Keturios partijos sumerkė kojas į vieną bliūdą

Juozas RATAUTAS

Feisbuke buvo išplatinta nuoroda, kurią atsidaręs esi pakviečiamas dalyvauti vieno žinomo prekybos tinklo loterijoje. Iš kelių variantų pasirinkus teisingą (o teisingi visi), atsidaro langas ir kompiuterio ekranas ima mirgėti šviečiančiomis ir šokinėjančiomis žvaigždutėmis, o jame pranešama apie tūkstantinį laimėjimą. Norom nenorom pašoki iš džiaugsmo. Tačiau paspaudęs mygtuką „tęsti“ randi „žaidimo“ organizatorių prašymą pateikti asmens duomenis bei prisijungimo prie banko kodus. Dar viena būtina „laimėjimui“ atsiimti sąlyga – surasti 10 tokių pat durnių, kurie paplatintų sukčių schemą.
Gink Dieve, nenoriu lyginti valdžios darbų su apgailėtino sukčiavimo schemomis, tačiau kai kurių analogijų vis dėlto rasti galima. Ne taip jau retai dėl rinktos valdžios neprotingų, neapgalvotų sprendimų žmonės patiria nemažų nuostolių. Ką gi padarysi, nors matai, kad projektas kvailas ir neturės nei reikšmės, nei naudos… Teisės normos neleidžia tokius valdžios sprendimus pavadinti schemomis, o logika?
Šit metus ant plytgalių reprezentacinėje Anykščių aikštėje pastovėję kioskeliai, žmonėse „būdomis“ ir „špokinyčiomis“ vadinami, iškeliauja į miesto paribį. A. Baranausko aikštės įveiklinimo idėja, kilusi valdininkų galvose, žlugo neradusi verslininkų dėmesio bei anykštėnų pritarimo. Kažkas epizodiškai paprekiavo, kažkam jie tiko tik „nubėgti už kampo“. Kabinetuose sugalvotai avantiūrai mokesčių mokėtojai turėjo atverti pinigines. Tačiau valdžios žmonėms, nelyginant feisbuko sukčiams, nereikėjo slapta brautis į mūsų bankininkystės paskyras – mes jas patikėjom rinkimų metu.
Kitas ne mažiau raiškus atvejis – bandymas jungtis į UNESCO pasaulinį literatūros miestų tinklą. Nepriėmė nei vieną, nei kitą kartą. Paraiškai paruošti pasamdytas UAB- as, prasmė ir tikslai išdiskutuoti rajono taryboje ir… nieko gero. Po 2017 metų bandymo buvo antrasis bandymas – ir vėl šnipštas. UNESCO sekretoriatas turėjo nuslėpti mandagumą ir pasakyti, kad per aukštai šokam. O gal šokt nemokam? Vėlgi įlįsta į mokesčių mokėtojų kišenę ir vėlgi nepasiekta tikslų. Kas kaltas dėl žalos, padarytos biudžetui?
Trečia istorija pikantiškiausia. Šalį apskriejusi nuotrauka, kurioje pozuoja meras, besileidžiantis nuo kalniuko ant padangos kojomis į priekį, ir pralinksmino, ir nuliūdino. Tubingo trasa, įrengta už anykštėnų pinigus, pasirodė netinkama eksploatuoti, ją uždarė. Iš kieno kišenės tie pinigai? Teisingai, iš mūsų!
Kelionių į užsienius taip pat nepavadinsi nei piktnaudžiavimu, nei sukčiavimu. Rajono taryba, vienbalsiai ir vieningai balsuodama, pritaria joms. Tik kas moka? Naiviai tikėjausi, jog meras ir administracijos direktorė, kas mėnesį gaudami bemaž 3-4 tūkstančius algos, susimokės už paturistavimą Italijoje ir piniginė našta nebus užkrauta anykštėnams, kurių didžioji dalis uždirba po 500 euriukų. Suprantama, švento tikslo dėlei nebūtų gaila. Feisbuke matėme merą, laipiojantį uolomis, sužinojome, kad parsivežė gėlių sėklų iš ten… Galbūt kelionės programa tuo nesibaigė, kas žino. Kai Raimondas Guobis su neregėtu įžūlumu paklausė apie naudą, meras paminėjo mistinį bendradarbiavimą. Konkrečiai nieko. Lyg ir ketinimų protokolais negalima apsikeisti elektroninėmis priemonėmis. Ne XIV- ame amžiuje gyvename! Pritariu Raimondui, nes, kaip ir jis, žinau, jog užsienio politika nėra savivaldybės veiklos sritis, o vykstant i kelionę jos tiksluose turi būti nurodyta, kokia bus tos kelionės į svetimą šalį materialioji ar nematerialioji nauda. Nepakanka parodyti kvietimą. Kolūkių laikais buvo priimta pasirašyti bendradarbiavimo sutartis su miestų įmonėmis ir organizacijomis. Nauda iš jų buvo tokia, kad rudenį autobusai su miestiečiais atvažiuodavo bulvių nukasti. Šventa tradicija ir pareiga įpareigojo su šefuojančių įmonių vadovybe atsakančiai pagerti. Kas pasikeitė? Bulvių kasti nereikia, liko antras tikslas.
Kai kurie pavyzdžiai rodo kompetencijos stoką, kai kurie – nuovokos trūkumą, dar kiti – neatsakingą resursų naudojimą. Pateisinti lengva, suabejoti nesunku, tačiau kai bendrieji pinigai prašvilpiami, o bendrieji tikslai nepasiekiami, juokinga nebūna. Nesigirdi, kad kas prisiimtų atsakomybę ir trauktųsi iš pareigų. Keturios partijos, sumerkusios kojas į vieną bliūdą, neleidžia stumdyti savųjų.
Antikos graikai sakė, kad idiotas yra asmuo, kuris, net būdamas mediciniškai sveikas, nesuvokia bendrųjų, viešųjų reikalų ir yra linkęs užsisklęsti privačių reikalų ratelyje. Gink Dieve, nenoriu įžeisti mūsų valdininkų, kurie, gal ir nesuvokdami ar manydami darantys gera, pridaro sunkiai suprantamų, kartais gana keistų dalykų. Dėl kai kurių pikta, dėl kai kurių – visai nejuokinga.
O mes tuo metu stiprinkime imunitetą ir džiaukimės mažais dalykais: rudeniop pražydusia gėlyte Traupio botanikos sode, vicemero išvyka į Žvejų gatvę, Kalėdų senio laukimu Istorijos dvarelyje… Po mėnesio kito būsim pakviesti plakatų su politikų galvomis paplatinti bendruomenėse ir, tikėkimės, tai su sukčių schemomis neturės nieko bendra.