ir – nė gyvos dūšios. Prie dvaro tvartų ir pagal dvaro tvorą stovėjo pririšti raitelių arkliai; vieni jų graibė nuo žemės šieno likučius, kiti stovėjo panarinę galvas, dar kiti gulėjo. Tarp arklių vaikštinėjo ginkluotas sargybinis ir, kai jis, priėjęs tvartą, susiversdavo atgal, blykstelėdavo šautuvo vamzdžiu ir užraktu.

Kapitonas, pažiūrėjęs pro langą dvaro kieman, sugrįžo prie lovos. Gulti nebesinorėjo, bet ir keltis buvo dar anksti. Atsisėdęs ant lovos krašto, pradėjo dairytis po kambarį. Kambarys, kuriame jam teko nakvoti, buvo apstatytas gan turtingai, bet neskoningai, ir sunku buvo atspėti ir suprasti, ar tai šeimininko kabinetas, miegamasis, palaukiamasis ar šiaip darbo kambarys: brangūs minkšti baldai maukšliuose stovėjo pasieniais; vienas rašomasis ąžuolinis stalas su daugybe stalčiukų pristumtas prie lango, kitas, apvalus, kambario vidury; prie jo du gilūs odiniai foteliai, trečias toks pat fotelis pristumtas prie lovos. Sienose paveikslai, bet brangiuose, paauksintuose rėmuose. Tarp tų paveikslų keletas padidintų fotografijų ir būsimos bažnytėlės planas ir profilis. Sunkios, brangios, nuo saulės išblukusios langų užuolaidos siekė žemę ir buvo sukabintos ant nevienodo didumo grandžių.

(…)

Pasukęs iš Didžiosios Liepų alėjos į šalutinę, pamatė kapitonas priešpriešiais ateinantį žmogų ir tuojau pažino savo tėvą. Trauktis nebebuvo kur nei vienam, nei kitam. Kapitonas sulėtino žingsnį ir ėmė žiūrinėti parko medžius. Tą pat, matyt, padarė ir tėvas, nes ir jis pamažėl artėjo prie sūnaus.

„Nejaugi jis manęs užsigins ir dabar!“ – pamanė kapitonas ir, kai tėvas prisiartino prie jo per porą žingsnių, stabtelėjo, pridėjo prie kaktos pirštus ir, kaip ir vakar, pasveikino:

– Sveikas, tėve!

– Sveikas, sūnau! – atsakė jam suglumęs tėvas ir taip pat sustojo, bet nei vienas, nei kitas ir žingsnio nepadarė pirmyn, kad apsikabintų ar bent rankas paspaustų.

Tėvas, lyg pataisė sau ant galvos kaškietą ir vėl nuleido ranką. Sūnus, žiūrėdamas jam į akis, paklausė:

– Vakar, tėve, nenorėjai manęs prisipažinti – pernakt gal apsigalvojai?

Tėvas pagalvojo, pakėlė akis ir, žiūrėdamas pro šalį, ne tuojau atsakė:

– Vakar prie žmonių man gėda buvo tokį sūnų prisipažinti!

– O šiandien?

– Dabar mes vieni du.

– Tai reiškia, tik laikinai mes – tėvas ir sūnus?

– Pažiūrėsim, kai dugną dėsim!

– Dugną dėsime mes, tėve, ne vieni du, o visu kolektyvu.

– Kaip tai visu kolektyvu? – ūmai susirūpino tėvas ir net prasižiojęs pažvelgė sūnui tiesiai į akis.

– O taip, kad dabar šitame dvare šeimininkas nebe tu, o kolektyvas…

– Kas kolektyvas?! Koks kolektyvas?

– Koks kolektyvas… O visi tie, kurie šiame dvare dirbo, plušo, kurie tau turtus krovė, kurie…

Tėvas nedavė sūnui užbaigti ir jį nutraukė:

– Čia visa mano vieno kruvinu prakaitu uždirbta, mano galva, mano rankomis sutvarkyta… O tu, manęs neatsiklausęs, jau suleidai ant mano gero visą savo bandą!.. Žiūrėk, ką jie pernakt padarė, – ir Puodžiūnas parodė ranka į svirnus ir tvartus, kur susikėlę kariai valė ir girdė savo arklius.

– O ką jie padarė, mano kariai? – paklausė sūnus ir nusigrįžo ten, kur parodė tėvas.

– Eik, pažiūrėk, pats pamatysi, ką jie padarė: jie grūdų ne tiek savo padvėsusiems kuinams sušėrė, kiek jų išbarstė, sumynė, subuvo.

Sūnus ilgai pažiūrėjo į svirnus, ir atsakė tėvui:

– Matai, tėve, kur kerta, ten ir skiedros byra! Kur šimtas žmonių ir gyvulių, tai ne dešimt.

– O kam jie mano veislinį bulių papjovė? Būtų pasiklausę, aš jiems būčiau kitą davęs – neveislinį ir riebesnį.

– Tai menkniekis, tėve, nors, žinoma, negerai…

– Jums visa menkniekis: Rusijoje su savo kolchozais badą padarėte, gal ir čia norite visa sugriauti ir išpustėti… Pernakt visi geresnieji pavalkai dingo… Ir kailių nebėra.

– Kokių kailių?

– Baltųjų avių kailių, mano užveistųjų.

– Kur jie buvo?

– Svirne po raktu buvo.

– Kailius, jei panorėsi – surasime, bet aš nepatarčiau dėl niekų prasidėti… Atsiras svarbesnių dalykų… Mano kariai ne vieno tėvo vaikai!

– Aš dar ne visa apžiūrėjau, dar sandėliukuose nebuvau. Gal ir jie išvogti… Tai tiesa, kad jūs visa naikinate ir griaunate?

– Tai netiesa, tėve: mes naikiname ir griauname kas sena, kas atgyventa, kad ant tų griuvėsių pastatytume naujus rūmus, rūmus, kuriuose būtų gera, patogu ir erdvu gyventi visiems tiems, kurie sugriovę sena, pastatys nauja… O kai dėl kolchozų, tėve, tai mes ryt ar poryt pakalbėsime bendrai – visu kolektyvu…