Negyvenamose salose galima gyventi
Pusdienį pabarškėję Karelijos keliais, pasiekėme kitą „miestą, taip pat suomišku pavadinimu ir taip pat iš S raidės“, beveik 19 tūkst. gyventojų turinčią Sortovalą. Prie Ladogos ežero, švedų įkurta Sortavala informacinėje knygelėje apie Kareliją pristatoma kaip „šiaurės Ladogos perlas“. Miestas vadinamas „mažąja architektūros enciklopedija“, kuriame net 90 istorinių-kultūrinių pastatų.
Iš suomiškosios Karelijos dalies – Saujarvio, Sortavalos – tikėjausi daugiau jaukumo, kitaip tariant – daugiau Suomijos. Rusai, regis, ir nesunaikino suomiškų miestų (ką reiškia 90 istorinių-kultūrinių pastatų Sortavaloj!), tačiau jie tapo keisti… Sakyčiau, liūdni, buvusio suomiško grožio ir tarybinės nevilties derinys. Kaip cerkvės, paverstos šokių salėmis…
Šalia Sortavalos, Ladogos ežere stūkso daugybė šcherų – uolėtų salų ir pusiasalių, į kuriuos plukdomi turistai. Už 40-ies kilometrų nuo Sortavalos – Valaamo archipelagas, kuriame turistų ir maldininkų lankomas vienuolynas. Iš didžiojo Karelijos vienuolynų salose trejeto Valaamas yra pats patogiausias, lengviausiai pasiekiamas. Nuo Sankt Peterburgo iki jo yra mažiau nei 200 kilometrų. Ir Suomija visai čia pat… Todėl „perlas“ Sortavala – realiai turistinis miestas. Jame gal aštuoni viešbučiai, daugybė kavinių ir užeigų, informaciniai kioskeliai. Viename iš kioskelių dirbanti moteris mums surado nakvynę, paskambino savo draugei, kuri įkurdino baigiamuose įrengti apartamentuose. Penki kambariai, šiuolaikinė virtuvė, tik ką Sortavalos vaizdais ištapyta, dar šlapia koridoriaus siena… Už apartamentus mokėjome po 800 rublių (po 55 litus). Beje, šeimininkei, matyt, pasirodėm labai patikimi – išvažiuojant sakė palikti raktą po kilimėliu. Taigi, galėjom išsivežti visus tris apartamentuose buvusius televizorius ir dar kokį puodų komplektą.
Mūsų apartamentų savininkės vyras Aleksandras už 6000 rublių (apie 400 litų) nuplukdė į negyvenamą Ladogos ežero salą. Naujas suomiškas kateris skriejo 60-70 km/h greičiu. Žmogus savo laivą gyrė, sakė, jog tiesiai iš gamintojų jį pirkęs. „Ruso ranka jo nelietė“, – regis, savo tautą apie katerį kalbėdamas žemino laivo savininkas. Tačiau Lietuvos automobilių turguose prekės kokybei apibūdinti taikoma analogiška formuluotė – parduodamas automobilis vertinamas nepalyginamai geriau, jei Lietuvoje dar nėra važinėjęs, už tą, kuris jau pabuvo lietuvio rankose.
Turistai gali rinktis įvairius maršrutus Ladogoje – galima paprašyti, kad nuplukdytų net ir į Valaamą, bet galima išsinuomoti medinę valtį ir patiems nusiirti į artimiausią, vos už kelių šimtų metrų nuo kranto esančią salelę.
Mus katerio savininkas paliko negyvenamoje saloje, gal 10 kilometrų nuo kranto. „Kai atsibos, skambinkit“, – pasakė ir išplaukė. Uolėtoje saloje – nė gyvos dvasios, tik samanos, kerpės ir žemaūgis miškas. Nuo uolų viršaus matosi Ladogos panorama, kurioje pribarstyta šcherų.
Turistai į salą plaukia ir su nakvyne – suręsta pašiūrė, kurioje galima slėptis nuo lietaus, yra laužavietė, malkų rasti nesudėtinga. Grybai ant uolų neauga, tačiau galima pasigauti žuvų – pačios žuvys į krantą nelipa, bet net ir aš sugebėjau ištraukti žioplą ešerį, o Ričardas ir Aidas ištraukė visą tuziną. Vakarienei neišvengiamai turėjome keptis žuvį…
Aleksandras sakė tarnavęs sovietinėje kariuomenėje Rukloje. Jis kelis kartus klausė ir vis perklausė, ar dabar Rukloje NATO karinė bazė. Na, lyg ir nėra Lietuvoje NATO karinių bazių, bent jau tokių kaip aš ir Alesandras, tarnavę sovietinėje kariuomenėje, suvokiame, garnizonų su penketu dalinių ir bent tūkstančiu kareivių… Tačiau, regis, neįtikinom.
Po kilimėliu palikę apartamentų raktus pakeliui nuo Sortovalos iki Sankt Peterburgo apžiūrėjome du objektus – Ruskealos marmuro kasyklų parką ir šalia jo esantį kriokliuką. Pastarasis garsus ne tiek savo vaizdu, kiek istorija. Prie kriokliuko filmuotas legendinis filmas „O aušros čia tylios“.
Ruskealos marmuro kasyklos sukultūrintos, pritaikytos turizmui. Karjero ilgis – 450 metrų, plotis – 60-100 metrų, gylis – 30-50 metrų. Prieš Žiemos karą suomiai užliejo karjerą vandeniu., tad dabar turistai mato ne gilias duobes, o ežeriukus. Po ežeriukus galima paplaukioti valtimis, virš jų praskrieti lynu. Valtimis plaukiančius lydi antys, jos „dirba“, atrodytų, pasiskirsčiusios grupėmis. Ir jei kuri užsižioplina ir atsilieka, paskui garsiai atsiprašinėdama lekia prie savo komandos.
Ladogos ežeras. Didžiausias pagal plotą Europos ežeras. Savo plotu – 18 tūkst. kv. km jis prilygsta Slovėnijai bei Juodkalnijai. Ladoga – rūstus ežeras, per štormus ežero bangos sakoma, jog būna baisesnės nei jūrose. Į Ladoga įteka 35 upės, išteka vienintelė Neva.
Salos. Ladogos ežere – apie 660 salų. Apie 500 salų yra prie šiaurinės pakrantės, jos vadinamos Ladogos šcherais. Kelios didžiosios Ladogos ežero salos, kurių plotas nuo 30 iki 50 kv. km, yra gyvenamos.
Ruskeala. Marmuro kasyklos Ruskealoje pradėjo veikti XVIII amžiuje Jakaterinos II nurodymu. Ruskealos marmuras naudotas žymiausiems Sankt Peterburgo statiniams. Ruskealos kalnų parkas pradėjo veikti 2005 metais.
Rajonai siūlo pagalbą pabėgėliams
Mažesniuose miesteliuose pirkau Rusijos rajoninius laikraščius. Labai skirtingi laikraščiai… Lietuvoje, regis, jau ir kokybė ir tiražai rajoninių leidinių niveliavosi, o Rusijoje net ir tame pačiame pakraštyje vieniems laikraščiams labai toli iki kitų. Pavyzdžiui, Didžiojo Novgorodo srities Volchovo rajono laikraštis „Volchov“ leidžiamas 22 500 egzempliorių tiražu. Rajone mažiau nei šimtas tūkstančių gyventojų, tad praktiškai kiekviena šeima gauna 32 puslapių spalvotą vos litą kainuojantį laikraštį. Tuo tarpu Sortovalos ar Solcų rajonų laikraščiai leidžiami vos poros tūkstančių egzempliorių tiražais – jie ploni, nespalvoti, o ir savo turiniu primena sovietinius organus.
Regioninių leidinių pirmieji puslapiai skirti vietos aktualijoms, tačiau praktiškai kiekviename iš į mano rankas patekusių keliolikos laikraščių yra ir žinių apie karą Ukrainoje. Atrodytų, kad pagrindinė ukrainietiškų naujienų kryptis rugpjūčio mėnesį buvo humanitarinė pagalba Ukrainai ir pabėgėliai. Sortovalos laikraštis „Ladoga“ rašė, jog vien per antrąją rugpjūčio savaitę iš Donecko ir Lugansko į Rusiją pabėgo 22 tūkstančiai žmonių. Vardinama, kad per karą Ukrainoje jau žuvo 2119 žmonių, dar 5043 – sužeisti. „Kai vyko referendumas dėl Lugansko nepriklausomybės, balsavo beveik 100 procentų. O kai rinko Porošenką – niekas į rinkimus nėjo. Už tai mums Ukrainos valdžia atkeršijo. Šaudo į miestą, tai į vieną mikrorajoną, tai į kitą“, – pabėgėlės iš Lugansko pasakojimą užrašė rajoninis laikraštis „Ladoga“. Rajoniniuose leidiniuose skelbiama informacija, kur galima paaukoti nukentėjusiems nuo karo Ukrainoje ir kaip nedideliuose miesteliuose rūpinamasi pabėgėliais.
Nemažai dėmesio regioniniai leidiniai skiria ir informuodami gyventojus, kad be vakarietiškų prekių Rusija nepražus. Pagal pateikiamas statistines lenteles, nėra tokių maisto produktų grupių, kuriose vakarietiški produktai užimtų bent 20 proc. Rusijos rinkos. Stebėdamas Rusijos parduotuves šiais propagandiniais jų teiginiais esu linkęs tikėti… Na, tikrai neatrodo, kad esame rusų maitintojai, ar kad mūsiškas maistas kokybiškesnis nei jų vietinis.
Per Rusijos televiziją mačiau reportažą, kur kalbinami netoli savižudybės ribos esantys Ispanijos ūkininkai, mat užsidarius Rusijos rinkai jų verslas žlunga. Kita vertus, Lietuvoje, rugpjūčio pradžioje stebėjau televizijos pasakojimą, kaip kenčia kaliningradiečiai be lietuviškų obuolių.
https://www.anyksta.lt/naujienos/keliones/34210-keturi-komunarai-neskaitant-peugeot-o-rusijoje-i-dalis
https://www.anyksta.lt/naujienos/keliones/34244-keturi-komunarai-neskaitant-peugeot-rusijoje-ii-dalis
https://www.anyksta.lt/naujienos/keliones/34309-keturi-komunarai-neskaitant-peugeot-rusijoje-iii-dalis
https://www.anyksta.lt/naujienos/keliones/34362-keturi-komunarai-neskaitant-peugeot-rusijoje-iv-dalis
https://www.anyksta.lt/naujienos/keliones/34384-keturi-komunarai-neskaitant-peugeot-rusijoje-v-dalis