Kiaules Lietuvoje maitino geriau nei sovietai karius (II dalis)

Pirmasis genocido aukų muziejaus direktorius, istorikas Gintaras Vaičiūnas parengė žinyną apie visus žinomus žuvusius partizanus Anykščių krašte, kuriam medžiagą autorius rinko daugiau nei 20 metų.
Apie iki šiol visuomenę jaudinantį partizaninį karą Lietuvoje, ir ypač Anykščių krašte, apie skaudžius šio karo įvykius G.Vaičiūnas papasakojo „Anykštos“ skaitytojams.
Istoriką kalbino žurnalistas Rytis Kulbokas.
Pateikiame antrąją interviu dalį.

-Net partizanų vadas Jonas Žemaitis – Vytautas reguliariojoje kariuomenėje teturėjo kapitono laipsnį. Kur dingo aukštų laipsnių karininkai?
– Lietuvos kariuomenės karininkai buvo vienas svarbiausių okupantų taikinių. Daug Lietuvos karininkų buvo represuota jau pirmaisiais sovietinės okupacijos metais (1940-1941 m.). Dalis pasitraukė 1944 m. į Vokietiją. Bet dalis iš jų liko Lietuvoje ir tęsė kovą su okupantais. Tarp jų buvo ir aukštesnio laipsnio karininkų. Vienas iš tokių buvo Lietuvos kariuomenės generolas Motiejus Pečiulionis. Dar 1919 metais gegužės 19 dieną jis dalyvavo vaduojant Anykščius iš Raudonosios armijos, tuo metu jis vadovavo Kazio Ladigos savanorių kariuomenės grupės artilerijos baterijai. Vėliau jis kilo karjeros laiptais, vienu metu buvo visos Lietuvos kariuomenės tiekimo skyriaus viršininkas. Vienintelis Lietuvoje buvo apdovanotas trimis Vyčio kryžiaus ordinais. Karo pabaigoje, nors ir turėjo galimybę pasitraukti į Vakarus, nes gyveno Suvalkijoje, visai netoli tuometinės Vokietijos sienos, bet niekur nesitraukė, nes jautė pareigą Tėvynei ir nutarė jai padėti sunkiu metu. Jau vokiečių okupacijos metais jis dalyvavo kuriant Lietuvos pasipriešinimo centrinę vadovybę, Vyriausiąjį Lietuvos išlaisvinimo komitetą –VLIK-ą . Jis buvo vienas iš organizacijos kūrėjų, beje, pirmasis VLIK‘o pirmininkas 1943-1945 m. buvo mūsų kraštietis Steponas Kairys. M.Pečiulionis dalyvavo kuriant Tauro partizanų apygardą, redagavo ir spausdino pirmąją šio krašto partizanų spaudą. Buvo suimtas ir nuteistas 20 m. katorgos, grįžęs į Lietuvą mirė Ilguvos senelių globos namuose. Lietuvos partizanų gretose kovojo pulkininkas – leitenantas Juozas Vitkus- Kazimieraitis, Lietuvos kariuomenės majorai Sergijus Staniškis – Litas, Zigmas Drunga –Šernas, Bronius Vaivada –Vilkas, Petras Januškevičius –Tėvas, Alfonsas Vabalas -Gediminas. Visi jie žuvo kovoje už Laisvę. Lietuvos kariuomenės kapitonų, žuvusių Lietuvos partizanų gretose, galima suskaičiuoti ne vieną dešimtį. Vienas iš jų – Vladas Černius – 1945 m. žuvo mūsų rajono Butėnų kaime. Lietuvos kariuomenės leitenantų ir atsargos leitenantų partizanų gretose žuvo daugiau kaip 300. Lietuvos kariuomenės puskarininkių gali būti ne mažiau kaip 1000. Vien tik mūsų rajone žuvo 15 Lietuvos kariuomenės puskarininkių. Žinoma, jie sudarė tik nedidelę dalį partizanų vadų. Sugebančių vadovauti asmenų partizanams labai trūko, be to, jie gana greitai žūdavo. Yra suskaičiuota, kad vidutinis partizanavimo „štažas“ Lietuvoje buvo 2,5 metų.
– Ar žinote partizanų, kurie į mišką būtų išėję dar iki 1944 metų sovietų okupacijos, prie vokiečių ar pirmosios sovietų okupacijos metu?
– Konkrečiai žinau apie du būrius, jie abu susikūrė po 1941 metų trėmimų, dar prieš Vokietijos ir SSRS karą. Jonas Biliūnas, Niūronių – Pavarių kaimų šaulių būrio vadas, suformavo partizanų būrį iš buvusių vietinių šaulių ir slapstėsi apie Pavarius. Jo vadovaujamas būrys prie Niūronių 1941 m. birželio 17 d. apšaudė Anykščių milicininkus. Tie iš Utenos išsikvietė NKVD kariuomenės dalinį. Namuose neradę užpuolikų čekistai pasidalijo į dvi grupes ir ėmė „šukuoti“ mišką. Bet baudėjams nepasisekė. Pasak vyriausiojo čekistų vadovo Lietuvoje Piotro Gladkovo, „dėl visiško nepasirengimo operacijai ir neorganizuotumo“ 1941 m. birželio 18 d. antrą valandą nakties abi čekistų grupės susidūrė miške prie Niūronių ir viena kitą apšaudė. Susirėmimo metu buvo nušautas milicininkas Povilas Bareikis, o Jonas Jurginis sunkiai sužeistas. Kitas partizanų būrys dar prieš karą veikė prie Andrioniškio, kurį 1941 m., po didžiųjų trėmimų, organizavo Vladas Kiaulevičius, buvęs miestelio pašto viršininkas. Tik pasirodžius okupantams iš Rusijos mūsų krašte 1944 m. liepos mėnesį, jau daugelyje rajono apylinkių veikė partizanų būriai, kurie buvo suformuoti kaimo savisaugos būrių pagrindu, savo veiklą jie buvo pradėję dar prie vokiečių okupacinės valdžios, bet jie prieš vokiečius nekovojo, bet saugojo kaimus ir vienkiemius nuo raudonųjų partizanų puolimų bei plėšimo. Rusijos ginklais ir vadais remiami raudonieji partizanai nuo 1944 m. pradžios pradėjo veikti ir mūsų rajono miškingose vietovėse, dažniausiai jie veikdavo Šimonių girios bei Troškūnų miško apylinkėse.
– Kokie kariniai veiksmai Anykščių rajone, kuriuose dalyvavo partizanai, buvo reikšmingiausi?
– Partizanai iš pradžių dažniausiai taikė psichologinius kovos metodus. Kokius? – Susirenka koks šimtas ar daugiau partizanų, tvarkingai peržygiuoja per miestelį su ginklais ir vėliavomis. Taip buvo Troškūnuose ir Kavarske, buvo Kurklių užėmimas. 1944 rugsėjo 19 d. čekistai su ,,skrebais“ Trakinių kaime buvo suėmę 12 žmonių, aktyvių Lietuvos patriotų. Partizanai nutarė suimtuosius išlaisvinti iš areštinės. Užėmė Kurklius ir visus išleido iš areštinės. Pirmosios Anykščių krašte kautynės tarp Lietuvos partizanų ir Rusijos čekistų įvyko 1944 rugsėjo 14 d. prie Veršelių kaimo Kavarsko seniūnijoje. 23 partizanų būrys, vadovaujamas brolių Broniaus ir Liudo Sudeikių, rimtai pasipriešino rinktinei NKVD pasienio kariuomenei. Partizanai nukovė pasienio užkardos būrio vadą vyr. leitenantą S.Charasevičių ir 4 kareivius, taip pat žuvo 4 partizanai. Čekistai po patirtų nuostolių atsitraukė iš mūšio lauko. Kad taip nukentėtų rinktinė, specialiai ir profesionaliai paruošta pasienio kariuomenės dalis, Vilniuje sėdintiems iš Maskvos komandiruotiems NKVD ir NKGB generolams buvo labai nemaloni staigmena. Apžiūrėti mūšio vietos buvo atvykęs net LSSR vidaus reikalų komisaro pavaduotojas, generolas – majoras Piotras Kapralovas. Iš pradžių buvo manyta, kad tai užsilikusios nuo fronto vokiečių kareivių grupės darbas, tačiau užverbuota agentūra suteikė informaciją, kad šiose kautynėse dalyvavo vietiniai partizanai. Buvo išaiškintas ir sudarytas kautynių dalyvių sąrašas, o legalizuojantis buvo suimti, nuteisti mirties bausme ir sušaudyti NKGB vidaus kalėjime Vilniuje šiose kautynėse dalyvavę partizanai: Petras Tratulis, Mykolas Simaška, Stasys ir Alfonsas Šablevičiai. 1944 spalio 21 d. partizanai prie Svėdasų apšaudė 8 karines mašinas, vykusias į Daugpilį, 1944 lapkričio 17 d. 30 partizanų būrys užpuolė Traupio miestelyje NKVD komendantūrą. 1944 lapkričio 6 d. partizanai surengė pasalą ant kelio Svėdasai –Šimonys, apšaudė šiuo keliu važiuojančius du karinius sunkvežimius, nušovė sovietų armijos viršilą, 1944 gruodžio 2 d. LLA Žaliosios rinktinės partizanai puolė Skiemonis, 1945 balandžio 16 d. naktį Šarūno būrio partizanai 2 valandas apšaudė Troškūnų valsčiaus NKVD skyriaus pastatą.1945 gegužės 31 d. naktį partizanai iš trijų pusių apšaudė Anykščius, užėmė perkėlą per Šventosios upę, vandens malūną, bet netrukus iš miesto pasitraukė. Dauguma šių partizanų veiksmų galima vadinti psichologiniu karu.
Didžiausios kautynės vyko partizaninio karo pradžioje, 1944-1945 metais, kai miškuose veikė gausūs partizanų būriai, o okupacinės kariuomenės daliniai, vykdydami Maskvos nurodymus, didelėmis pajėgomis puldavo susektas partizanų stovyklas bei būrius. Partizaninių dokumentų iš to laikotarpio beveik nėra, o KGB archyvuose nerasime patikimos informacijos apie tas kautynes. Pirmiausia čekistai savo nuostolius buvo linkę gerokai sumažinti, nes reikėjo siųsti ataskaitas į Maskvą. Matyt, galima teigti, kad aukščiausia bolševikų valdžia nebūtųbuvusi labai patenkinta, pamačiusi realų tų kovų vaizdą. Maskvos direktyvose, siunčiamose į Lietuvą, buvo labai aiškiai pasakyta, kad reikia nuslopinti partizaninį judėjimą per pusmetį, vėliau – per metus ir t.t. Kita vertus, partizaninio karo pradžioje vargu ar patys rusai kruopščiai skaičiavo savo nuostolius – tiesiog surinkdavo lavonus ir kur nors palaidodavo. Patikimiausią informaciją apie žuvusius Rusijos kariuomenės kareivius gali pateikti tik vietiniai gyventojai, kurie po mūšių su partizanais buvo čekistų verčiami surinkti žuvusiųjų kūnus ir juos išvežti savo vežimais iš mūšio vietos iki kelio, kur stovėdavo mašinos. Rusijoje niekada nebuvo vertinamos žmonių gyvybės. Bet savo priešų, Lietuvos partizanų, nuostolius 1944-1945 metų dokumentuose čekistai išpūsdavo: dažnai partizanams būdavo priskiriami nužudyti be ginklo nuo kariuomenės besislapstantys vyrai. Vėlesniais metais žuvusius partizanus pradėjo registruoti tiksliai, nes reikėjo jų šeimas įrašyti į tremtinių sąrašus, todėl priešų apsupti ir patekę į beviltišką situaciją partizanai susisprogdindavo granatomis jas pridėję prie veido, kad čekistai negalėtų nustatyti jų asmenybių.
– Kodėl slepiami nuostoliai ir prirašomi nebūti pasiekimai?
– Koks tu vadas, jei nuo kažkokių kaimiečių gauni į skūrą, jei praradai daugiau kareivių, nei tų kaimiečių nukovei? Juk po tokių dalykų iš karto ir antpečiai, ir pareigos lėkdavo, blogiausiu atveju, galėjo baigtis kariniu tribunolu. Buvo ir kolektyvinė atsakomybė, todėl visi tylėdavo ir keliaudavo melaginga statistika apie savus nuostolius iš čekistų kariuomenės dalinių iki komunistinės valdžios viršūnių Maskvoje. Rusijoje iki šios dienos yra norma slėpti savo kariškių nuostolius – prisiminkite netolimus įvykius Rytų Ukrainoje ir Sirijoje. Buvo toks nuotykis istorikui, dirbusiam sovietiniais laikais Lietuvos SSR istorijos institute. Jis nutarė parengti knygą apie visus už Lietuvos išvadavimą apdovanotus sovietų karius. Nuvykęs į Maskvą, istorikas ilgokai dirbo Raudonosios armijos centriniame archyve, o grįžęs pasakojo, kad pagal archyve surinktus duomenis iš Raudonosios armijos karinių dalinių vadų karo laikų pranešimų savo vadovybei vermachtas (Vokietijos kariuomenė) per visą karą tokio skaičiaus tankų ir kitos karinės technikos neturėjo, kiek pagal tuos pranešimus sunaikino rusų kareiviai, vien tik vaduodami Lietuvą.
– Ar turėjo savo agentų partizanai sovietinėse struktūrose, kaip pasireiškė jų veikla?
– Be abejonės. Pavyzdžiui, daug šnekama apie Antaną Starkų – Montę. Jis turėjo net 5 ,,skrebus“ Šimonių ,,skrebyne“, kurie jam dirbo. Vienas iš jų buvo komjaunimo sekretorius Povilas Kanapeckas. Trejus metus prieš suėmimą jis buvo Šimonių valsčiaus komjaunuolių vadas. Visi Šimonių ,,skrebai“, bendradarbiavę su partizanais, buvo išaiškinti, suimti ir nuteisti. Nemažai partizanams padėjo Kurklių ,,skrebai“ Povilas Minskas ir Jonas Šapola, Svėdasų ,,skrebai“ Balys Lapienis ir Stasys Paukštis, kuriuos iš pradžių išmetė iš būrio įtardami, kad jie dirba miškui, paskui nušovė, Anykščių būrio ,,skrebas“ Vaclovas Kabinas, sužinojęs, kad jį ruošiasi suimti, paliko ,,skrebyną“ ir tapo partizanu, žuvo 1948 m. Burbiškio miške. Anykščių krašto partizanams dirbo keletas kadrinių sovietinės milicijos bei saugumo karininkų. Tai Antanas Gailiušis, kuris Lietuvos laisvės armijai priklausė nuo 1943 metų, bet kai prasidėjo antroji okupacija, išvažiavo į Vilnių, įstojo į miliciją ir dirbo vieno iš Vilniaus milicijos skyrių viršininko pavaduotoju. Jis padėdavo partizanams mieste priregistruoti svarbius ryšininkus ir partizanų artimuosius. Tuo pačiu reikalu Kaune rūpinosi Kauno 2-ojo milicijos skyriaus leitenantas Povilas Puteikis. Troškūnietis MVD skyriaus leitenantas Leonas Giniotis – Finišas buvo operatyvininkas, turėjo ir agentų, tiesiogiai dirbo partizanams, buvo suimtas, gavo 25 metus, nes tuo metu nebuvo mirties bausmės, todėl liko gyvas. Jis apie porą metų teikė partizanams informaciją.
– Kokiais metodais partizanai verbuodavo agentus sovietinėse jėgos struktūrose?
– Veikdavo gana atvirai. Pavyzdžiui, žinoma, kaip A.Starkus – Montė bandė užverbuoti MGB leitenantą Jaroslavą Zdanevičių, dirbusį Šimonių valsčiaus MGB skyriuje.
Tik jam nepavyko, nes vėliau išaiškėjo, kad lietuvis J.Zdanevičius buvo idėjinis čekistas. Kadangi Šimonių MGB skyriuje Montė turėjo ne vieną partizanų informatorių, iš jų partizanų vadas sužinojo, kad J.Zdanevičius jį bandys per susitikimą nušauti arba paimti gyvą. Bet kaip bandė verbuoti? Tiesiog partizanų vadas kreipėsi laišku į J.Zdanevičių kaip lietuvis į lietuvį, prašydamas padėti kovoti prieš okupantus iš Rusijos. Jam tas laiškas nuo Montės buvo perduotas per partizanų ryšininką. J.Zdanevičius, gavęs tą laišką, iš karto pranešė savo viršininkui, tas greitai su kitais čekistais parengė planą, kaip sunaikinti arba paimti gyvą partizanų vadą Montę. Tai turėjo būti daroma per antrąjį jų susitikimą. Vietinių čekistų parengtas partizanų vado gaudymo planas buvo suderintas su jų valdžia Vilniuje. 

Bet kuo baigėsi? Montė iš savo informatorių, dirbusių Šimonių MGB skyriuje, sužinojo apie čekistų planą. Jis pirmą kartą susitiko su J.Zdanevičimi, bet antro susitikimo vietą ir laiką nurodė klaidingai. Čekistai to nežinodami į tą vietą nusiuntė visą Šimonių miestelio garnizoną bei dar papildomų jėgų atsiuntė iš Panevėžio. Visi čekistai paliko miestelį ir išvyko į operaciją. Kol jie kantriai laukė, apsupę nurodyta vietą, A.Starkus –Montė nuėjo su granatų ryšuliu į Šimonių miestelį ir susprogdino partijos sekretoriaus Broniaus Braknės namus kartu su pačiu sekretoriumi. Tai buvo svarbiausias sovietų valdžios pareigūnas valsčiuje, todėl po šios operacijos žlugimo buvo pakeista visa čekistų vadovybė Šimonyse, pareigomis pažeminti čekistai Vilniuje, kurie kuravo šią operaciją prieš Montę.
– Paruošėte knygą apie partizanus, ko trūksta, kad ji išvystų dienos šviesą? Ar tie faktai, apie kuriuos pasakojate, įeina į knygą?
– Taip daug kas iš to, ką pasakojau, bus šioje knygoje. Knyga vadinsis „Žuvusių Anykščių krašto partizanų žinynas“.
Kai kas sako, kad žinyno stilius nuobodus: daug pavardžių, įvykių, vietovių, bet nedaug žmonių išgyvenimų bei likimų aprašymų. Dokumentinė, enciklopedinio turinio informacija yra labai svarbi, nes naudojantis šioje knygoje pateikta informacija galima bus ruošti knygas ir apie atskirus partizanų būrius ar partizanus, atskiruose kaimuose vykusį partizanų judėjimą – tai ypač aktualu kraštotyrininkams. Be to, tai svarbus darbas įamžinant mūsų krašto žuvusius partizanus. Knygoje iš viso paminėti 938 žuvę partizanai anykštėnai, net 819 iš jų žuvo mūsų rajono teritorijoje, aprašyta 221 vietovė rajone, kur žuvo Lietuvos partizanai. Knygoje taip pat aprašyti 102 partizanų daliniai, veikę mūsų rajone, 78 partizanų įmažinimo vietos rajone, 36 partizanų vadavietės bei štabų vietos. Knygoje yra per 40 mūsų krašto partizanų fotografijų ir ortofotografinis žemėlapis su pažymėtomis partizanų žūties, įamžinimo bei buvusių partizanų štabaviečių bei vadaviečių vietomis.
– Kaip pavyko surinkti tiek informacijos?
– Nuo 1991- ųjų beveik 7 metus dirbau Genocido aukų muziejaus direktoriumi, keletą metų dirbau Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro atminimo programų skyriaus vedėju. Tuo metu surinkau daug vertingos medžiagos apie mūsų krašto partizanus Beveik kasmet po savaitę per savo atostogas važiuodavau ir tebevažiuoju į archyvus ir ieškau medžiagos apie partizaninį karą mūsų krašte. Taip pamažu per 26 metus susikaupė labai daug įdomios informacijos. Be to, Lietuvos atgimimo metais bendravau su daugeliu iš mūsų krašto partizanų, kurių, deja, jau nebėra tarp mūsų, jie man suteikė daug neįkainojamos informacijos. Dar perskaičiau visus žinomus publikuotus atsiminimus apie partizaninį karą mūsų krašte. Visada ši tema mane domino. Nutariau šį darbą užbaigti knyga, kurioje turėtų būti paminėtos visų žuvusiųjų pavardės ir aplinkybės, kuriomis jie žuvo. Šį žinyną paruošti reikėjo gerokai anksčiau, bet tam vis pritrūkdavo laiko, nes jau senokai tai nėra mano tiesioginis darbas. Pati knyga parašyta per 3- jus metus, medžiagą jai rinkau daugiau nei 20 metų. Jeigu knygos leidimą parems visi, kurie yra man tai žadėję, ji bus išleista šių metų gegužės mėnesio pabaigoje, Lietuvos partizanų pagerbimo dienai, jeigu to nepavyks padaryti, ji pasirodys šių metų antrąjį pusmetį.