Kijeve liko ir svarbiausios gyvenimo nuotraukos („Aukštaitiškas formatas, Nr. 90)

Anykščių krašto garbės ambasadorius Ukrainoje, leidėjas, mecenatas, krašto istorijos puoselėtojas Virgilijus Strolia dabar dirba ne Kijeve, o savo gimtinėje Anykščių krašte. Drauge su Ukrainos ir Lietuvos leidėjais jis rengia planą, kaip nuo karo pabėgusius ukrainiečių vaikus aprūpinti knygomis jų gimtąja kalba.
Patyręs sunkios ligos išbandymą, V. Strolia nesustoja: jo iniciatyva vyksta krašto pažinimo projektai, intensyvus bendradarbiavimas su Ukraina ir daugybė kitų veiklų, kuriomis verslininkas garsina ne tik Lietuvą – taip pat ir gimtuosius Anykščius.

Gyventi – į Ukrainą

V. Strolia – istorikas. Nors įgijęs hidrotechnikos inžinieriaus išsilavinimą kurį laiką dirbo Vilniaus melioracijos statybos valdyboje inžinieriumi, jautė, kad jį labiau traukia istorija. Todėl neakivaizdžiai baigė šios krypties studijas ir visą gyvenimą nuo istorijos neatsitraukia. V. Strolia yra ir verslininkas, turintis leidyklą Ukrainoje.

„Manyčiau, kad esama skirtingų gyvenimo etapų. Ir tuose etapuose yra tam tikros veiklos, kurias turi daryti“, – paklaustas apie tai, kaip viename žmoguje gali glūdėti tiek įvairių dalykų, kalbėjo V. Strolia. – Matyt, mes visi susidursim ir patirsim daugelį veiklų. Šis pasaulis yra labai dinamiškas ir žmogus turi prisitaikyti prie visko, mokytis išrasti, stengtis ieškoti, klausti, skaityti. Nežinau, ką toliau, kokią kryptį man likimas pasiūlys. Iššūkiai neišvengiami“.

Prieš trisdešimt metų V. Strolia ėmėsi leidybos verslo: jis drauge su partneriais įsteigė leidyklą „Baltijos aras“ – anuomet patys pirmieji nepriklausomoje Lietuvoje ėmė spausdinti atvirukus bei sieninius kalendorius. Laikui bėgant verslas po truputį plėtėsi ir 1996 metais leidykla ėmėsi verslo Ukrainoje. V. Strolia nuo 1997 metų yra Kijevo leidyklos „Baltia Druk“ bendrasavininkis, vyriausiasis redaktorius ir komercijos direktorius. Kaip lietuvis atsidūrė Ukrainoje?

„Mes tais laikais labai norėjome plėstis. Kažkas į Vakarus važiavo, o man buvo savotiškas iššūkis važiuoti į Ukrainą, ten patyrinėti. Tai buvo tokia terra incognita. Kadangi mano mama buvo tremtinė, į Tomsko sritį ištremta, o ten dirbo ir labai draugiškai gyveno su ukrainiečiais. Švęsdavo kartu šventes – tiek lietuviškas ukrainiečiai, tiek ukrainietiškas lietuviai. Ukrainiečiai mokėjo lietuviškų dainų, lietuviai – ukrainietiškų. Atsimenu, mama mokėjo dešimt tokių dainų, ji jas padainuodavo, nors žinojo tik bendrą jų prasmę. Nuo tų laikų mus vis kažkas vienijo. Ir tremtys kartu, lageriai, ir imperija ta pati,  kuriai reikėjo priešintis. Mus labai daug kas sieja. Todėl ir nusprendžiau verslą plėsti toje šalyje“, – pasakojo ponas Virginijus, kurį su Ukraina sieja ir dar vienos pareigos: prieš šešerius metus jis tapo Anykščių krašto Garbės ambasadoriumi Ukrainoje.   

„Tuomet šnekėjome ir su meru, ir su Tarybos nariais – yra tokia idėja vienyti tuos bendros kultūros sekėjus. Anykščių rajonas labai tinkamas: jau prieš pandemiją gal kokius trejus metus finansuoja Ukrainos rašytojų rezidenciją Anykščiuose. Vienas ukrainietis, kuris taip pat finansavo projektą, garsus rašytojas Andriejus Kurkovas, jau tapęs gyvu Ukrainos klasiku. Jo romanai išversti maždaug į trisdešimt pasaulio kalbų. Labai džiugu, kad šitoj rezidencijoj jis savo knygai „Šengeno istorija“ parašė skyrių apie Anykščius. Vardas Anykščiai, net mano gimtinė Pienagalys skamba aštuoniomis kalbomis – į tiek pasaulio kalbų yra išverstas šis romanas. Šiais laikais, sakyčiau, A. Kurkovas yra didžiausias Anykščių krašto garsintojas. Dar vienas autorius, buvęs čia, –  Vasilius Kleras. Jis rašo romaną apie pokarį, apie mūsų ir ukrainiečių partizanų tarpusavio sąsajas. Pagal jo hipotetiką, ukrainiečių partizanai bando pasiekti Lietuvą ir užmegzti ryšius su mūsų pogrindžio vadais, organizuoti bendrą pasipriešinimą  sovietų ideologijai. Romano veiksmas yra vystomas mūsų teritorijoje – Anykščių rajone“, – pasakojo V. Strolia.

Garbės ambasadorius Ukrainoje pabrėžia, kad literatūra yra vienas tautų jungimo būdų, kad būtent per literatūrą galima rasti ir investiciją į turizmą, į verslą,  tad Ukrainos rašytojų rezidencija Anykščiuose yra labai svarbi.

Ir apie literatūrą V. Strolia prabilo neatsitiktinai: jo iniciatyva prieš trylika metų buvo išleista istorinė studija-albumas „Ukraina: Lietuvos epocha 1320-1569“, kuri Ukrainoje tapo geriausia istorinio pobūdžio knyga.

„Mes apie dešimt knygų išleidome, kurias kuravo prof. Alfredas Bumblauskas. Labai didelę pagalbą suteikė tuomet Užsienio reikalų ministerija, buvo atskiros vykdymo programos, susijusios su  LDK laikmečiu Ukrainoje. Po tų visų mūsų projektų Ukrainos istorijos institute atsirado atskiras lituanistikos skyrius.  Stimulas buvo labai didelis. Tikrai pavyko pakankamai daug tą LDK laikmetį „prikelti“ ir dabar  vykdomi papildomi tyrinėjimai, nes Ukrainoje daugiausia buvo tyrinėtas ir dabar tebėra Kazokijos, t.y. kazokų periodas. O lietuviškas periodas buvo šiek tiek primirštas. Istorikai tuos laikus vadindavo „tamsiaisiais laikais“, t.y. visiškai netyrinėtais“, – kalbėjo pašnekovas.

Skirtumai – dideli

Nemažą gyvenimo dalį praleidęs Ukrainoje, V. Strolia gali drąsiai palyginti gyvenimą ten ir čia – Lietuvoje.

„Kuo toliau, tuo labiau jis skiriasi. Mes labai stipriai vakarėjame, o jie šiek tiek „užsikonservavę“. Labai stipriai skirtumai matosi per tradicijas, patirtis. Be to, yra ir mentaliteto skirtumai, nuo jų nepabėgsime. Bet tai tikrai nėra blogoji pusė. Tradicijos, formuotos tūkstantmečiais, šimtmečiais mūsų ir jų, – yra kitos. Pas juos daugiau juntamas stačiatikių kultūros poveikis, o mes juk susiję su katalikiška kultūra. Bet labai daug ką turime ir bendrą. Pavyzdžiui, dar iš LDK laikų yra 100 ar 150 bendrų su jais žodžių: „sodyba“, „skilandis“ – ir ukrainietiškai, ir lietuviškai net tariama taip pat. Pavyzdžiui, prie Ostrogo, garsiojo karvedžio, LDK etmono Konstantino Ostrogiškio pilies, teka upė Vilnelė. Tokių etnonimų yra daug“, – kalbėjo V. Strolia.

Paklaustas apie dabartinę padėtį Ukrainoje, pašnekovas sakė: „Matyt, kiekviena karta turi pereiti savo „valymus“ – dvasinius ir fizinius įvykius… Manyčiau, tai laikmečio iššūkis mums visiems. Reikia jį bandyti pereiti kartu, padėti jiems. Žinoma, kad karo jokiais būdais nepateisinu, tai  labai baisu ir šiuo metu baisiausia tikrai ne dėl leidyklos, o dėl ten likusių draugų, kolegų“…

V. Strolia jau yra užsiregistravęs Nacionaliniame savanorių pagalbos koordinavimo centre „Stiprūs kartu“ ir savo namuose pasiruošęs priimti karo pabėgėlius.

Planuose – Latavos kultūros kelias

Šiuo metu V. Strolia rašo projektus Lietuvos Kultūros tarybai, vėlgi temomis nepabėgdamas nuo savo krašto istorijos.

„Rašyti yra labai malonus dalykas. Kadangi tokio tipo projektai yra kultūros, jie yra nekomerciniai. Todėl kiekvieną kartą yra labai svarbu gauti paramą ir labai džiugu, kai pavyksta. Tokie projektai visuomeniniai, jie turi būti remiami. Tą pandeminį laikmetį jau porą metų tenka gyventi Anykščiuose, todėl norisi tęsti savo kultūrinius darbus, – sakė V. Strolia. – Šiais metais esame parašę projektą „Latavos kultūros kelias“, nukreiptą  į „Kultūros kelių“ programą. Mūsų projekto idėja tokia: Latavos takas tęstųsi nuo Troškūnų, suktų Latavėnų link, apimtų Andrioniškį, Niūronis, Anykščius. Šitame kelyje būtų apžiūrimi visi kultūriniai objektai. Jeigu Lietuvos Kultūros taryba parems, tai bus vienas įdomesnių numatytų  tiriamųjų projektų, organizuojamas ir plėtojamas su gerbiamais dviem Anykščių muziejininkais – Tautvydu Kontrimavičiumi ir Raimondu Guobiu – siekiant aprašyti čia gyvenusių žymių žmonių biografijas, atlikti pastatų ir piliakalnių tiriamąjį darbą. Taip pat susitarę su gamtininku Selemonu Paltanavičiumi numatėme ir gamtotyrinę ekspediciją vaikams. S. Paltanavičius sutiko apžiūrėti taką, detalizuoti informaciją apie jame augančius augalus, gyvenančius gyvūnėlius. Jis apie juos papasakotų. Vaikams bus didelis stimulas mokytis, tyrinėti. Kitas dalykas – norėtume atkurti šiose vietose esančių lankų, kalniukų, miškelių pavadinimus. Kiekviena lanka anksčiau turėjo savo pavadinimą, pvz., Tiesioji, Lygioji, apie jas yra visokių padavimų. Labai gaila, kad laikas ėjo ir senyvų žmonių šitose vietose mažai išliko. Bet toks darbas vaikams, padedamiems Troškūnų mokyklos istorijos mokytojos Meilės Giraitienės, nebūtų sudėtingas: nereikia rinkti kraštotyrinės medžiagos, kur reikalingos tam tikros anketos. Reiktų surinkti tik atsiminimus ir šitų mūsų vietovių pavadinimus. Su Anykščių menininkų asociacija esame taip pat aptarę dėl šio kultūrinio kelio ženklo kūrimo – galbūt reiktų daryti konkursą. Jei gautume finansavimą, projektas būtų įvykdytas iki šių metų spalio mėnesio“, – vienu didžiausių šiuo metu vykdomų projektų dalijosi V. Strolia.

Šiais metais viena mažųjų Lietuvos kultūros sostinių išrinktas Anykščių rajono Kavarsko miestelis. Todėl, naudodamasis proga, V. Strolia inicijavo ir kitą projektą: „Dalyvaujame Kavarsko, Mažosios kultūros sostinės, veikloje. Konkrečiai – dėl LDK laikmečio tyrinėjimų su istorijos instituto istorikais bendraujame. Įdomi istorija susijusi su Kavarsku, didele asmenybe, lenkų bajoru, kuriam Didysis Kunigaikštis suteikė šitą teritoriją, kurią jis pradėjo valdyti. Norėjome drauge patyrinėti LDK laikmetį. Nežinau, ar pavyks gauti paramą, nes reikia istorikams važiuoti į Krokuvą, į Varšuvą, ten tyrinėti valstybės archyvus. Tai būtų labai įdomus tyrinėjimų tarpsnis Kavarskui, nes, išskyrus „Vikipedijos“ duomenis, daugiau šio miestelio tyrinėjimų nėra arba jie labai skurdūs, apytikriai“, – kalbėjo istorikas.

Norėtų įamžinti garsius krašto žmones

Paklaustas, kodėl dauguma projektų sukasi apie Troškūnus, V. Strolia net neabejodamas atsakė:  tai jo gimtasis kraštas. O tai, kas artima, labiausiai ir traukia patyrinėti, išsiaiškinti, sužinoti.

„Latavėnai, tiksliau, Pienagalio kaimas –  mano gimtinė. Jis įdomus tuo, kad ten yra mano tėvo tėvonija, mano prosenelio ir proprosenelio tėvonija. Tai toks Strolių giminės „lizdas“. Todėl ir traukia tyrinėti savo šaknis, savo giminės šaknis, paskui pasižiūrėti, kas aplinkui yra, kokie objektai. Labai norėčiau prikelti vyskupo Pauliaus Antano Baltakio tėviškę – Latavėnų kaimą. Vyskupas yra labai garsus Anykščių krašto žmogus, turbūt antras po mūsų poeto Antano Baranausko. Reikėtų jį įamžinti. Dar yra muzikas, kompozitorius, vargonininkas, gyvenęs prie pat Troškūnų geležinkelio stoties, Mykolas Karka. Netoli geležinkelio stoties yra to kompozitoriaus sodybos vieta, kurioje yra išlikęs originalus šulinys su rentiniu. Reikėtų jį išvalyti, sutvarkyti ir palikti kažkokią atminimo lentą. Va taip prisigalvoji sau būtų ir nebūtų projektų“, – idėjomis dalijosi V. Strolia.

Ateinančioms kartoms svarbu palikti ženklus

V. Strolios iniciatyva yra suformuotas Latavos krašto stogastulpių kelias: jis – šio projekto mecenatas. Drauge su bendraminčiais jis sutvarkė gimtojo krašto kapines, pastatė naujus kryžius bei stogastulpius.

„Man, kaip istorikui, tai yra labai svarbu. Istoriją skaitydamas, ja domėdamasis, matau, kad kiekviena epocha palieka kažkokių ženklų. Mes kitoms kartoms taip pat turim palikti tuos ženklus: kas čia buvo, kokie žmonės gyveno, kokia buvo jų kultūra, ką jie paliko. Labai džiugu, kad visi tie kryžiai yra pastatyti kartu su Anykščių tautodailininkais. Kraštotyrininko Raimondo Guobio dėka iš Troškūnų metrikų knygų mums pavyko surasti tuos mirusius, kurie šiuose kalneliuose yra palaidoti. Svarbiausia yra tiksli data jų gimimo ir mirties. Įsivaizduokite: kai nieko nebelikę, tu prikeli visa tai iš užmaršties. Ir pagalvoji, ar čia Dievo ženklas, duotas tau, ar kaip kitaip pavadinti tą dalyką? Tokie filosofiniai klausimai. Tai mūsų tautos įprasminimo ženklai, tai mūsų tautos nugyventi, bet neišėję dalykai. Atmintyje – ženklais, paminklais, prisiminimais“, – sakė mecenatas.

Iš Sibiro pargabeno tremtinių palaikus

V. Stroliai visada buvo svarbi lietuvybė ir tai, kuo esame. Todėl jis, dar tik tvyrant nepriklausomybės nuotaikoms, surengė pirmąją lietuvių ekspediciją į Rusiją, Tomsko sritį. Kad pargabentų tremtinių palaikus į Tėvynę.

„Tais laikais buvo toks didelis pakilimas. Prieš Sąjūdžio pradžią vyko atlaisvėjimo procesas ir buvo didelis žmonių noras iš Sibiro parsigabenti artimųjų palaikus. Tuo metu veikė labai aktyvi Lietuvos, ypač Vilniaus tremtinių sąjunga. Buvo suteiktas Vyriausybės finansavimas ir buvo atskiri čarteriniai reisai parsivežti palaikams. Ir pirmai iš jų, Tomsko ekspedicijai, teko vadovauti man. Prieš tai aš buvau nuvykęs į Tomską, toji kelionė buvo tokia žvalgomoji. Labai džiaugiausi, kad tais laikais buvo Jelcino demokratinis judėjimas ir demokratai Tomsko srityje buvo valdžioje. Gubernatorius taip pat buvo demokratas. Galiu teigti, kad tai buvo auksinis laikmetis, kai mes visi kėlėmės, tarp visų  ir Rusija“, – pirmosios ekspedicijos, skirtos parsigabenti lietuvių tremtinių palaikus, nuotaikas atsiminė pašnekovas.

Paklaustas, ar ekspedicijos išlaidas teko padengti patiems, V. Strolia sakė: „Iš savo kišenės lėktuvų mes nebūtume įpirkę. Tai buvo Vyriausybės programa: palaikų parsivežimas atgal buvo dotuojamas. Bet Vyriausybės programa buvo tik lėktuvų finansavimas, suderinimas, nuskridimas. Mums duodavo dvi savaites ir per tą laiką mes turėdavome susitvarkyti, palaikus suvežti į vieną vietą. Toje vietoje apgyvendinimas būdavo nemokamas. Pats pargabenimas vykdavo labai struktūriškai ir paprastai: susiburdavo žmonės, kurie norėdavo parsivežti artimųjų palaikus. Pavyzdžiui, mūsų lėktuve buvo 120 žmonių, o iš Tomsko srities parsivežėme 80 palaikų. Atvykę į vietą, artimieji patys pasklisdavo po srities vietas, kapavietes, patys juos susitvarkydavo ir atvažiuodavo į Tomsko universiteto bendrabutį, kuriame gyvenome. Paskui mes iš to bendrabučio organizavom tokią  laidotuvių procesiją. Visus karstus, kadangi jie buvo mažiukai, kaip dėžutės, sudėjome į laidotuvių automobilį, juos papuošėm, pasistatėm dvi Lietuvos vėliavas priekyje ir taip važiavome į oro uostą iki pat pakilimo tako. Dabartinėje situacijoje tai būtų neįmanoma…“ – kalbėjo V. Strolia.

Savo giminės knygą turėtų rašyti kiekvienas

Praėjusiais metais pasirodė V. Strolios ir jo pusseserės Vandos Strolaitės-Zinienės kraštotyros studija „Strolių giminės knyga“. Istoriko klausėme, kodėl svarbu išleisti giminės knygą.

„Ateinančioms kartoms reikia palikti tai, kas turi išliekamąją vertę. Sovietmečiu mūsų seneliai, mums, vaikams, daug ką pasakojo. Gal kažkas įkrisdavo, gal neįkrisdavo į atmintį. Dabar kažkiek skaudu, kad mes nenufilmavome, neįrašėme tų pasakojimų. Daug ko nebegalima prikelti, ne viskas yra dokumentuose, pvz., tautosaka, tarmė. Labai svarbu tai, ką mes atsimename, ką turime, ką sukaupiame per kartų kartas, ką žinome, ištyrinėjame, palikti rašytiniuose šaltiniuose tarsi kokiame archyve. Mes tiesiog fiksuojame viską, ką Strolių giminė yra patyrusi, perėjusi, fiksuojame atsiminimus. Tai grynai rašytinis šaltinis kitoms kartoms. Turi išlikti tai, ką mes sukaupėme. Skatinu ir kitus užrašyti savo giminės istoriją – bet kokia forma tai, ką mes sukaupėme. Tai viena iš tautos išlikimo ir vystymosi krypčių“, – įsitikinęs V. Strolia.

Ligą privalai įveikti pats

Neseniai verslininkas patyrė dar vieną nemenką gyvenimo iššūkį: teko susidurti su sunkia liga. Kaip tai veikia žmogų? Ar priverčia sulėtinti tempą, ar atvirkščiai – skatina imtis visko, ko dar nesi padaręs?

„Tai pakankamai sunkus klausimas. Nes yra ir pasekmių, ir visokių netekčių. Netenki to aktyvumo, kai galėjai važiuoti, vaikščioti, išmatuoti, pabūti. Tai tave priverčia kitaip struktūrizuoti darbą, daug ko atsisakyti, galbūt kažką nauja bandyti įgyvendinti. Esmė yra ta, kad su bet kokia liga tu turi susigyventi, susidraugauti, kad ir kokia sunki ji bebūtų. Tada yra šiek tiek lengviau. Drauge tai priverčia ieškoti kažkokių naujų būdų atsitiesti – tarkim, kineziterapijos pratimai, joga. Pats pradedi save kelti. Sunku vaikščioti, kažkas nepavyksta ir tada stengiesi visa šitai kažkaip įveikti. Ne priešintis, bet įveikti. Treniruotėmis, konsultacijomis, prisitaikymu. Tai yra gyvenimiški iššūkiai, kuriuos turi įveikti. Jokiu būdu nepasiduoti“, – kovoti su bet kokia liga skatino pašnekovas.

„Man po šitos ligos teko pabūti Abromiškių reabilitacijos ligoninėje. Ir ten man teko sėsti į neįgaliojo vežimėlį. Jų statistika tokia: 10 proc., kurie atvažiuoja tuo vežimėliu, po to pradeda vaikščioti. O visus kitus tai labai stipriai paveikia… Ten tavimi visi turi rūpintis: sesutės, namiškiai… Tuos, kurie puola į depresiją, suprantu ir negaliu jų kaltinti. Gyvenimas ne visiems duoda tos energijos pasipriešinti. Reikia pabandyti tobulinti veiksmus, vaikščiojimą, dar kažką veikti. Tiesiog įveikti save, nuolat stimuliuoti. Padeda ir dalijimasis patirtimi su kolegomis, kurie yra likimo draugai: pasikalbame, kas ką darė, kam kas pasisekė, pasikonsultuojame, su kokiais gydytojais kalbėtis. Tuomet bendrauji su specialistais, kurie pataria, ką dar pabandyti. Ir bandai. Ne viskas sekasi, bet čia yra tam tikras kelias, kuriuo turi eiti. Tai tas pat, kas ir istorijoje yra ieškojimas. Vyksta ir asmeninis ieškojimas“, – asmeninio gyvenimo patirtimis su skaitytojais dalijosi V. Strolia.

Veiklos įvertintos apdovanojimais

V. Strolia už daugybę savo veiklų, įgyvendintų projektų, buvo įvertintas ne viena premija ar apdovanojimu. Už Lietuvos ir Ukrainos istorinių ryšių puoselėjimą ir sklaidą jis apdovanotas Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerijos garbės ženklu „Lietuvos diplomatijos žvaigždė“, Lietuvos Respublikos 100-mečio proga  Anykščių rajono savivaldybės buvo apdovanotas „Šimtmečio anykštėno“ atminimo ženklu. Už visuomeninį aktyvumą jam įteiktas Pasaulio anykštėnų bendrijos medalis, už kultūros iniciatyvas Anykščių krašto labui – Anykščių rajono Teresės Mikeliūnaitės kultūros premija bei Anykščių Teresės Mikeliūnaitės kraštotyros draugijos padėka.

„Kiekvienas apdovanojimas yra tam tikra džiaugsmas. Pasidžiaugi kitų žmonių vertinimu. Bet pagrindinis variklis yra ne tai. Variklis vis dėlto yra istorijos pažinimas ir norėjimas vystyti ją, dirbti savo kraštui“, – teigė ne vienam apdovanojimui nominuotas V. Strolia, o paklaustas, kodėl jam nėra svarbus atlygis už savo  indėlį į kultūrą, kalbėjo: „Nereikia kaltinti tų, kurie dirba už pinigus. Nes jei žmogus neturi kažkokio stabilaus pragyvenimo šaltinio, o daro daug savo krašto labui ar kita veiklas, tai, manyčiau, reikia vertinti ir padėti jam. Finansuoti, paremti jo projektus. Jeigu yra ryžtas, turi duonytės ir minimum sviestuko, tai viskas tada yra gerai. Tai yra tiesiog pasiryžimas, savanoriavimas. Manyčiau, tai toks pasišventimas. Bet nieko bloga nematau, jei jis yra ir mokamas. Juk Anykščių muziejininkai puikiai darbuojasi. Jie man –  pavyzdys. O man tai yra pašaukimas. Kaip sakydavo mano senelė – tai Dievo ranka, kuri tave veda“.