Rimgaudo ŠLEKIO nuotr.
Rajonai siūlo pagalbą pabėgėliams
Mažesniuose miesteliuose pirkau Rusijos rajoninius laikraščius. Labai skirtingi laikraščiai… Lietuvoje, regis, jau ir kokybė ir tiražai rajoninių leidinių niveliavosi, o Rusijoje net ir tame pačiame pakraštyje vieniems laikraščiams labai toli iki kitų. Pavyzdžiui, Didžiojo Novgorodo srities Volchovo rajono laikraštis „Volchov“ leidžiamas 22 500 egzempliorių tiražu. Rajone mažiau nei šimtas tūkstančių gyventojų, tad praktiškai kiekviena šeima gauna 32 puslapių spalvotą vos litą kainuojantį laikraštį. Tuo tarpu Sortovalos ar Solcų rajonų laikraščiai leidžiami vos poros tūkstančių egzempliorių tiražais – jie ploni, nespalvoti, o ir savo turiniu primena sovietinius organus.
Regioninių leidinių pirmieji puslapiai skirti vietos aktualijoms, tačiau praktiškai kiekviename iš į mano rankas patekusių keliolikos laikraščių yra ir žinių apie karą Ukrainoje. Atrodytų, kad pagrindinė ukrainietiškų naujienų kryptis rugpjūčio mėnesį buvo humanitarinė pagalba Ukrainai ir pabėgėliai. Sortovalos laikraštis „Ladoga“ rašė, jog vien per antrąją rugpjūčio savaitę iš Donecko ir Lugansko į Rusiją pabėgo 22 tūkstančiai žmonių. Vardinama, kad per karą Ukrainoje jau žuvo 2119 žmonių, dar 5043 – sužeisti. „Kai vyko referendumas dėl Lugansko nepriklausomybės, balsavo beveik 100 procentų. O kai rinko Porošenką – niekas į rinkimus nėjo. Už tai mums Ukrainos valdžia atkeršijo. Šaudo į miestą, tai į vieną mikrorajoną, tai į kitą“, – pabėgėlės iš Lugansko pasakojimą užrašė rajoninis laikraštis „Ladoga“. Rajoniniuose leidiniuose skelbiama informacija, kur galima paaukoti nukentėjusiems nuo karo Ukrainoje ir kaip nedideliuose miesteliuose rūpinamasi pabėgėliais.
Nemažai dėmesio regioniniai leidiniai skiria ir informuodami gyventojus, kad be vakarietiškų prekių Rusija nepražus. Pagal pateikiamas statistines lenteles, nėra tokių maisto produktų grupių, kuriose vakarietiški produktai užimtų bent 20 proc. Rusijos rinkos. Stebėdamas Rusijos parduotuves šiais propagandiniais jų teiginiais esu linkęs tikėti… Na, tikrai neatrodo, kad esame rusų maitintojai, ar kad mūsiškas maistas kokybiškesnis nei jų vietinis.
Per Rusijos televiziją mačiau reportažą, kur kalbinami netoli savižudybės ribos esantys Ispanijos ūkininkai, mat užsidarius Rusijos rinkai jų verslas žlunga. Kita vertus, Lietuvoje, rugpjūčio pradžioje stebėjau televizijos pasakojimą, kaip kenčia kaliningradiečiai be lietuviškų obuolių.
Sankt Peterburgas – kitokia Rusija
Nuo Sortovalos iki Sankt Peterburgo – tik porą šimtų kilometrų. Pajudėjus nuo Ladogos pakrantės kelias geras, didelis automobilių srautas. Viliamės, jog asfaltas nebedings. Tačiau, kiek pavažiavus prasideda žvyrkelis, paskui vėl asfaltas, paskui vėl žvyrkelis. „Fūros“ duobėtu žvyrkeliu šluoja kokiu 80 km/h greičiu ir, žinoma, duobės nuo jų tik didėja.
Normalus (be pertrūkimų) kelias prasideda likus tik kokiam 100 kilometrų iki Sankt Peterburgo, o aplink didmiestį sukloti, man iki tol tik filmuose matyti kelių mazgai – keliaaukščiai, kelių juostų viadukai, kuriuose pilna automobilių. Dar prieš Sankt Peterburgą prasidėjo kamščiai, į miestą įvažinėjome paskutinį penktadienį prieš rugsėjo 1-ąją ir, matyt, mokslų išsiilgęs jaunimas dar labiau didino srautus ir šiaip jau galingame megapolyje. Anksčiau nei miestas prasidėjo ir šienaujamos vejos, šienaujami kelkraščiai, ir net kelio skiriamosios juostos. Karelijos miestuose nešienaujama net prie karių kapinių ir savivaldybių administracinių pastatų. Ironizavau, kad trimeriai ar vejos šienavimo traktoriukai Karelijoje vertinami tiek pat kiek Antarktidoje ar Sacharoje, o vejos priežiūros įrangos pardavimo verslas ten turėtų būti vertinamas kaip visiškas nesusipratimas.
Sankt Peterburge ilgai vargome, kol išsinuomojome butą dviem paroms. Dviejų kambarių buto nuomos kaina parai – 3000 rublių (kiek daugiau nei 200 litų). Į butą jo savininkė mus sutiko įleisti tik pirmą valandą nakties. Pasirodo, moteris išnuomojo butą, kuriame pati gyvena, prieš išskrisdama atostogų į Kroatiją. Dar iš mūsų pareikalavo 3000 rublių užstato. Stebėjomės kokia prasmė iš tokio dydžio užstato – jei jausime pareigą nusiaubti jos namus, grėsmė prarasti 200 litų vargu ar sustabdys… Užbėgant įvykiams už akių: kai išsikraustėme iš buto raktus turėjome palikti jo savininkės bičiuliui, kuris nieko nežinojo apie užstatą. Vyras paskambino burto savininkei į Kroatiją ir po pokalbio pasikuitęs koridoriuje ištraukė pluoštą pinigų, kokių 10 000 rublių. Žodžiu, moteris nors ir išsireikalavo užstatą, bet, matyt, jai nekilo įtarimas, kad imsime knistis po jos asmeninius daiktus…
Prieš palikdama mums savo namus šeimininkė aiškino, kad negalima į juos vestis prostitučių. „Viešnios mėgsta ką nors pavogti“, – prostitutes gražiais žodžiais vadino šeimininkė. Ričardas šeimininkei pareiškė, kad mūsų tikslas – ne prostitutės, o muziejai. Tiesa, abejoju, ar ši bičiulio frazė ją įtikino. Šiek tiek per oriai nuskambėjo…
Buto ieškojome skambindami pagal skelbimus. Viena iš verslininkių, tuo metu neturėjusį laisvų patalpų, aiškino, kad būtume atsargūs, neva nusikaltėliai yra sukūrę kažkokią sistemą, pagal kurią sugeba iš turistų paimti pinigus, tačiau į butą neįleidžia. Laimei, kaip ta apgavystės schema veikia, progos išsiaiškinti neturėjome…
https://www.anyksta.lt/naujienos/keliones/34210-keturi-komunarai-neskaitant-peugeot-o-rusijoje-i-dalis
https://www.anyksta.lt/naujienos/keliones/34244-keturi-komunarai-neskaitant-peugeot-rusijoje-ii-dalis
https://www.anyksta.lt/naujienos/keliones/34309-keturi-komunarai-neskaitant-peugeot-rusijoje-iii-dalis
https://www.anyksta.lt/naujienos/keliones/34362-keturi-komunarai-neskaitant-peugeot-rusijoje-iv-dalis
https://www.anyksta.lt/naujienos/keliones/34384-keturi-komunarai-neskaitant-peugeot-rusijoje-v-dalis
https://www.anyksta.lt/naujienos/keliones/34455-keturi-komunarai-neskaitant-peugeot-rusijoje-vi-dalis-2
