Kirpėju dirbo pusę amžiaus

Šios nuotraukos jau iš senų laikų.
Jose – legendinis kirpėjas Stasys Sudaras, dešimtmečius gražinęs anykštėnus Anykščių miesto centrinėje kirpykloje. Šių metų balandžio mėnesį jis iškeliavo į amžinybę.

Daugelis puikiausiai prisimena praėjusio, o ir naujojo amžiaus Anykščių kirpyklos vaizdą: triūsia kelios moterys ir vienas vienintelis vyras Stasys Sudaras. Darbavosi be skubos, pripažino esąs lėtapėdis, kruopščiai gražino klientą, panorusį šukuoseną atnaujinti ar įvaizdį pakeisti.

Jis pasakojo, kad gyvenimas bėgo Gojaus vienkiemyje, netoli Anykščių. Tiesiog per kiemą tekėjo Elmos upelis, dalis sodybos žemių buvo kitoje, dešinėje jo pusėje. Netoliese tekėjo ir dar mažesnis upeliukas, įsiliejantis į minėtąjį. Jis jungėsi su antruoju, dar mažesniu, ir nors iš visų pakraščių vandenis surinkdavo, bet vasarą pusiau išdžiūdavo, vanduo telkšodavo tik vagos duburiuose. Pavasarį gi visi tie upeliai tiek ištvindavo, kad užliedavo plačius pievų plotus, o mėgėjai galėjo gaudyti tinkleliais ar žeberklais badyti neršti išplaukusias lydekas, kitokias žuvis. Būdavę ir strepėčių, kuojų, vėgėlių, net paprastomis šakutėmis miklūs berniūkščiai prisėlinę nudurdavo srovėje nardančių kilbukų. Netoliese, kiek žemiau nusileidus akmenėta Elmos vaga, buvo nagingojo Lukausko malūnas, kuriame maldavo paprastai „razavai“, vėlė milus, pjovė lentas. Tvenkinys nors ir ne didžiausias, bet kai kur didesnio nei du metrai gylio, tad apylinkės žmonės vasaromis ne tik patys atsigaivindavo, bet maudydavo ir arklius.

Ąžuolynė – šlaituose augusių keletas šimtamečių ąžuolų, kuriuos sunaikino sovietinė melioracija, šlavusi viską, kas gražu, nuo žemės paviršiaus. Riogsojo kalnais didžiuliai rausvo granito akmenys, jau kitoje Elmos pusėje stūksojo didžiulis rausvos spalvos riedulys su kažkieno įspaustomis pėdomis. Vaikai tą pėdą matuodavosi, kol išaugdavo. Buvusi šventa vieta, išlikusi mistiška griova, o aš manau, kad čia ir buvusi senovės lietuvių šventvietė, Krivių Krivaičio buveinė.

Vienas nuostabiausių vaikystės atsiminimų – į jų kiemą dviračiu atvažiavęs Naujųjų Elmininkų dvaro savininko Velmuso sūnus. Dviratis paslaptingai blizgantis, o ponaitis aukštas, lieknas, gražus. Buvęs gal ketverių metų, bet taip įstrigęs šis pasakiškas vaizdas. Dvaras buvęs visai netoliese, galima sakyti, kad matydavosi rytuose, už plataus, lygaus lauko. Girdėdavosi, kaip ūkvedys skambindavo į pakabintą noragą – skelbdavo darbo pradžią, pietų pertrauką ir pabaigą. Paelmio Paulavičius tokį pat geležgalį pasikabinęs taip pat ėmė skambinti, tik keliolika minučių anksčiau, kelis kartus dvarokus suklaidino. Visą apylinkę pralinksminęs nekaltas pokštas…
Tėvelis Antanas Sudaras valdė bene dvidešimt hektarų žemės, ją sukultūrino, iškirtęs krūmynus padidino dirbamos plotus. Žiemomis su pora arklių važiuodavo į Šimonių girią miško medžiagos į paupio sandėlius vežti ir uždirbdavo gerokai daugiau, nei iš ūkio.

Sodžiuje buvo aplinkui dar keliolika ūkių, tačiau iki naujosios nepriklausomybės liko tik vienintelė Sudarų sodyba. Nebebuvo kam gyventi, tai pardavę ir labai greitai, buvę gal 2003 metais kai, įsiplieskus gaisrui, visi pastatai supleškėjo.

Veikiai buvo atstatyti, kitokie ir gerokai didesni, nūnai čia Stasio Strumskio kaimo turizmo sodyba „Gojus“.
Karas, pokaris… S. Sudaras paminė tą didžiulį mūšį, kuomet partizanai gal dvi valandas įnirtingai su sovietų kareiviais šaudėsi. Kolektyvizacija, ūkininkų turtus ir laisvę užvaldęs „Bolševiko“ kolūkis.

Jaunų vyrų nenorėdavo išleisti iš ūkio, ir valdžia tokią valią turėjo, tačiau S. Sudarui pasisekė. Pasakęs pirmininkui Verbickui, kur ir kodėl jis išeina, tas ėmęs ir išleidęs. Dar pridūręs, kad šis vienintelis tiesiai pasakė. Buvo baigęs pradžios mokyklą, tad išėjęs iš sodžiaus mėnesį pasimokė kursuose Ukmergėje ir buvo pasiųstas į Anykščių buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato skyrių Svėdasuose.

Buvo 1952 metų ruduo, o jaunajam kirpėjui aštuoniolika. Ten taip pat darbavosi batsiuvys, siuvėjai. Nebūdavę elektros, tai pagrindiniai įrankiai buvę žirklės ir dažnai skaudžiai pešanti rankinė kirpimo mašinėlė. Svėdasiškiai pyktelėję aiškindavo, kad ant jų galvų pasipraktikavę kirpėjai po kelių metų išvykdavo dirbti į rajono centrą.
Taip nutiko ir S. Sudarui, nors jau buvo įsigijęs automobilį „Pobieda“, grodavęs akordeonu, susibičiuliavęs su vietiniu jaunimu, nuvažiuodavęs į pasilinksminimus sodžiuose.
Anykščiuose taip pat pritapo, nors geriausias kirpėjas buvęs Balys Biržietis. Jis jau tarpukariu darbavosi nuosavoje kirpykloje, kirpėja buvusi ir jo gražuolė žmona, kuri, išvykusi į modernaus kirpimo kursus Kaune, susimylėjo ten su smagiu karininku ir į miestą prie Šventosios negrįžo. Teko kirpėjui vesti dar kartą, rūpintis naujosios santuokos vaikais.

Tad rajono centre S. Sudaras ėmė darbuotis 1957 metais. Čia, skirtingai nei miestelyje prie Alaušo, jau buvusi elektra, tad darbas lengvesnis ir malonesnis. Ne tik plaukų kirpti, bet ir barzdų skusti sueidavo vyrai, ypač prieš didesnes šventes. Nuolat skusdavosi antrasis partijos sekretorius Žižys, teisėjas Pinelis, dar keletas tarnautojų. Vengiant užkrečiamų ligų, ypač per kraują plintančio AIDS, kirpimo paslaugų atsisakyta.
Kirpėjai nuolat keldavo kvalifikaciją, dalyvaudavo kirpėjų konkursuose, dažnai tapdavo jų prizininku, o porą kartų ir nugalėtoju. Vykdavo ir geriausių respublikos kirpėjų konkursas Vilniuje, kur laurų jau nebepelnė.

Vienu metu Anykščiuose darbavosi kirpėjais bene 7 vyrai ir 8 moterys.
O ir besikerpančių nestigdavo. S. Sudaras yra pasakojęs, kad nors darbuodavosi lėtai, per dieną nukirpdavo kartais net dvidešimt.
Iš tos senosios gvardijos dar 2005 metais buvo užsilikęs vienintelis S. Sudaras. Jo žmona juokaudavo, kad nors ir atlyginimo nemokėtų, jis vis vien eitų į kirpyklą. Taip didžiai buvo tą darbą pamėgęs.

Darbo stažas jau 52 metai. Kirpėjas sakydavo planuojantis bent du dešimtmečius padirbėti.
Mados keisdavosi. „Polka“, „boksas“, „pusiau boksas“, „jaunuoliškai“, po to apie 1970 metus įsivyravo ilgų plaukų mada, o dabar jau visi kerpasi sportiškai, vakarietiškai – visai trumpai.

S. Sudarui buvo nuotykis kirpti vaikus, nes vieni mėgdavo, o kiti paniškai bijodavo. Seniau gi buvę paprasčiau – visus berniukus kirpdavo plikai, tai net klasėje būdavę šviesiau.

Dabar gi yra visokių plaukų fiksatorių, želė, plaukus dažosi veik visos moterys, net kai kurie vyrai. Pagrindiniai įrankiai iki pat šių laikų – žirklės ir šukos. Kirpimo mašinėlės seniau būdavę pagamintos Vokietijoje, paskutiniu metu naudojęs amerikietišką. Kirpėjas pasakojo, kad besidarbuodamas visuomet šiek tiek jaudinasi, niekad neatsipalaiduoja tikras profesionalas. Anksčiau žmonių plaukai būdavę ir vešlesni, ir tvirtesni, – tą, matyt, lėmęs natūralesnis maistas. Vienais metais gydytojas Lukoševičius skaitęs paskaitas, kaip saugoti nuo slinkimo plaukus ir net nuslinkusius atauginti, tačiau neįtikinamai – mat pats buvęs visiškai plikas.
Pas jį kirpdavęsis klebonas, banko valdytojas Klemensas Bagdonas.

Šių metų balandžio 17 dieną užsukau į Svėdasų globos namus, maniau, aplankysiu savo straipsnio herojų S. Sudarą, kai ką patikslinsiu, paklausiu, kaip dabar gyvena… Tačiau, pasiteiravęs budėtojos, sužinojau liūdną naujieną – balandžio 11 -ąją Anykščių kirpėjas S. Sudaras mirė…