Kelias į Sibirą sujungė kaimynų šeimas

Daugiau nei dešimt metų motina nerodė atžaloms dvaro, itin brangių vietų, kurios girdėjo vaikų klegesį ir matė ašaras, riedančias skruostais, kai bedūkdamas nusibrozdindavai kelį… Nerodė, nes buvo skaudu matyti, kaip okupantų valdžia suniokojo Sedeikių (Andrioniškio sen.) dvarą.

Dvasios inteligentai

Patyrę Sibiro kančias, matydami suniokotą savo turtą ir būdami bejėgiai ką nors pakeisti tik stiprūs ir dvasingi žmonės sugeba vėl pakelti galvas. Inteligentai grožį ir harmoniją kuria ne tik sau – iš kartos į kartą perduodami pagarbą tikrosioms vertybėms, jie dovanoja džiaugsmą ir lengvesnę būtį kitiems. Šie žmonės – tai Anykščių aristokratai, labai skirtingi, bet paliesti tų pačių skaudulių, juos išgyvenę ir išmokę skirtas pamokas… Tai giminaičiai – Irena ir Balys Meldaikiai bei Kęstutis Tubis. „Nors Irutę vadinu pussesere, bet iš tikrųjų ji yra mano dukterėčia… Prasilenkė kartos mūsų šeimoje“, – pasakoja K. Tubis. Jis – buvęs Anykščių rajono policijos komisariato viršininkas, taip pat ėjęs Kriminalinės policijos biuro Nusikaltimų tyrimo tarnybos vadovo pareigas, dirbęs Lietuvos policijos generalinio komisaro pavaduotoju,buvęs vyriausiasis komisaras. Pasak Seimo nario mandato dabar siekiančio K. Tubio, giminėje itin daug pareigūnų, tačiau kol kas tik jam pavyko pasiekti aukščiausius postus.

Irena ir Balys Meldaikiai – Anykščių meno pasaulio šviesuliai. Nenuilsdami ugdo jaunuosius talentus, išleidžia juos į pasaulio muzikos scenas. Balys – buvęs Anykčių mero patarėjas kultūrai, daugelį metų dirbęs Muzikos mokyklos direktorės pavaduotoju, talentingas kompozitorius, pristatęs audiovizualinį diską „Kosmogonija“ – tai dailininko Virginijaus Kašinsko paveikslų ir B. Meldaikio fortepijoninių improvizacijų junginys.

Irutė – Anykščių muzikos mokyklos fortepijono mokytoja, būrio tarptautinius laurus skinančių pianistų „mama“ – jos mokinė Paulina Dūmanaitė muzikės kelią tęsia Barselonoje, Guoda Indriūnaitė – M. Rostropovičiaus fondo laureatė, o mažoji Milda Daunoraitė koncertuoja tarptautinėse scenose ir yra grojusi Gruzijos prezidentui…

Na, o su K. Tubiu susitinkam pasikalbėti ne apie aukštus postus, antpečius, o apie skaudžias šeimos patirtis….

Išvežė dėl bendradarbiavimo 

su partizanais

„1948 m. gegužės 22 d. rytą į mano senelio Povilo Tubio, gyvenusio Žemaitėlių kaime (dab. Viešintų sen.), namus pasibeldė kareiviai ir liepė kuo greičiau susiruošti… Taip senelis su žmona Salomėja ir vaikais, tarp kurių buvo ir mano tėvas Antanas, tada vos 19 metų amžiaus, buvo sugrūsti į vežimą ir išvežti. Daiktų buvo leista pasiimti tik tiek, kiek telpa į vežimą, o paskui ir tie patys dar buvo pramėtyti… Kaimynė matė, kaip išvežė mano senelių šeimą. Pasakojo, kad mano tėvas sėdėjo vežimo gale ir grojo armonika… Ta armonika tėvas ir Sibire dar grodavo…“ – apie skausmingą šeimos istoriją pasakojo K. Tubis.

Ne turtas buvo priežastis, lėmusi šeimos tremtį. Pasak pašnekovo, senelių šeima teturėjusi 6,5 ha žemės. Ryšiai su partizanais – štai dėl ko Tubių šeima atsidūrė tolimajame Sibire. K. Tubio dėdė Bronius, vyriausias tėvo brolis, taisė bei tiekė ginklus partizanams. „B. Tubis, slapyvardžiu „Vėjas“, „troikos“ teismo buvo nuteistas 10 kalėjimo. Žiauriai vyko tardymas – keturiese dėdę tardė nuo 6 valandos ryto iki 1 valandos nakties… Ir gal tik prieš aštuonerius metus ,susipažinęs su byla, supratau, kad dėdė ir kiti nuteisti toje byloje buvo žiauriai kankinami…“ – kalbėjo K. Tubis.

1958 m. šeima gavo žinią, kad Bronius Tubis „Vėjas“ žuvo… 

Mama – iš dvarininkų šeimos

K. Tubio mamos Marijonos šeima Lietuvą palikti turėjo tuo pat metu. „Mano mamos Marijonos Putnaitės šeima gyveno visai netoli nuo senelių Tubių šeimos. Gal netgi tėvas su mama tuose pačiuose šokiuose kokį kartą buvo susitikę… Tremtinius, prieš išvežant į Sibirą, išlaipino kažkokioje pievoje, kur jie turėjo laukti paskirstymo. Toje pievoje mano tėtis ir susitiko su mama, abu buvo devyniolikmečiai… Po ketverių metų, 1952 m., Sibire jie susituokė… Tėtis ne kartą yra pasakojęs, kaip mano mama toje pievoje, formuojant ešeloną, verkė…“ – apie baisiomis aplinkybėmis užsimezgusią tėvų pažintį pasakojo K. Tubis. 

K. Tubio mamos Marijonos giminei priklausė ir Sedeikių dvaras. 1911 m. dvarą iš carinio banko nusipirko Amerikos kasyklose pinigų užsidirbęs mamos senelis Pranas Putna su sūnumis. „Mano senelis Liudvikas Putna nebuvo išvykęs į Ameriką, jis tarnavo carinėj kariuomenėj… Į Ameriką tais laikais žmones „verbuodavo“ žydai. Būdavo, kaimo karčemoj „nusižiūrėdavo“ žydai žmones, pripasakodavo jiems apie Ameriką ir prigąsdindavo, kad atjos kazokai ir paims į kariuomenę rekrūtais, o pinigų užsidirbti pasiryžę lietuviai išvykdavo. Keliaudavo lietuviai dirbti į Čikagą, o jų darbdaviai amerikiečiai mokėdavo žydams pinigus už surastus darbininkus…“ – pasakojo K. Tubis. 

Neilgai Putnos pasidžiaugė Sedeikių dvaru – 1914 m. prasidėjus I pasauliniam karui dvaras buvo pradėtas niokoti. Kurį laiką čia veikė kariuomenės štabas.

Sibiro baisumai

K. Tubio tėvai Sibire pragyveno 14 metų, Šyrokij Lok kaime (Mansko r., Krasnojarsko kraštas) 1960 m. gimė ir Kęstutis. „Iš pradžių į atvykstančius lietuvius vietiniai žiūrėjo su baime – net langines nuo mūsiškių užsidarydavo. O paskui tie patys žmonės gelbėjo lietuvius nuo mirties. Tiek tėtis, tiek mama buvo labai darbštūs žmonės. Tam, kad lietuviai kuo greičiau ir visam laikui prarastų ryšius su gimtine, Sibire jiems buvo leista statytis namus. Atidirbi numatytą valandų skaičių ir gali užsiimti savais darbais. Ir mano tėveliai buvo pasistatę mažiuką namelį, kuriame ir aš gimiau… Daug vargo jie patyrė. Gyveno barakuose daugybė žmonių, didžiulis šaltis, toks, kad net žmonėms plaukai prie sienų prišaldavo…“ – pasakojo pašnekovas. Kęstučio mamai iš Sibiro grįžti leista buvo jau 1958 m., tačiau dar ketveriems metams moteris liko su šeima vargti Sibiro kančių, tol, kol į Lietuvą grįžti leidimą gavo ir vyras Antanas. Tada su dvejų metų Kęstučiu ant rankų šeima pagaliau grįžo namo.

Senelių namai buvo sudeginti stribų, kadangi juose nakvodavo partizanai, o melioracija sulygino sodybos likučius su žeme. Tačiau praėjus beveik penkiems dešimtmečiams į senelių ir tėvų gimtąsias vietas buvęs pareigūnas grįžo – Žemaitėlių kaime nusipirko klebonijai priklausiusį svirną, augina bites…

Svajonės pildosi

Putnų dvare tarpukariu ir pirmaisiais sovietmečio metais veikė Sedeikių pradžios mokykla. Joje mokėsi ir I. Meldaikienės mama. Mokyklai dvare buvo skirtas vienas kambarys, samdoma mokytoja. „Iš mokyklos grįžtantiems sodiečių vaikams močiutė iš antro aukšto balkono mėtydavo saldainius“, – apie tokį „ponų“ rūpestį kaimo vaikais yra pasakojusi dabartinė dvaro šeimininkė I. Meldaikienė. Ne tik Liudvikas Putna, bet ir jo brolis Petras buvo ištremtas į Sibirą. Tačiau, kai 1950 m. P. Putna iš Sibiro grįžo, buvusiam šeimininkui teko tenkintis tik vienu mažu dvaro kambarėliu.

Nebesitikėjusi kada nors atgauti šeimos dvarą, I. Meldaikienė „Anykštai“ yra pasakojusi, kad 1990 m. įvyko stebuklas: „Nepaprastai buvau laiminga, kai sužinojau, kad galime atsiimti pusę dvaro, o po kelių mėnesių grąžino ir jį visą“. 

I. ir B. Meladaikiai ne tik rūpinasi dvaro išore, bet stengiasi sukurti ir ypatingą dvaro aurą…. Gal išsipildys kada Irutės svajonė dvare rengti koncertus, stebėti spektaklius, klausytis poezijos posmų. 

Prieš keletą metų dvare lankėsi prancūzų kompozitorius Bernardas Magny su šeima. Sužavėtas dvaro istorijos, senų kiemo medžių, ramiai tekančios Pelyšos, grįžęs atgal į Prancūziją, sukūrė albumą „L‘Album d‘Irena“. Pirmoji albumo pjesė „Žievių tyla“ – apie senolį klevą, augantį šalia dvaro. B. Magny albume yra visko – akivaizdu, kad kompozitoriui skaudu dėl išgirstos dvaro istorijos, tačiau labai ryškiai jaučiamas jo optimizmas, žavėjimasis nuostabia dvaro gamta, galiausiai jis žavisi moterimi – gal tik prancūzai sugeba sakyti tokius subtilius komplimentus „moteriai elnės akimis“ – tai apie Irutę.