Didžioji savaitė – susikaupimo, laukimo, ramybės laikas, vainikuojamas šv. Velykų prisikėlimo džiaugsmo.
„Anykšta“ pašnekovų klausė, ką jiems reiškia šv. Velykos? Kaip margina kiaušinius? Ką deda ant šventinio stalo? O gal laikosi tradicijų, atsineštų iš vaikystės namų?
Elena BRAŽIŪNIENĖ, pradinių klasių mokytoja:
– Verbų sekmadieniu prasideda ypatingas laikas – Didžioji savaitė. Prisimenu, vaikystėje tėveliai mus, vaikus, išplakdavo bažnyčioje pašventinta verba, sakydami „ne aš plaku, verba plaka“ . Parsinešusi iš bažnyčios verbą, ir dabar paplaku namiškius, nepamiršau net ir savo mažųjų anūkų, kuriems vos pusė metukų – ir prie jų delniukų priglaudžiau verbą. Šv. Velykos man ne tik katalikiška šventė – tai kartu ir gamtos pabudimas, kada viską užlieja besiskleidžianti gyvybė. Jau tapo tradicija, kad šv. Velykas sutinku su dukros šeima ir, nors mūsų šeimoje sėdėjimas prie stalo nėra pagrindinis švenčių akcentas, bet stengiamės laikytis tradicijų, gaminti tradicinius patiekalus.
Šiandieniame bėgime labai sunku sustoti ir rasti laiko margučiams dažyti, bet jo randu – apklijuoti kiaušinius lipdukais ar kitais prekybos centruose pirktais „grožiais“ – ne man. Mama kiaušinius margindavo svogūnų lukštais, o man labiausiai patinka marginti juos vašku arba skutinėti. Taip, tai laikui imlus darbas, bet ir savotiška meditacija, pabuvimas su savimi.
Su mokinukais Didžiąją savaitę pradėjom margindami popierinius kiaušinius, pasakojau jiems apie šv. Velykų tradicijas, kalbėjau, ką reiškia išpiešti raštai ant margučių.
