Kelyje į Inkūnus – Ragaišiai

Nuo judraus iš Svėdasų į Anykščius vedančio plento, už Mickūnų tilto, tik pakilus į kalną, dešinėn atitrūksta šviesus žvyrkeliukas. Tiesia platoka juosta perkirtęs lygų lauką neria į miškelį pro Pustinką, vėl išnyra į šviesią laukymę ir nudžiugina jaukiu Ragaišių kaimo paveikslu. Pasak apie 1940 m. surašyto Inkūnų parapijos kūrimosi dokumento, kaimelyje buvo Alekso Dulkės, Juozapo Pivoriūno ir Povilo Šiaučiūno kiemai – 17 gyventojų, o į antrąjį XXI amžiaus dešimtmetį gerokai įsiritus telikę vos trys čia registruoti piliečiai.

Ragaišio negailėjo, ragaišiu pamylėjo

Kaimo pradžia ir  vardas susijęs su gražia šio pasaulio pakraštėlio žmonių gebėjimu dalytis ir dosnumu susijusia istorija. Gal dar valakų reformos metu, karaliaujant Žygimantui Augustui, matininkas, matavęs  kairiojo Šventosios kaimo sodžių žemes į valakus, čia buvo maloniai nustebintas – dosnūs sodiečiai pavaišino jį tikru gardėsiu – ragaišiu. Atsidėkodamas „kamarnykas“ pasirūpino, kad kaimas būtų pavadintas Ragaišiais. Geram ir blogam ta pati saulė šviečia, tad gyveno šis sodžius kaip visa Lietuva. Ritosi karai, epidemijos, badmečiais vadintini nepriteklių, visokių nelaimių ir rojaus paveikslais pritvinkę metai. Viską atperkanti artojo laimė: matyti kai tavo su didžiu tikėjimu, stropia meile dirvon bertas grūdas gražiai sudygsta ir veikiai javų jūra banguoja, svariomis varpomis grūdą dovanoja. Ir netrūksta ragaišio šventei saviems ir svečiams storai paraikyti. Prakaitu sulaistytos dienos, maloni šiluma ir palaiminga vėsa dienos, vandens ir duonos skonis nesumeluotas. Dievo palaimoje jausti šalia artimą savo, beaugančią gentį laiduojančią kartais ir žemėje išgyvenamą nemirtingumą.

Šiaurės Lietuvos katedrą
pastatęs Šiaučiūnas

Kelio vingyje stūkso vienkiemėlis su erdviu moliniu tvartu ir ilga dviejų galų troba, ypatingai plati veranda, tebegyvena du broliai Šiaučiūnai. Surandu juos ir klausiu apie šių dienų Ragaišių pasaulį – kaip ir kuo jie čia gyvena?  „Gerai, kad tėviškėje esame, – pastebi Albertas ir Kazimieras,  – vis savuose kraštuose geriau nei kur mieste“. Kur jie kadaise ir gyvenę. Vasarą daugiau darbų visokių, o štai žiemą tai daugiausia politika domisi – televizorių žiūri ar knygas skaito. Populiariausi brolių bibliotekoje sovietinę realybę demaskuojančio Viktoro Suvorovo raštai.
Prisimename ir jų senelio brolį Liudviką Šaučiūną. Buvau kadaise Joniškio katedroje, gėrėjausi įstabiomis karališko pastato formomis, bokštu, vidaus derme, mačiau prieangyje biustą didžiai nusipelniusio jos klebono, statytojo kanauninko L.Šiaučiūno. Apie tai, kaip jis platino literatūrą lietuvišką, apie tai, kaip ragino burtis į draugijas, apie tai, kad savanorius būrė, kad savivaldybę lietuvišką pirmąją steigė. Išvykęs Linkuvon ir ten pasižymėjo.

Kalno šulinio pasaka

Nuostabiausias tvarinys yra šulinys, iš tolo ant kalnelio svirtimi mojantis, atsigaivinti ateiti šaukiantis. Vanduo veik ranka pasiekiamas, pačioje versmės gysloje įkasta, akmenų rentinys sukrautas, aukščiau iš rąstelių sunertas.
Tada jau sena sena ilga aukštaitiška gryčia po beržais bei klevais, vainikus taikiais supynusius.
Dulkių gyvenimas. Prisimename dar senąją Oną Dulkienę, romią, nedidukę moterėlę, puikią pasakotoją, savo gyvenimo ir aplinkos vertintoją. Atitekėjo čia iš Leliūnų, iš Karosų šeimos.
Žemės turėję nemažą gabalą, gal 36 hektarus, tad po karo tikriausi “liaudies priešai”, kandidatai į Sibirą keliauti buvo. Ir iškeliavo 1948-ųjų gegužyje, į Krasnojarsko srities miškus, tik po dešimtmečio pargrįžo. Džiaugėsi tėviškėn sugrįžę, nors pasaulio krašto kapinėse sūnelį Broniuką ir močiutę Marijoną Dulkienę palikę. Greitai kolchozo dirbtuvėse jos vyrui trūkęs galąstuvo skriemulys galvą sutrupino, iškilmingai kaip darbo fronte žuvusį karį laidojo. Daug  ir valdžia, ir visokios partinės organizacijos prisidėjo. Ten į šeimos kapą Mičionyse palaidojo ir pirmaisiais nepriklausomybės metais iš Sibiro tyrų pargabentus palaidotųjų kaulus. Iškilmingos buvo laidotuvės, su vėliava trispalve, daugybe giminių, pažįstamų, geriausiais Svėdasų giesmininkais, tiksliu ir prasmingu klebono Jono Labakojo pamokslu. Prisidėjo, nemažai pinigų atsiuntė Kanadoje gyvenęs senolės sūnus Kazimieras Dulkis. Visi broliai ir sesės: Steponas, Albertas, Danutė, Ona, Stefa – išvažinėjo, nors ir nuolat lankydavo senojoje sodyboje tebegyvenančią motiną. Jauku būdavo ten keliaujant į Inkūnus užsukti, pasikalbėti, tiesiog tos trobos dvasia pasistiprinti. Ona matematikos mokslų daktare tapo, uoliai darbavosi ir su veik visą gyvenimą kamavusiomis ligomis supratingai ir be liūdesio kovojo. Ir jinai jau Mičionių kalnelyje ilsisi. Visokie perėjūnai tik ir prašinėja, vilioja sodybą parduoti.

Naujas gyvenimas

Ar tai iliuzijų pasaulis – ką žmogus patiria kaimo sodyboje – juk čia nei kaimo, nei miesto nėra, tik mišinys, kratinys šeimininko pasaulio. Ilgokai nuo pat 2002 – ųjų, kuomet nupirkę per metus sugebėjo išstatyti, turizmui pritaikyti šią sodybą verčiasi tais dalykais. Fondai vėrėsi ir dar veriasi. Šiek tiek pažįstu tą žmogų, Rimantą Sabaliauską, kadaise prisiprašė jam parašyti, paplanuoti, kokiais keliais galima besisvečiuojančius sodyboje gamtos grožybių ir kultūros istorijos paminklų lankyti vesti. Ir jis mane šį kartą šiaip taip pažino. Gerai, rodyk, kokius smagumus čia galima patirti. Kad ir brangu, bet tvarkinga, švaru – daug kas tai vertina. Na, kubilas? Na, kambarys gražus, šviesus, na, tvora iš eglinių tainų sukaišytą, tvenkinys – mesk meškerę ir bandyk žvejo laimę, mat žuvų čia esti didžiausių, tik kad man nuo tų saldėsių sugėlė galvą, keliauju ten, kur po baltasis beržas sena sodyba rymo, kur kalne stebuklingas šulinys vandeniu tyruoju gaivina.