Kiekvieno istorija yra verta būti papasakota

Miglė Galvonaitė, debiutuojanti jauna rašytoja, sako, kad rašydama knygą apie save vadovavosi vienos draugės žodžiais: kiekvieno istorija yra verta būti papasakota – net jei ir atsitiktų du tokie pat gyvenimai, skirtingi žmonės visai kitaip juos patirtų, suvoktų ir atpasakotų. Žurnalistikos studijas baigusi mergina dabar redaguoja savo pirmąją knygą –  transformacinį romaną ,,Santaka“, kurį ruošiasi siūlyti leidykloms po Naujųjų.

– Kaip nusprendei paskirti save rašymui?
– Rašymas mano gyvenime buvo nuo vaikystės. Vėliau dirbau žurnaliste. Kai nustojau dirbti šį darbą, rašymo kurį laiką visai atsisakiau: manau, to reikėjo, kad jį atrasčiau iš naujo. Pradėjau dirbti rinkodaros srityje. Kai darbe neliko rašymo, atsirado laisvė rašyti sau, be jokio spaudimo, nuojauta, kad iš to turiu uždirbti. Man reikėjo, kad rašymas nebebūtų mano darbas, jog tai taptų kūryba. Dirbant rinkodaroje iš pradžių buvo smagu, išmokau daug naujų dalykų, tačiau tada pasiekiau tašką, kai supratau, kad jeigu noriu tuo metu turimas papildomas veiklas atlikti gerai – tiek rašyti knygą, tiek organizuoti ,,Writest“ – (aut.past. jau metai, kaip Miglė organizuoja rašymo susitikimus ,,Writest“ visiems, norintiems rašyti), man reikia daugiau laiko. Po darbų dažnai nebeturėjau jėgų, liko tik savaitgaliai. Dar prieš karantiną nusprendžiau išeiti iš dieninio darbo. Iki karantino puikiai sekėsi ir su knyga, ir su renginiais. Prasidėjus karantinui, renginių organizuoti nebegalėjau, o rašyti knygą buvo sunku. Rašytojas, kūrėjas ir nelaisvė, kai negali rinktis net išeiti iš namų, yra du visiškai skirtingi dalykai. Tada apsiriboja ir vidus. Karantiną praleidau galvodama, ką galiu pakeisti. Pastebėjau, kad po karantino pasikeitė ir kiti žmonės.

– Kokia yra tavo knyga? Kaip ji atsirado? Ką ji tau reiškia?
– Kiek susitinku su rašančiais žmonėmis, tai visų jų svajonė yra parašyti knygą. Nerašiau, kol nežinojau, apie ką rašyti. Turėdavau įvairių idėjų, bet parašai tris puslapius, ir viskas, baigiasi tavo istorija. Mano knygos istorija prasidėjo, kai mano gyvenime įvyko tokie, sakyčiau, transformuojantys dalykai – tėčio žūtis, daugybė kitų netekčių prieš ir po, kažkokios depresijos užuomazgos. Tuo metu buvo labai daug jausmų, aš niekaip negalėjau kurti, neišeidavo net skaityt. Buvo toks laikas, kai turėjau gyventi ir išgyventi. Po kurio laiko, metus žurnalistiką, atsirado laiko rašyti sau, sustoti ir pagalvoti. Tada supratau, jog kaip ir žinau, apie ką noriu rašyti ir kokia ta knyga bus. Metus prieš pradėdama realiai rašyti knygą jau turėjau aprašymą, apie ką ji bus, kažką panašaus į knygos anotaciją. Vasarą sugalvojau išvažiuoti į kelis skirtingus miestus, kuriuose planavau pradėti rašyti. Pirmąją savaitę praleidau Druskininkuose dėliodamasi knygos griaučius ir tiesiog pradėjau rašyti. Galbūt buvo lengva, nes žinojau, kad tiek tas pirmas sakinys, tiek pirmas skyrius keisis. Manau, žmonėms dažnai atrodo baisus tas tuščias lapas, nes tarsi jau turi kokį šedevrą iš karto parašyti. Bet taip nėra – tu žinai, apie ką yra ta knyga, paskui pasileidi. Vėliau galbūt atsivers kažkokie nauji kodai, kažką keisi. Rašydama sužinojau daug apie save. Rašiau Druskininkuose, Anykščiuose ir Kaune. Stengiausi važiuoti į tuos miestus, kurie kažkaip susiję su knyga, tam, kad geriau atsiminčiau tam tikrus įvykius. Kartais atsimeni ir tai, ko nenori atsiminti. Tada atsirado daugiau darbų ir knygą kiek atidėjau. Daugiau prie jos vėl grįžau žiemą, išvažiavusi į Anykščius. Su niekuo nebendravau, daugiausia išeidavau iki parduotuvės. Manau, kažką panašaus jautė žmonės, kurie gyveno vieni per karantiną. Aišku, tai buvo mano pačios sprendimas. Maždaug tada pajaučiau, kad ta knyga man atneša labai daug nerimo ir tai trunka ne tik tuomet, kai rašau, bet ir po to. Atidariau kažkokią skrynelę, kurios „neišrašius“ tie dalykai nedings. Kažkodėl viduje taip jaučiau. Manau, visa knyga buvo kaip terapija. Ją vadinu transformaciniu arba išaugimo romanu, kai iš vaikiškojo pasaulio žmogus pereina į suaugusiojo pasaulį. Pasakoju per savo asmeninių išgyvenimų bei patirčių prizmę, bet, manau, savęs ras kiekvienas žmogus, nes kiekvienas jaunas žmogus gyvenime patiria tokį lūžį, kai supranta, kad nebegalės gyventi taip, kaip iki šiol – vaikiškumo, vaikystės sąlygomis. Mano atveju toks įvykis buvo tėčio žūtis. Turėjo praeiti kažkiek laiko, kad galėčiau apie tai rašyti, nes tuo metu nesuvokiau, kodėl taip atsitiko, atrodė, jog reikia visus dėl to kaltinti. Tik po tam tikro laiko viskas susidėliojo. Dar knygą vadinu savotišku manifestu savo gyvenimo vyrams, nes rašau apie tėtį ir mylimuosius. Po tėčio žūties praradau svarbiausią gyvenimo vyriškį ir tada gyvenime pradėjo rastis kiti vyrai, mylimieji, kurie kažkaip mane vedė iš viso tos netekties skausmo, gedulo. Rašydama jau žinojau, kokia bus knygos pabaiga – turėjau išvažiuoti į Alytų, aerodromą, kur mano tėčio lėktuvas nukrito. Ten planavau važiuoti gal dvidešimt kartų ir vis nepavyko – atšaukė kažkas, kas mane veža, ir taip toliau. Rodė gyvenimas, kad nereikia man ten. Tada kažkaip supratau, kad reikia pasitikėti procesu, ir ta pabaiga susidėliojo visai ne tokia, kokią planavau, bet gal, sakyčiau, tikresnė.

– Knygą vadini savotiška terapija. O vėliau ją kažkas redaguos, teks tartis su leidėjais, dar vėliau – atiduoti skaitytojams. Ar nebijai, kad tas procesas bus tau skausmingas?
– Skausmingiausias procesas buvo rašyti. Ir nebebus skausmingiau. Nes tada viską iš naujo patyriau, ką buvau užslapsčiusi giliausiuose pasąmonės kloduose. Kai parašiau tą knygą, nukrito kažkoks akmuo, pajaučiau, kad baigėsi terapija ir dabar tie jausmai mane apleis. Dabar esu redagavimo etape ir į knygą žiūriu visai kitaip – tų jausmų, kurie buvo, kai rašiau, nebeliko. Galvoju, kaip padaryti skaitytojui suprantamesnį tekstą, tačiau stengiuosi palikti laisvės ir tai Miglei, kuri tą knygą rašė. Gal dabar rašyčiau kitaip, bet ta knyga apie tą Miglę, kuri buvo anksčiau, ne apie dabartinę. Dėl baimės, tai rašydama apie skaitytojus dar negalvojau, nes, matyt, tada būčiau labai išsigandusi ir neparašiusi nieko apskritai arba kažką padailiniusi, pagražinusi. Dabar esu sau pasakiusi, kad jei tas tekstas padės nors vienam žmogui pamatyti šviesą, tai tikslą būsiu pasiekusi, o šiaip – kiekvieną suredaguotą skyrių siunčiu vis skirtingiems žmonėms. Kol kas, kiek siuntinėdavau, tai viskas buvo gerai. Neseniai išėjo podcast‘as (aut. past. liet. – tinklalaidė), kur kalbėjau apie depresiją. Tą epizodą nusiunčiau jau ir vyresniems savo giminaičiams, ne tik savo socialiniam burbului, ir šiandien gavau atsakymą iš krikšto tėčio. Šeimoje labai neatviraudavome apie vidinį pasaulį, todėl išsiugdžiau nuomonę, kad apie jausmus su vyresniais žmonėmis kalbėti baisu, nemandagu ar tiesiog kažkaip nereikia. Ir kai krikšto tėčiui nusiunčiau šitą, jam turbūt buvo šokas. Jis apie mane žinojo paviršinius dalykus: kaip man sekasi studijose, kur aš keliauju, ir panašiai. Ir čia jis išgirsta, kad aš nuo vaikystės turėjau problemų su depresija, alkoholizmu artimoje aplinkoje, ir jam šokas buvo. O man tai nebuvo kažkoks didžiulis dalykas, nematau to mistifikuotai. Man ta depresija ir rašymas ir tie atvirumai labai padėjo save priimti. Krikšto tėtis turbūt yra atvaizdas tų skaitytojų, kurie mane pažįsta, bet ne taip giliai, kaip ten papasakojau. Turbūt labiausiai bijau, kaip reaguos vyresnių žmonių ratas. Ką pagalvos kiti, mažiau pažįstami žmonės, man mažiau svarbu. Dar truputį baisu dėl kitų rašytojų, nes literatūros, filologijos nesimokiau, esu iš esmės savamokslė, nesilaikau kažkokių taisyklių. Tas tekstas laužytas, jame sumaišomi laikai, bet toks buvo mano tikslas, kad skaitytojas pamatytų, kaip susimaišo praeitis, dabartis ir ateitis. Dėl to knyga ir vadinasi „Santaka“.

– Kalbi apie rašytojus, filologijas. Kaip manai, ar būti rašytoju yra darbas, ar pašaukimas? Ar kiekvienas gali būti rašytoju? Ką tau reiškia pats žodis ,,rašytojas“?
– Man nepatinka, kai šita profesija yra labai išaukštinama. Kaip ir bet kokia kita meninė profesija – dailininkas, dainininkas, kompozitorius ir panašiai, nes, mano nuomone, tada tai kitus žmones labai atbaido nuo kūrybos. Kai kviečiu žmones atvažiuoti į savo renginį (,,Writest“ – aut.past.), dažniausia jų baimė yra ta, kad jie nemoka rašyti. Bet mes kiekvienas mokame rašyti. Jei rašai sau, terapiškai, visai nesvarbu, kaip rašai. Kai dirbi su tuo kasdien, rašai ne tik sau ir artimam ratui, yra kitaip. Man labai patiko poetės Lauros Kromalcaitės mintis, kad ji filologijos nestudijavo motyvuotai, nes jai nepatinka ,,nurengti kūrinius“. Man atrodo, geras rašytojas yra tas, kuris labai gyvena, visa širdim. Kas iš to, kad tu išmanysi taisykles. Geras rašytojas turi turėti ką papasakoti, taip pat jis turi būti geras skaitytojas, bet ne tik ta prasme, kad turi skaityti knygas. Tarkim, buvo laikotarpis, kai labai mažai skaičiau ir, kai įstojau į žurnalistiką, blogai jaučiausi, kad va, visi bendrakursiai skaito, dėstytojai ragina skaityti, jei noriu gerai rašyti. Man atrodo, skaitymas turi būti suvokiamas plačiąja prasme. Turi bendrauti su žmonėmis, klausytis jų istorijų, tai jau yra skaitymas – žmonių skaitymas. Skaitydamas mieste plakatus, naujienas internete, taip pat rankiojiesi žodžius, pleti savo suvokimą. Turbūt gera literatūra ir geras rašymas gimsta tada, kai esi labai įvairialypė asmenybė. Ar išmanai taisykles, mano nuomone, jau mažiau svarbu.

– Kaip gimė tavo projektas ,,Writest“?
– Viskas prasidėjo tada, kai rašiau knygą. Jaučiausi žiauriai vieniša. Mano aplinkoj tuo metu nebuvo žmonių, kurie rašytų, ypač knygą. Turbūt patyriau tiek daug panikos atakų, nerimo dėl to, kad tą knygą laikiau savy. Ją pabaigusi norėjau sukurti bendruomenę, kur galėtų atvažiuoti ir jau rašantys, ir norintys pradėti rašyti, ir toje erdvėje galėtų būti savim, galėtų klysti, galėtų dalytis jausmais, šiaip kažką atsivežti – nuotaikas ar klausimus, kuriuos galėtų ten išsispręsti. Taigi visas šitas ,,Writest“ yra ne apie mokymą, kaip rašyti, bet labiau terapija, patyrimas. Kiekvienam žmogui sukuriu labai personalizuotą patirtį, prieš kiekvieną išvyką žmogus turi atsakyti į tam tikrus klausimus, pagal kuriuos vėliau kuriu jam užduotis. Prieš kiekvieną rašymo užduotį būna tam tikra patirtis. Patirtys yra keturios: stebėjimas, sustojimas, klausymasis ir pasitikėjimas. Dažniausiai jos susijusios su mūsų juslėmis. Patirtimi pabudinu žmonių jusles, kurias jie kartais būna užslopinę. Postūmis rašyti ateina iš tos patirties. Jis atsiranda tokioje terpėje, kur atsiveria įkvėpimas.

– Migle, bet ar tikrai visos knygos turi būti parašytos?
– Į tai pasižiūrėčiau iš dviejų pusių. Iš vienos – sakau, kad kiekvieno žmogaus gyvenimas yra unikalus. Galime paimti ir labai panašias istorijas. Viena draugė yra pasakiusi, kad pagalvočiau, jog net jei ir egzistuoja dvi vienodos istorijos, abi jos bus užrašytos skirtingai, skirtingų žmonių. Kiekviena knyga suranda bent vieną savo skaitytoją. Iš kitos – ne visa literatūra yra gera. Kažkada bandžiau galvoti, kas yra gera literatūra, o kas bloga. Gal bloga yra bandymas kopijuoti, bet toks labai akivaizdus. Kaip, pavyzdžiui, bandyti atkartoti Bukovskį, jo vulgarumą, bet tai ir bus tik jo kopija. Kai esi savim, tada ta literatūra niekada nebus bloga.

– Ką planuoji daryti po knygos išleidimo?
– Jau plius minus žinau, apie ką noriu, kad būtų mano antra knyga. Pradedu rašyti poeziją. Yra noras labiau pasinerti į literatūros pasaulį. Labai norėčiau turėti rezidenciją, kažką panašaus į rašymo SPA. Tai būtų vieta kažkur Lietuvoj, kur žmonės galėtų pailsinti ir kūną, ir įkvėpti dvasios.

– Ką skaitai tu pati, Migle? Kokie autoriai tau artimiausi?
– Labai myliu Hesę. O ypač ,,Sidhartą“ ir ,,Demianą“. Man patinka visas jo filosofinis ir net teologinis įterpimas. Dar patiko Samantos Schweblin ,,Burna, pilna paukščių“, Ficdžeraldo novelės, Mindaugo Nastaravičiaus poezija.

***

Miglės Galvonaitės eilėraščiai

V. Atsiduoti
Lenk mane, kol
Nuo jaunystės svaigsta galva
Lenk mane, kad
Prisilietusi prie žemės
Nugara jausčiau tekantį
Gyvenimą ir mintyse dėkočiau
Kad galiu jo veikiama
Būti

VII. Vietoj ašarų
Būčiau skruzdėlė
Kalno papėdėj
Rudeninis lapas
Pavasarį
Vėjo ganomas saldainio popierėlis
Po Tavo kojom
Būčiau sklidina taure
Abstinencijos metais
Žvaigžde
Debesuotą naktį
Pakeliui bizenančio
Keturkojo nosimi
Stuktelčiau Tavo blauzdon
Ar tada
Būtų paprasta?
Ar tada
Pastebėtum?

VIII. Kardinalus atvirumas
Palaikyk man ranką
Palaikyk glėby šiek tiek ilgiau
Kad spėčiau pajausti,
Kaip stuksi ant riešo, krūtinėje
Gyslomis keliaujančios mintys
Kad spėtum jas papasakot
Nenusukdama(s) akių
Kad sužinotum –
Nors sunku atsiverti,
Nebegali sustoti,
Kai atvirumas nutinka

X. Išdalintas laikas
Leidžiu gyvenimui vogti iš manęs
Laiką
Esu skolinga sau
Rašymų
Penketą puslapių redagavimo
Dešimtį – svetimos knygos skaitymo
Nužygiuoti į restoraną
Į kurį veduos draugus
Tik dabar už rankos paimti
Geriausiai pažįstamą žmogų
Užsisakyti per didelę porciją
Su niekuo nesikalbėti
Parsirast namo
Su vieninteliu įsipareigojimu vakarui
Anksti apsikamšyti lovoj
Viską,
Ko linkėčiau mylimam

***

Ištrauka iš Miglės Galvonaitės romano „Santaka” pirmojo skyriaus

Man tuo metu buvo dvidešimt. Jaučiausi pavargusi nuo gyvenimo, kurį turėjau gyventi seneliams ir Tėčiui išėjus. Sąmonė užsidarė – nenorėjo įsileisti ilgus metus kauptų prisiminimų. Taip saugojo mane nuo dar didesnio nuovargio ir nevaldomų emocijų.
Važiavome atgal į senelių namą. Tik siaura Miško gatvė skyrė jį nuo didžiulio pušyno. Medžių grandinė tęsėsi iki pat griovio. Atsistodavau prie jo krašto ir stebėdavau kitoje pusėje vešinčius daržus ir laukuose linguojančias smilgas, vis nusiskindama serbentų nuo kaimynų krūmo.
Šiame name praleidau visas vaikystės vasaras. Jo kambariuose augo mano tėtis. Žiūrėjau į juos, tokius ištuštėjusius, ir jaučiausi, lyg vaidinčiau spektaklyje. Tarsi stovėčiau scenoje su atkurtomis senelių namo dekoracijomis. Tik būtų pamiršta apie iki tol čia vykusį gyvenimą. Dabar tai buvo dirbtina tikrovė. Ją atgaivinti galėjo tik žmonės, kurių nebėra.
Iš pirmojo aukšto dalis daiktų jau buvo išvežti. Namas ruošiamas žūčiai, kurią patyrė jo šeimininkai. Grindiniu nugirgždėjau į senelių miegamąjį. Stabtelėjau ir nužvelgiau likusius stovėti baldus. Prieš trejetą savaičių sėdėjau ten, ant tuščios senelio lovos. Nepatenkinta, kad teko iškeisti ilgai kurptus planus mieste į visos dienos kelionę „kaiman“.
Bobutė jau sunkiai sirgo, bet dar reagavo į aplinką. Namiškiai stengėsi elgis ramiai, kad savo žodžiais ar veiksmais nepatvirtintų įvykių rimtumo. Ratu susirinkę aplink bobutę – ant lovos, kėdės ar stovėdami tarpdury, visi viduje jautė, kuo tai gali baigtis, bet nenorėjo to garsiai pripažinti. Visgi net ir slegiamas įtampos nė vienas neplanavo, kad po trijų savaičių čia ir vėl susitiksime. Tik šįkart be dviejų žmonių – gulėjusios lovoje ir stovėjusio tarpdury.