Tolimų reisų vairuotojas Kiškelių kaimo gyventojas Vygantas Sereikis per šienapjūtę suka ne vilkiko, o traktoriaus vairą.
Vos pavažiavus porą kilometrų link Skiemonių už Girelės miško su Liūdiškiu piliakalniu, abipus plento, Storių kalvų papėdėje, plyti Kiškelių kaimo laukai. Pasak Skiemonių seniūno Stasio Steponėno, Anykščius šio kaimo gyventojams pasiekti galima pėsčiomis ar dviračiu, o į seniūnijos centrą Skiemonis tenka 11 kilometrų važiuoti. Kaime nuolat gyvena apie dešimt gyventojų, tačiau gyvenamąją vietą deklaruoja dvidešimt.
Mokykloje gyvena
generolo mama
Kaimiečiai ir seniūnas negalėjo pasakyti gražaus kaimo pavadinimo kilmės, tačiau spėliojo, gal tai nuo mažų kiškučių. Kaimas tokiu pavadinimu minėtas 1765 m. Ukmergės apskrities seniūnijų inventoriuose ir priklausė Lietuvos didžiajam kunigaikščiui. 1923 m. kaime gyveno net 84 žmonės, kaime buvo atidaryta pradinė mokykla, kuri veikė iki 1974–ųjų. Dabar išgražintame mokyklos pastate gyvena Danutė Leikienė, Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgų vado generolo majoro Almanto Leikos mama su dukra Romeda ir žentu Vygantu Sereikiu. Jis dirba tolimųjų reisų vairuotoju ir, kaip pats sakė, 3 savaites važiuoja Europos keliais, po to dvi savaites ilsisi, džiaugiasi šeima, kurioje jau užaugo sūnus studentas, o ir kitam jau 11 metų.
Kaimynės nesutaria…
Stabtelėjus prie tvarkingos, išpuoselėtos sodybėlės, durų niekas neatvėrė, tačiau perėjus kiemą, kitos sodybos mūrinuko duris atvėrė Aldona Šoviniene prisistačiusi moteris, teigusi, kad į šį kaimą ji su šeima atsikėlė 1979-aisiais. 4 vaikus užauginusi, pulko anūkų sulaukusi moteris gyvena viena ir reiškė nepasitenkinimą savo kaimyne, per kurios kiemą atpėdinau.
Grįžtant kieme mane pasitiko Stanislava Steponavičienė. Garbaus amžiaus moteris popiečio prisnūdusi ir beldimo į duris neišgirdusi. Pasakius, kad grįžtu iš kaimynės, tik ranka numojo. „Tai nebūtų dalykų tau pripasakojo“, – tepasakė.
Greitai 87-erių metų sulauksianti S.Steponavičienė, kiek išgali, kruta sodyboje, kurią prieš keturis dešimtmečius šapas po šapo pasistatė su prieš du dešimtmečius amžino atilsio išlydėtu vyru Bronium. Jos tėviškė – gretimame Vaišviliškių kaime, tačiau kolūkis ten kurtis neleido, privertė trobą statytis kuriamoje gyvenvietėje. „Bronius traktoristu dirbo, paskui sunkiai susirgo. Parsivežėme iš Vilniaus jau be vilties, tačiau padėjo gydytojas Palionis, į ligoninę paguldė, tai dar trejus metus pagyveno, – prisiminė S. Steponavičienė. – Tas geras žmogus, gydytojas, labai mums padėjo. Tegu Dievas jam atlygina“…
S.Steponavičienė nesijaučia vieniša. Nuolat lanko Anykščiuose gyvenanti dukra Dalia su žentu. Sodyboje laukiamas ir anūkas Tomas, proanūkis Jonukas.
Moteris su nostalgija prisiminė senojo Kiškelių kaimo kaimynus, kurie buvo itin draugiški, vienas už kitą mūru stoję, vienas kitam ir džiaugsme, ir nelaimėje padėdavę. „Nebėr, nebėr to kaimo dvasios , – ir moteris vardijo į amžinybę iškeliavusių Andrikonių, Navickų, Meškauskų, Baublių pavardes, likusius tuščius jų namus. – Gerai, kad kai kuriuos namus savo gyvenimus sukūrę vaikai prižiūri“.
Į gimtinę sugrįžo 50 metų
pasivaikščiojęs
„50 metų buvau išėjęs pasivaikščioti, o dabar sugrįžau į senelių ir tėvų sodybą, – sakė Edvardas Juodelis. – Kas užsienin uždarbiaut lekia, o kas į tėviškę numirt sugrįžta“. Išties, Kiškeliuose gimęs ir šio kaimo pradinėje dar mokęsis vyras sugebėjo pabėgt iš kolchozo, 5 dešimtmečius gyveno ir dirbo miestuose, išėjęs į pensiją dabar kuriasi gimtinėje. Pasak jo, tėvai Jonas ir Julijona buvę valstiečiai nuo caro laikų, o paskui – kolūkiečiai. Šeimoj augo 3 broliai ir 2 seserys, tad tėvams nebuvo lengva.
Gyvenamo sodybos namo neliko – sudegė, o nemažo molinio tvarto stogą sugniuždė sniegas, tačiau sodyboje yra kur gyventi, o darbų E.Juodeliui per akis.
„Man kaimas ne kaimas, jeigu nėra vandens, – pastebėjęs mano žvilgsnį link gražaus tvenkinio sakė vyras. – Šitas tvenkinys – mano svajonė. Ir žuvies jame yra. Kolchozas čia gyvenvietę kūrė, gerai dar kad daugiabučių nepristatė“. E.Stankevičius buvo vienas pirmųjų aktyvių sąjūdiečių, tačiau tai, kas dabar vyksta Lietuvoje, daug kas jam nepatinka. Pavyzdžiui, jam nepriimtinas žemės kilnojimas: „Žiūrėk, turėjo koks seimūnas žemės lopą su 15 varlių kažkur Žemaitijoj, o atsirėžė gabalą prie Vilniaus“.
E. Juodelis užaugino du sūnus, kurių vienas gyvena Panevėžyje, kitas – Londone, susilaukė 2 anūkų ir anūkės.
Ūkininkui – šienapjūtė
Ilgai vaikštinėjau po erdvų Daivos ir Albino Kandratavičių, kuriuos seniūnas S.Steponėnas įvardijo tikrais, nemažai žemės dirbančiais mišraus ūkio savininkais, kiemą. Buvau beišvažiuojąs, tačiau trumpam iš laukų parlėkė ūkininkų sūnus Kazimieras. Tvirtas vaikinas, Anykščių Jono Biliūno gimnazijos trečiaklasis, padeda tėvui, nes dabar pats šienapjūtės įkarštis. Tokia giedra juk ilgai nesitęs. Beje, jo mama dirba Anykščių rajono savivaldybės administracijoje Apskaitos skyriaus buhaltere, tad vyrams padėti neturi kada.
Persimetęs keliais žodžiais, vaikinas išskubėjo prie šieno…
