Kaimą radome, bet kaimiečiai dingo
Nuo Velykaja Guba gyvenvietės iki paties pietinio pusiasalio taško, nuo kurio Kižų sala vos už kelių šimtų metrų – gal 20 kilometrų. Tiesa, mano minimi atstumai – visiškai reliatyvūs. Pagal žemėlapį gal 20, mums gal – 30, o kam nors gal ir 50 pasidarys. Viskas priklauso nuo sėkmės ir intuicijos…
Velykaja Guba pasikloję žemėlapį su vietiniais aiškinomės, kur sukti ir kaip važiuoti. Ir nors žemėlapyje nupieštas „riebus“ vienintelis kelias žmonės kraipė galvas, svarstė… Išvažiavom ir važiavom tol, kol Lambasručiai gyvenvietėje kelias baigėsi. Žemėlapyje kelias yra, bet kaimiečiai apie jį nėra girdėję. Kalbinta moteris nudžiugo pamačiusi užsieniečius ir atsinešė marškinėlius su kažkokia kalba užrašyta fraze. „Ką tai reiškia?“, „Nežinom“ „Čia užsienietiškai užrašyta? Užsienietiškai. Jūs – užsieniečiai? Užsieniečiai. Tai kaip savo užsieniečių kalbos nesuprantat“, – ne pyko, bet stebėjosi moteris.
Miško keliuku vėl grįžome į Velykaja Guba, vėl aiškinomės, kaip priartėti prie Kižų. Supratę, kad žemėlapis meluoja, rėmėmės tik vietinių nurodymais ir šį kartą kelią pasirinkome teisingai. Kartais važiavome miško keliuku, kartais juo įvažiuodavome į tiesiamą platų kelią. Pirmą kartą gyvenime važiavau tiesiamu keliu. Aplink kiek akys užmato – nė gyvos dvasios, net provėžų kelio pylime nėra… Beje, internete nurodoma, kad pusiasaliu driekiasi „trasa R17“. Spėju, kad tas pylimas ir yra būsimos trasos pagrindas, tik, regis, interneto žinios keliais metais aplenkė realybę.
Artėjant prie kelionės tikslo sutikome kelininkus, tie nurodė, į kurį miško keliuką lįsti viliantis pasiekti pakrantę. „Peugeot“ žviegdamas „ėjo“ provėžomis, kol nesutikome iš priešingos pusės važiavusio visureigio. Tiksliau visureigis jau nevažiavo, o buvo pakibęs provėžose.
Visureigio gelbėjimo operacija baigėsi kelininkų „Maz“ iškvietimu. Tik sunkvežimis jį sugebėjo išvaduoti. Visureigiu iš pakrantės kaimo į Petrozavodską važiavo jauna šeima. Vyras kalbėjo savaitgalį aplankęs mamą, pažvejojęs, kateriu plukdęs turistus į Kižus. Jis sakė, kad kaime, kuriame yra aštuonios trobos, mes ieškotume Vladimiro – jis taip pat gali perkelti į Kižus. Pėsti ėjom iki kaimo, mat visureigio išmaltas kelias tapo sunkiai pravažiuojamas ir sunkvežimiams, jau nekalbant apie tokius išlepėlius kaip „Peugeot“.
Iš aštuonių trobų kaimo, kurio pavadinimas Ojatievščyna, įstrigusio visureigio vairuotojo teigimu, keliais (bekelėm) paprastai važinėja tik turistai, o vietiniai plaukioja kateriais. Per kelias minutes kateriu pasiekiama Kižų sala, kurioje yra parduotuvė, ir su duonos kepalais grįžtama atgal. Tiesa, kaip iš tos Ojatievščynos gelbėjami susirgę žmonės ar yra bent teorinė galimybė išsikviesti gaisrininkus – neaišku.
Kaime Vladimiro neradome. Apskritai lauke nebuvo nė gyvos dvasios. Tad nebuvo su kuo pasikalbėti apie vietinių žmonių gyvenimo būdą. O jis, matyt, įdomus – bent keliuose namuose tikrai gyvena žmonės (stovi šiltnamiai, prie sienų kabo džiovinama žuvis ir t.t) tačiau sodybas skiria aukštos piktžolių juostos ir jokių takų. Atrodytų, kad kaimynas pas kaimyną druskos skolintis nebent valtimis plaukia. O gal druską vienas kitam meta ar šauna iš kokio arbaleto.
Nuo kranto pažiūrėjus į Kižus teko ruoštis kelionei atgal – pradžioj bekele, paskui naujo kelio sankasa, paskui miško keliukais ir galų gale banguotu asfaltu. Vienas miško keliukas dingo. Važiuojam ir žiūrim, kad jau ežere… Pasirodo, išklydom iš pagrindinės „trasos“.
Medvežiegorską pasiekėme jau vėlų vakarą. Šiame Anykščių dydžio mieste rasti nakvynės nepavyko – vieną viešbutį (visą) buvo užsisakę lenktynininkai, kitą – filmavimo komanda. Teko važiuoti toliau į Šiaurę, Murmansko plentu.
Kižai. Kižų salos kompleksas – dvi medinės cerkvės ir varpinė – UNESKO saugomas objektas. Kompleksas statytas XVIII-XIX amžiuose. Teigiama, kad viena iš dviejų cerkvių pastatyta be vinių, pagal legendą ją surentęs dailidė metė kirvį į vandenį – vis tiek nieko gražesnio jau nebeįmanoma sukurti. Kižų kompleksas – dvasinio Karelijos trikampio elementas. Iš Sankt Peterburgo rengiami kruizai – plaukiama į Ladogos ežere esantį Valaamo vienuolyną, aplankomi Onegos Kižai ir Baltojoje jūroje esantis Solovkų vienuolynas.
Trasa miega
Neradę, kur Medviežiegorske nakvoti, naktį, lėtai važiavome link Baltosios jūros. Toliau Kemi miestelio, iš kurio laivai plaukia į Solovkų vienuolyną, važiuoti neketinome. O iš Medvežiegorsko iki Kemi – mažiau nei 300 kilometrų. Tad skubėti nebuvo kur, geriau jau kelionės tikslą pasiekti ryte nei naktį.
Nuo Petrozavodsko iki Murmansko – per 900 km.Degalinės – kas kokių porą šimtų kilometrų, visoje trasoje tik kelios pakelės užeigos, o poilsio aikštelių praktiškai nematyti. Niekur neteko matyti tokių vairuotojų poilsio ypatumu kaip Murmansko trasoje. Atrodytų, žmonės važiuoja iki paskutinės akimirkos, o kai visiškai apleidžia jėgos – stoja, kur pakliūva, ir miega. Apie 2-3 valandą nakties – pilnos pakelės automobiliuose miegančių vairuotojų. Net sunkvežimiai miega kur pakliūva – kas užpakalį įkišęs į miško keliuką, kas užsirioglinęs ant kelkraščio.
https://www.anyksta.lt/naujienos/keliones/34210-keturi-komunarai-neskaitant-peugeot-o-rusijoje-i-dalis
https://www.anyksta.lt/naujienos/keliones/34244-keturi-komunarai-neskaitant-peugeot-rusijoje-ii-dalis