Peterhofe dirba visi
Sankt Peterburgas – vienas iš keleto Europos miestų, į kurį važiuojant nereikia skaityti informacinių leidinių. Jau ir be papildomų žinių aišku, kad Paryžiuje dera aplankyti Eifelio bokštą, Mulen Ružą, Luvrą ir t.t., Londone būtina pasižymėti prie Big Beno, Tauerio tilto, Bekingemo rūmų, Romoje privaloma pasižvalgyti po Koliziejų ir Siksto koplyčią. Sankt Peterburgo „privalomų“ objektų sąrašo neįveikėme net išsiskirstę – kur besi pirštu, ten įžymybė: Žiemos rūmai, „Aurora“, Isakijaus soboras, Petropavlovsko tvirtovė, Kunstkamera ir t.t.
Visi kartu važiavome į Rusijos carų vasaros rezidenciją – Peterhofą. Petras I saloje statydamas Krondštato tvirtovę, krante priešais salą nusprendė įsirengti vasarnamį, rusišką Versalį. Teigiama, jog caras parodė pirštu vietą, kur turi būti jo rūmai, o inžinieriai ilgai vargo, kol „caro pirštą“ patraukė į Peterhofo vietą, pajūrio žemumą, kurią patogu „užmaitinti“ upių vandeniu. Mat caro rezidencijos esminis akcentas – fontanai, o XVIII amžiaus pradžioje priversti fontanus dirbti nebuvo taip paprasta kaip dabar. Carų vasaros rezidencijos statybos tęsėsi, kol egzistavo carai, iki revoliucijos. Informaciniuose leidiniuose teigiama, kad dabar nuolat vyksta Peterhofo rūmų ir parko rekonstrukcijos, mat vokiečiai per karą rūmus buvo užėmę ir trejus metus juos griovė…
Peterhofo rūmų komplekse keliolika muziejų. Einant į kiekvieną iš jų tenka pirkti atskirus 10-20 litų kainuojančius bilietus. Bilietas į esminį objektą – žemutinį sodą – kainuoja 3000 rublių (per 20 litų SNG piliečiams) arba 4000 rublių (beveik 30 litų, ne SNG piliečiams). Varžėmės, kam pavyks parduoti Lietuvą už 7 litus… Ne iš taupumo, o iš sportinio intereso… Rezultatas – dviems pavyko išsižadėti tėvynės, dviems – nepavyko.
Caro sode visi dirba. Svarbiausi veikėjai – fontanai. Prie daugelio jų kuriamas kažkoks veiksmas. Vaikšto dvaro ponios, gal net carienės, žinoma, vienas kitas Petras – su didikais galima už pinigus nusifotografuoti. Galima ir nesifotografuoti… Verčiau užsiimti pinigėlių mėtimu už bronzinio Petro bato aulo. Kas įmeta monetą į ant aukšto postamento stovinčio caro batą, to laukia kažkoks džiaugsmas (koks – nepasidomėjau). Kelis fontanus valdo operatoriai. Vieno jų operatorius sėdi tiesiai už fontano, veidas jo ledinis, nesimato jokių valdymo įrenginių, tačiau to žmogaus valia apliejami turistai, kurie randa ir užmina „stebuklingą“ akmenį. Už pinigus tvenkiniuose galima pasigauti karališkų žuvų. Upėtakiai suleisti į tinklinius narvus, tie narvai įleisti į tvenkinius. Tradicinė žvejyba vonioje…
Parke dirba ir balandžiai su antimis, ir voverė. Vien dėl voverės verta važiuoti į Peterhofą – ji kaip šuo stovėdama ant dviejų kojų prašo maisto, ima jį iš rankų ir čia pat apkasa. Parke prikabinta stendų, kuriais atkreipiamas turistų dėmesys, kad Peterhofe dirba ir vagys, patariama saugoti pinigines ir asmens daiktus.
Septyni Rusijos stebuklai. Internautai keliais balsavimo etapais rinko septynis Rusijos stebuklus. Į šią septyniukę pateko Peterhofo rūmai, Geizerių slėnis Kamčiatkoje, Mamajavo kurganas Volgograde, Baikalo ežeras, Komijos uolos, Elbruso kalnas ir Vasilijaus soboras Maskvoje.
Kronštatas pasitiko krokodilo Genos daina
Petras I tuo pat metu statė ir Sankt Peterburgą, ir Peterhofą, ir Petrozavodską, ir Kronštato tvirtovę. Į Kotlino salą, kurioje įsikūręs Kronštatas, nuo 1983-ųjų galima nuvažiuoti. Sala su žemynu sujungta pylimu, tiltais ir 2 kilometrų ilgio tuneliu po Suomijos įlanka.
Kronštato tvirtovė daugiau nei du šimtus metų saugojo Sankt Peterburgą nuo priešų laivų, iki pat 1996 metų Kronštatas buvo uždaras karinis miestas. Tačiau, internetinių šaltinių teigimu, dabar didžioji dalis iš 40 tūkts. karinio miesto gyventojų ne tik, kad nėra kariškiai, bet ir darbo saloje neturi – kas ryt vyksta darbuotis į žemyną.
Yra toks žodžių junginys – „Kronštato sukilimas“, bet teigiama, jog jokio sukilimo nebuvę. Neva 1921 metais prie pat revoliucijos lopšio Sankt Peterburgo įsikūrusiame Kronštate bolševikai pralaimėjo rinkimus ir šis įvykis buvo traktuotas kaip maištas, neva Levas Trockis davęs nurodymą kariuomenei šiek tiek pašaudyti, pabombarduoti salą. Taip sakant profilaktiniais tikslais… O jau po bombardavimo nepradėsi pasakoti, kad nebuvo Kronštate maišto.
Mes į Kronštatą atvažiavome per miesto šventę. Oras kvepėjo spragintais kukurūzais ir cukraus vata. Iš lauko kavinių aidėjo patriotinė muzika. Iki šiol sovietinių laikų hitai man keldavo tik džiaugsmą, kaip dinozauro prisikėlimas… Karo Ukrainoje fone šitas džiaugsmas mažėja. Už tai buvo labai miela girdėti kaip gatvės muzikantas traukė krokodilo Genos dainelę iš seno multiko.
Kronštate gimė krepšinio treneris Aleksandras Gomelskis. Šis miestas yra ir Rusijos premjero Dmitrijaus Medvedevo uošvija.
Dar jautėm pareigą nuvažiuoti ir iki Komarovo, pajūrio kurorto, kurį devintajame dešimtmetyje išgarsino dainininkas Igoris Skliaras („Za niedielku do vtorovo, ja ujiedu v Komarovo…“ „Savaitei iki antros aš išvažiuosiu į Komarovo“).
Nuo Sankt Peterburgo centro iki Komarovo – daugiausiai 30 kilometrų. Tačiau iki Žiemos karo Komarovo buvo Suomijos teritorijoje ir pavadinimas kurorto buvo visai ne Komarovo, Kelomeki.
Vladimiras Komarovas buvo mokslų akademijos prezidentas, 1945 metais Kelomeki buvo pradėtas statyti akademikų vilų kompleksas. Akademijos prezidentas, regis, ir nesulaukė kol jam bus pastatyta vila Kelomeki – ėmė ir numirė. Tačiau, 1948 m. kurortui suteiktas jo vardas.
Ir dabar Komarovo yra vadinamasis Akademikų miestelis. Nekilnojamasis turtas Komarovo beprotiškai brangus, nuolatinių gyventojų miestelyje – kiek daugiau nei 1000.
Rugpjūčio pabaigoje Komarovo nerodė gyvybės ženklų – tuščios pajūrio kavinės, tuščias pliažas. Ir I.Skliaro į gyvenimą paleistas „asmeninis naras“ niekam nebūtų reikalingas…
Iš Sankt Peterburgo į Lietuvą važiavome naktį. Prie sienos nebuvo jokios eilės, o muitininkai naktį tingėjo mus tikrinti. Juolab, kad grįžome ir mes, ir brangusis „Peugeot“-as įvažiuojant į Rusiją sukėlęs pareigūnų įtarimus, kad didžiojoje šalyje bus parduotas.
Kotlino sala. Šioje saloje Kronštato miestas-tvirtovė. Sala yra Baltijos jūroje 30 km į Vakarus nuo Sankt Peterburgo centro. Salos ilgis 12 km., maksimalus plotis – 3 km.
Manerheimo linija. 132-135 km. įtvirtinimai piečiau Vyborgo miesto nuo Suomijos įlankos iki Ladogos ežero. Maršalo Karlo Manerheimo garbei pavadintuose įtvirtinimuose buvo įrengtos 157 kulkosvaidžių ir 8 artilerijos ugniavietės. Per Žiemos karą rusai užėmė Manerheimo liniją ir užgrobė dalį Suomijos teritorijos. Tačiau teigiama, kad šis įtvirtinimas ir K.Manerheimo sumanumas išgelbėjo suomius nuo visos šalies okupacijos. Per Žiemos karą žuvo nuo 50 iki 150 rusų kareivių ir apie 25 tūkst. suomių. Manerheimo linijos likučiai – Rusijos teritorijoje, didžiąją jų dalį rusai po Žiemos karo sunaikino.
https://www.anyksta.lt/naujienos/keliones/34210-keturi-komunarai-neskaitant-peugeot-o-rusijoje-i-dalis
https://www.anyksta.lt/naujienos/keliones/34244-keturi-komunarai-neskaitant-peugeot-rusijoje-ii-dalis
https://www.anyksta.lt/naujienos/keliones/34309-keturi-komunarai-neskaitant-peugeot-rusijoje-iii-dalis
https://www.anyksta.lt/naujienos/keliones/34362-keturi-komunarai-neskaitant-peugeot-rusijoje-iv-dalis
https://www.anyksta.lt/naujienos/keliones/34384-keturi-komunarai-neskaitant-peugeot-rusijoje-v-dalis
https://www.anyksta.lt/naujienos/keliones/34455-keturi-komunarai-neskaitant-peugeot-rusijoje-vi-dalis-2
https://www.anyksta.lt/naujienos/keliones/34590-keturi-komunarai-neskaitant-peugeot-rusijoje-vii-dalis
https://www.anyksta.lt/naujienos/keliones/34667-keturi-komunarai-neskaitant-peugeot-rusijoje-viii-dalis
https://www.anyksta.lt/naujienos/keliones/34670-keturi-komunarai-neskaitant-peugeot-rusijoje-ix-dalis
https://www.anyksta.lt/naujienos/keliones/34781-keturi-komunarai-neskaitant-peugeot-rusijoje-x-dalis
