KGB šmėkla sekė visą sovietmetį

Šiomis dienomis 80-metį šventė Naujuosiuose Elmininkuose gyvenantis tremtinys, buvęs perspektyvus krepšininkas, Romualdas Katkevičius, kurį Sergejus Jovaiša vadina savo mokytoju.
Lietuvos moksleivių rinktinės narys R.Katkevičius 1957-aisais iš paskutinės- vienuoliktos – klasės suolo iškeliavo ne į Kūno kultūros institutą, o į Mordovijos lagerį. Už Lietuvos vėliavos iškėlimą Joniškėlio (Pasvalio raj.) centre augusiame ąžuole R.Katkevičius buvo nuteistas tik metams lagerio, tačiau KGB iš savo akiračio jo nebepaleido iki pat Nepriklausomybės.

Prie vėliavos koto pritaisė
bombos imitaciją

Joniškėlio vidurinės mokyklos paskutinių klasių mokiniai buvo įkūrę pogrindinę organizaciją ,,Geležinis vilkas“. Skandalingiausiu organizacijos darbu tapo Lietuvos trispalvės iškėlimas naktį iš 1956 metų gruodžio 31-osios į 1957 sausio 1-ąją. R.Katkevičiui, kaip sportiškiausiam organizacijos nariui, buvo patikėta fiziškai sunkiausia užduotis – įlipti į medį ir pritvirtinti vėliavą. Vaikinai dirbo kaip tikri konspiratoriai: vėliavos kotą ištepė žibalu, kad stribų šunys pagal kvapą negalėtų atsekti, kas ją kabino. Prie vėliavos koto mokiniai pritvirtino skardinę – bombos imitaciją. Lietuvos trispalvė Joniškėlyje iškabėjo iki vidurdienio, o šunys,kas iškėlė vėliavą, pagal kvapą neatsekė.
,,Nusikaltėliai“ suimti buvo tik po pusantro mėnesio. Keturi joniškėlėnai buvo nuteisti, aštuoni – pašalinti iš mokyklos. Po šių įvykių prabėgus daugiau nei šešiasdešimčiai metų, R.Katkevičius, kalbėdamas su ,,Anykšta“, šypsojosi, jog patiems gaminant vėliavą tuomet didžiausia problema buvusi, kaip gauti spalvotų audinių. Problemą joniškėliečiai išsprendė originaliai – gruodžio 5-osios, Konstitucijos dienos, vakare nuo valdiškų įstaigų nusikabino dvi sovietines vėliavas ir iš jų gamino lietuvišką trispalvę. Žinia, nei LTSR, nei juo labiau Tarybų Sąjungos vėliavoje geltonos spalvos nebuvo, todėl vaikinams teko perdažyti gabalą audinio geltona spalva.
Po tris mėnesius trukusių tardymų R.Katkevičius buvo nuteistas metams lagerio, kiti suimti joniškėlėnai gavo nuo dvejų iki ketverių metų lagerio.
,,Kaip reagavo tėvai?“ – paklausėme R.Katkevičiaus. Vyras gūžčiojo pečiais, sakė, kad nebuvo tėvai labai šokiruoti. ,,Tremtis mūsų giminėje buvo beveik įprastas dalykas,“ – kalbėjo R.Katkevičius.
Visa joniškėliečių keveriukė pateko į tą patį Mordovijos lagerį, kuriame buvo labai daug lietuvių. Kartu su R.Katkevičiumi sėdėjo kunigas Rimkus iš Žemaitijos, buvę aukšti Nepriklausomos Lietuvos pareigūnai, partizanų vado Juozo Lukšos Daumanto bendražygis Klemensas Širvys – Sakalas, Kovo 11-osios Akto signataru tapęs Algirdas Endriukaitis. Pabaltijiškiai buvo subūrę futbolo komandą ,,Baltika“, lietuviai turėjo net sportinius marškinėlius su Gediminaičių stulpais. ,,Lageryje buvo ir krepšinio aikštelė, bet krepšinio varžybų neorganizuodavome: nebuvo lygiaverčių važovų. Lošdavome futbolą,“ – kalbėjo R.Katkevičius.
Vienas iš tremtinių buvęs bekojis, vaikščiojo su tuščiaviduriu protezu. Vyras gyvenęs šalia lagerio buvusiame kaime, o dirbti eidavęs į lagerį. Į jo protezo vidų tilpdavęs butelis degtinės ir jis kartais lagerio gyventojams jos atgabendavęs. Iš lagerio nebuvo galima išsivežti nuotraukų, kuriose daugiau nei trys žmonės – R.Katkevičiui dalį nuotraukų išvažiuojant namo iš lagerio išnešė jo bekojis bičiulis.

Rasti Alma Mater
padėjo krepšinis

Iš lagerio R.Katkevičius paleistas anksčiau laiko, mat ,,prasėdėtos“ paros skaičiuotos pagal išdirbį. Jis dirbęs laikrodžių apdailos gamybos įmonėje, per dieną padarydavęs dviejų ar trijų dienų normą. Iš lagerio R.Katkevičius išsivežė ir šiek tiek pinigų, už kuriuos Maskvoje nusipirko baltą striukę. 1959-aisias Joniškėlyje vyrukas, vilkintis baltą striukę, tiesiog buvęs pasmerktas būti ,,pirmuoju kaimo bernu“. Deja, Joniškėlyje R.Katkevičiui vietos nebuvo – atgal į mokyklą jo nepriėmė. Per pažįstamus buvo priimtas į Kauno rajono Garliavos vidurinę mokyklą.
Gavęs atestatą, R.Katkevičius ketino stoti į Kauno kūno kultūros institutą, tačiau šios įstaigos durys jam buvo uždarytos, juk ,,negali banditas tapti pedagogu“.
R.Katkevičių mokytis priėmė Lietuvos veterinarijos akademija. Padėjo krepšinio treneris Liudgardas Tenzegolskis, iš akademijos studentų subūręs stiprią krepšinio komandą. Bet ir tarp būsimų veterinarų ramybės R.Katkevičiui nebuvo: jo studijų metais KGB susizgribo, kad Kaunas yra ,,režiminis“, taigi, lyg ir uždaras miestas, kuriame politiniams kaliniams draudžiama gyventi. Vaikinas buvo pašalintas iš akademijos, tačiau po metų buvo panaikintas tas Kauno ,,režiminis“ statusas ir R.Katkevičiui leista toliau mokytis.

Nuolatinė KGB ,,globa“

Elmininkiškis kalbėjo, kad KGB jo nepaleido iki pat Nepriklausomybės. ,,Visada jaučiausi esąs lyg po padidinamuoju stiklu,“ – dėstė buvęs politinis kalinys. Studijuodamas Veterinarijos akademijoje R.Katkevičius susitiko su drauge Mordovijoje kalėjusiu Petru Svirpliu. Pastarasis, vos grįžęs iš lagerio, buvo paimtas į kariuomenę ir gal po mėnesio išleistas atostogų. ,,Baigiantis atostogoms, Petras man sako – mane išleido tik tam, kad grįžęs papasakočiau, kokios tavo nuotaikos. Ką man sakyti?“ – perpasakojo R.Katkevičius.
Vėliau buvusio politinio kalinio aplinkoje atsirasdavo perdėtai meilių ir žingeidžių asmenų, tačiau jis buvęs atsargus. Jis pats taip pat sulaukdavęs KGB atstovų ,,prašymų“ kur nors ko nors pasiklausyti.
Atsimena elmininkietis ir absurdišką konfliką su buvusiu KGB Anykščių poskyrio viršininku Vasilijumi Čikiliovu. ,,Molėtų rajone, Arnionyse, žuvininkystės ūkyje, vienas bendrakursis dirbo vyriausiuoju žuvininku. Prieš šventes jam paskambindavau ir nuvažiavęs gaudavau žuvies. Kartą mano draugas, veterinarijos tarnybos viršininkas, Ramutis Augustinas sako:,, padėk, Romai, man tos žuvies gauti. Baliui reikia.“ Paskui dar perskambino:,,Romai, ar tu nieko prieš, jei važiuos ir Vasilyj Ivanovičius?“ Ką aš sakysiu. Važiuojam visi trys į Arnionis,“- istorijos pradžią pasakojo R.Katkevičius.
V.Čikiliovas į Arnionis važiavo ne KGB tyrimo atlikti, o paprasčiausiai norėdamas šviežios žuvies. Vyrai jau pakeliui kilnojo taureles, išgėrė dar ir Arnionyse. Ponas Romualdas sako, kad jis Arnionyse, bičiulio kabinete, ant sienos pastebėjo Vytauto Didžiojo bareljefą ir į jį atkreipė dėmesį. Dėl to bareljefo grįžtant namo buvęs politinis kalinys su KGB poskyrio viršininku barėsi, pastarasis R.Katkevičiui sakęs: ,,Tu Vytautą garbini, o Lenino nekenti.“ Elmininkietis šyptelėjęs tęsė, kad istorija su Vytautu būtų likusi kaip apgirtusių žmonių beprasmis ginčas, jeigu ne vėlesni įvykiai. ,,Mane paskyrė kolūkio vyriausiuoju zootechniku. Bet rajono KGB atstovai pareiškė – negalima. Jis Vytautą myli labiau nei Leniną,“ – pasakojo R.Katkevičius.

Sergejų Jovaišą tempė
iš paupio

,,Tai buvo vienas geriausių 1966-1976 metų Anykščių krepšininkų. Būdamas Lietuvos veterinarijos akademijos studentu jis žaidė Kauno ,,Žalgirio“ antrojoje komandoje ir buvo Sergejaus Jovaišos mokytojas krepšinio aikštelėje. 1966 metais Anykščių krepšininkai pirmą kartą tapo Lietuvos ,,Nemuno“ draugijos čempionais. Tame dešimtmetyje R.Katkevičiaus vadovaujami krepšininkai buvo ir daugkartiniai ,,Nemuno“ žaidynių čempionai, o ,,Valstiečių laikraščio“ taurę iškovojo 6 kartus,“ – prisiminimais apie R.Katkevičių su ,,Anykšta“ dalijosi ilgametis Anykščių sporto organizatorius Jonas Pajarskas.
Beje, ir kiti to laikotarpio Anykščių krepšinio lyderiai – Antanas Černiauskas, Algimantas Bagdonavičius, Vidmantas Makaraitis, Algirdas Čepelė, Algimantas Baronas – buvo veterinarijos akademijos absolventai.
Tarp R.Katkevičiaus ir S.Jovaišos šešiolikos metų skirtumas, tačiau jie abu spėjo kartu pažaisti Anykščių rinktinėje. ,,Prisimenu, prieš vienerias iš varžybų S.Jovaišos nėra. Per seserį radome jį su draugais paupyje kortomis pliekiantį. Beveik per jėgą ,,supakavome“ ir išsivežėme į varžybas Biržuose. Linksmiausia, jog jis po tų varžybų Biržuose, miesto gatvėje, ,,į akį“gavo“ , – juokėsi R.Katkevičius. Pasak elmininkiečio, čia, matyt ,buvęs tas periodas, kai S.Jovaiša buvo nusprendęs mesti krepšinį ir tapti stalo tenisininku.
R.Katkevičius – tik 180 cm., bet ir antrojoje ,,Žalgirio“ komandoje, ir ,,Nemuno“ rinktinėje žaidė krašto puolėju. Jis iš vietos mesdavo pašokęs arba po kamuolio varymo pašokdavo, o toks krepšininko judesių arsenalas septintajam dešimtmečiui buvęs nebūdingas. Lietuvos pirmenybėse R.Katkevičius yra įmetęs 46 taškus, o tritaškių juk tuomet nebuvę. Beje, kalbant apie ūgį, elmininkietis prisiminė, kad septintajame dešimtmetyje Kauno ,,Žalgirio“ pagrindinis centras buvęs vos 191 cm.ūgio.