Kijeve vis dar gyva Lenino dvasia

Eldoradas Butrimas – specialiai iš Kijevo, Ukraina. Publikuojame straipsnio ištrauką.

Ko jau ko vykstant niekingai Rusijos invazijai į Ukrainą nesitikėjau, tai Ukrainos sostinėje rasti paminklą Vladimirui Leninui.
Tiesa, šio Rusijos revoliucijos vado, į Kremliaus gniaužtus Ukrainą atvedusio dar 1922 metais, statula Kijeve buvo nuversta 2013 metais. Nuvertę pačiame miesto centre stovėjusį paminklą, kijeviečiai paliko aukštą apvalų granitinį postamentą, ant kurio ir toliau puikuojasi užrašas – Leninas.

Ant postamento viršaus atsirado nedidelis nacionalinis simbolis – Ukrainos tridantis, o trys laipteliai postamento apačioje buvo nudažyti nacionalinės vėliavos spalvomis.
Šis imperinio Kremliaus vado vardu papuoštas postamentas stovi prie įėjimo į Taraso Ševčenkos parką ir vos už kelių šimtų metrų nuo Kijevo merijos bei Maidano Nepriklausomybės aikštės. Paminklas istoriniam tautos pasididžiavimui, poetui bei dailininkui T.Ševčenkai dabar yra apdėtas smėlio maišais, kad apsaugotų jį nuo sprogimų.

T.Ševčenka ukrainiečiams simbolizuoja išsivadavimą iš Rusijos gniaužtų. Vos 41 metus gyvenęs T.Ševčenka (1814-1861) iš vergiškos baudžiavos buvo išpirktas tik sulaukęs 24 metų, o vėliau dar dešimt metų buvo priverstas praleisti tremtyje Sibire.

Taip, kaip kentėjo T.Ševčenka, dabar nuo maskolių kenčia visa Ukrainos tauta. Kaip bebūtų keista, tačiau vieno iš žiauriausių Kremliaus vadovų V.Lenino pavardė toliau puikuojasi netoli T.Ševčenkos paminklo.

Toks įspūdis, jog sostinės vadovai niekaip neapsisprendžia, ką su buvusio paminklo postamentu daryti, todėl šis stovi apšiuręs, su nuplėštų plakatų liekanomis ir virš jų šviečiančiu žodžiu „Leninas“.

Blogiausia, jog Rusijos viršenybę menančių carinių bei socialistinių simbolių nesugebama atsikratyti daugelyje Ukrainos miestų. Vieninteliai Vakarų regionai ryžtingai tokius paminklus bei gatvių pavadinimus gujo lauk, tad čia jų beveik neliko.

Rytų ir Pietų Ukrainoje situacija visai kita, todėl atvykus į Odesą, Charkivą, Dniprą ar Zaporižę tenka didžiai nustebti. Pavyzdžiui, Odesa kategoriškai atsisako statyti paminklą Vakarų Ukrainoje garbinamam Stepanui Banderai, tačiau čia stūkso įspūdingi paminklai trims Rusijos carams.

Be to, miesto gatvės tebėra pavadintos garsių Rusijos revoliucionierių ir komunistų vardais, ant įvairių paminklų vaizduojami sovietiniai Kremliaus simboliai. Raudonomis, Maskvos karių didybę ir pergales simbolizuojančiomis penkiakampėmis žvaigždėmis yra nusėti paminklai, namų sienos.

Ukrainą iš dalies galima suprasti. Nors Lietuva nepriklausomybę nuo Maskvos atgavo beveik tuo pačiu metu, prieš tris dešimtmečius, tačiau čia situacija buvo kitokia.
Rytiniai bei pietiniai regionai buvo išimtinai rusakalbiai. Tai nulėmė ne vien Rusijos artumas, bet ir Kremliaus brutaliai vykdoma ukrainiečių nutautinimo politika.

Čia jau daugelį metų buvo steigiamos vien rusiškos mokyklos ir vaikų darželiai, ukrainiečių kalbos pamokos gujamos lauk, o daugybę specialybių universitetuose buvo galima įgyti vien rusų kalba. Labiausiai Ukrainos tautinį atgimimą bei patriotizmą propagavusios asmenybės, tokios kaip S.Bandera, buvo tiek apšmeižtos, kad dauguma žmonių patikėjo melu. S.Bandera ukrainiečius ragino siekti Ukrainos nepriklausomybės ir per Antrą pasaulinį karą neremti nei komunistinės Maskvos, nei nacistinės Vokietijos.

Už tai naciai jį pasodino į koncentracijos lagerį, o Maskvos pasiųstas KGB agentas jį nušovė Vokietijoje jau pokario laikais. Kremliaus melagiams visgi pavyko įtikinti daugybę ukrainiečių, kad S.Bandera buvo nacių talkininkas ir paminklus reikia statyti ne jam, bet tėvynę išdavusiems komunistams.

Lietuvoje panašiai buvo šmeižiami pokario partizanai bei prieškariniai politikai, kurie teisėto pagerbimo susilaukia tik pastaruosius keliolika metų.
Odesoje Maskvos propaganda dar yra tokia gaji, jog net vietos meras Genadijus Truchanovas priešinasi gatvių pavadinimų keitimui bei rusiškų paminklų griovimui. Kai Odesos mero apie tai užklausiau, šis pareiškė, jog neketina nieko keisti ir griauti, nes paminklai esą yra miesto pasididžiavimas ir atspindi tikrąją jo istoriją.

Su tokia mero nuomone nesutinka vietos istorikai, primenantys, jog čia pirmykščių žmonių gyvenvietės egzistavo dar prieš 8-14 tūkst. metų, o vėliau savo įtvirtinimus kūrė graikai, italai, turkai, lietuviai.

Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė į Ukrainos pietus plėtėsi po 1362m. pergalės Mėlynųjų Vandenų mūšyje netoli Kijevo. LDK tada sutriuškino Aukso Ordą ir perėmė mongolų bei turkų valdytas teritorijas.

LDK pastatė keletą nedidelių pilių, o toliausiai į pietus nutolusi buvo Odesoje suręsta Kačibėjaus pilis. Ją po pusantro šimto metų perėmė, perstatė ir pervadino Chačubejaus pilimi turkai, o šiuos 1789m nugalėję carinės Rusijos kariai pilį prieš 230 metų susprogdino.

To pareikalavo carienė Jakaterina ll, kuri naikino ukrainiečių kalbą ir uždraudė kazokų laisvę. Maskva 1900m. Odesoje pastatė Jekaterinai ll paminklą, skelbdama, jog ši ne tik įkūrusi Odesą, bet ir labai išplėtusi Rusijos imperijos ribas.

1920m. bolševikai paminklą nugriovė, tačiau 2007m. mero G.Truchanovo nurodymu jis buvo atstatytas. Atstatymą apskundė vietos istorikai, patriotinės organizacijos bei Ukrainos prezidentas V.Juščenka, tačiau Odesos vadovai ir vietos teismas protestus ignoravo.

Meras G.Truchanovas kažkodėl nusprendė miesto lėšomis atnaujinti ir paminklą carui Aleksandrui ll. Šiam 1891m. buvo pastatyta 7,1 m aukščio granitinė kolona, padėka už tai, jog caras finansavo savo vardo parko įkūrimą ir pasodino jame pirmąjį medį.

Visas straipsnis laikraštyje „Anykšta” 2022-08-02