Kitokios Obelevičių Kalėdos

Šiemet Traupyje, Obelevičių namuose, Kūčių vakarienę valgė 11 žmonių. Pernai jų buvo 12… Rugpjūčio 11-ąją netekome gausios šeimos galvos, trijų kadencijų Anykščių rajono savivaldybės mero, biologo Sigučio Obelevičiaus.
14-os knygų autorius, Traupio botanikos sodo įkūrėjas S. Obelevičius, likus vos dviem savaitėms iki mirties, tapo Anykščių rajono garbės piliečiu. Apdovanojimo jis atsiimti nebegalėjo, o paskutinį ilgamečio rajono vadovo kreipimąsi į anykštėnus per miesto šventę perskaitė jo žmona Alytė. Rajono valdžioje – meru ar vicemeru – jis išbuvo 20 metų, nuo 2003-ųjų iki 2023-ųjų.
Su Alyte kalbėjausi dar prieš šv. Kalėdas. Tad ir pirmąjį klausimą uždaviau būsimuoju laiku.

– Pernai metais per Kūčias Sigitas sėdėjo už stalo. Šiemet nebesėdės… Į Traupį vėl rinksis jūsų vaikai ir anūkai, bet šventės bus jau kitokios.
– Nelaukiu švenčių. Visi nelaukiame. Pernai per Kūčias jam buvo paskutinė „chemijos“ diena, rašė man žinutes, kad gali labai vėlai grįžti, kaip čia bus su Kūčiomis. Sakiau – tik nesuk galvos, svarbu, kad sugrįši. Kada sugrįši, – tada kūčiausim. Grįžo normaliai. Graudžiausias dalykas nutiko dar anksčiau, gal dar prieš pirmąją „chemiją“. Jis tada vos paėjo, bet Gintos, dukters, kuri jį pasiėmė iš ligoninės, paprašė nuvežti į „Akropolį“. Jis ten ieškojo man dovanėlių. Nupirko auskarus Kalėdų proga.
Pasirėmęs ant parduotuvės vežimėlio, vos paeidamas, dar ieškojo man dovanėlių… Paskui radau angeliuką pakabuką, sako: „Čia bus tau, per gimtadienį“. Mano gimtadienis tik balandžio mėnesį, dovanėle rūpinosi iš anksto, nes suprato, kad vėliau gali nebenupirkti.
Pernai jau buvo nuojauta, kad šventės bus kitokios. Čia, ant spintos, stovi dėžės su žaisliukais. Kiekvienais metais, po švenčių nupuošdama eglutę, galvodavau, o kokie bus kiti? Kaip bus kitais metais, kai puošiu eglutę? O pernai tokias mintis užblokavau… Jau ėjome į tai, kas galų gale įvyko.

– Sigitas, regis, buvo lengvas žmogus. Ir politikoje, ir darbe, ir namuose. Su juo buvo jauku būti?
– Per tuos keturiasdešimt metų nebuvo baimės, kad grįš ir dėl kažko priekaištaus. Jeigu namie kas rėks, tai būsiu aš. Jis dažnai sakydavo – aš su tavimi nesipykstu, jeigu tu pyksti, tai čia tavo problemos. Niekada nebuvo tas žmogus, kuris būtų spaudęs prie žemės savo buvimu…
Prieš pernykštes Kalėdas buvo sunkus laikas, jam buvo labai blogai. Tada jau keldavo balsą, bet tik dėl to, kad nekiščiau jam maisto. Sakydavau, kad aš suprantu, jog esu pats šlykščiausias žmogus, bet tu privalai valgyti.
Bet paskutiniai metai emociškai buvo patys gražiausi. Saugojome vienas kitą. Aš jį saugojau ir jis mane saugojo. Iki tol nebuvo labai saugantis ir globojantis, bet šiuo laikotarpiu saugojo. Net paskutinėmis dienomis, atsimeni, kai tu skambinai, jis sakė: „Aš tavo seserį labai myliu.“ Niekad taip anksčiau nebuvo. Per ligas atėjo emocija. Norėjo, kad ir į sodą aš su juo važiuočiau, o ne vaikai. Praktiškai visą paskutinį mėnesį laikė mane už rankos, nepaleido. Kartą išėjau pavaikščioti, jis pramerkė akį: „O mama kur?“
Ir anksčiau jam yra tekę gulėti ligoninėje. Bet kai atvažiuodavau aplankyti, sakydavo: „Nesėdėk čia, važiuok“. Dabar, kai aš būdavau pas jį ligoninėje nuo 8 ryto iki 9 vakaro, nei karto nepasakė važiuok namo, ar eik į miestą, ar pas sūnų. Aš turėjau būti. Matyt, visa tai buvo pas jį ir anksčiau, tik nemokėjo rodyti.

– Gal dėl to, kad rodyti savo jausmus yra nevyriška. Sigitas buvo vyriškas vyras, kuris neverkė?
– Jis verkė. Laidotuvėse verkdavo. Mūsų brolio Rimo laidotuvėse verkė. Mamos, tėvo verkė… Nebuvo jis akmeninis, bet emocijų rodyti nemokėjo. Jas rodė tik paskutinius metus.

– Mirties nuojautą Sigitas, atrodo, turėjo dar gerokai prieš diagnozę?
– Taip. Jis nešdavo man pinigų ir sakydavo: „Čia mano pagrabiniai…“ Matyt, tai nebuvo tik šnekėjimas. Per mūsų brolio Rimo laidotuves, beveik prieš penkerius metus, Sigitas sakė: „Viskas, dabar jau mano eilė.“ Dažnai šnekėdavo…

– Ar jau perrinkai jo drabužius, daiktus, knygas?
– Kai kuriuos drabužius atidaviau jo broliui. Kitų daiktų nejudinu. Specifines, mokslines knygas pasiims sūnus Žygimantas. Dalį Mindaugas perrinko. Ant kapų dabar nebe kiekvieną dieną einu. Kas antrą. Visada su juo šneku ant kapų.

– Ką tu jam sakai?
– Pasakoju. Dabar pasakojau, kad buvau išskridus į Italiją, kad ten šilta. Pasakoju, kada vaikai atvažiuos, kada pas jį ant kapų ateis. Tiesiog šneku. Man taip ramiau. Labai dažnai jį sapnuoju. Sapnuoju, kad jis dar vaikšto ir kad jam dar labai labai reikia „chemijos“. Sakau Sigitui – dar galima lašinti „chemiją“, ieškau gydytojos telefonų, ruošiuosi skambinti. Gal trečią kartą sapnuoju, kad jam dar būtinai reikia „chemijos“ ir jį reikia nuvežti į Vilnių. Net sapne žinau gydytojos pavardę, žinau, kam reikia skambinti.

– Pirmą žiemą Traupio botanikos sodas žiemoja be šeimininko. Kas toliau bus su botanikos sodu?
– Dendrologams turiu padėkoti. Jie pateikė Sigitą Anykščių Garbės piliečio vardo suteikimo nominacijai, jie atvažiavę į sodą daug padarė, labai daug nugenėjo. Jie kartu su „Medumėlės“ klubo nariais ir Seimo nare Vilija Targamadze Seime organizavo konferenciją, skirtą Sigitui pagerbti.
Esu dėkinga Anykščių rajono merui Kęstučiui Tubiui, jo pavaduotojai Audronei Savickienei. K. Tubis pažadėjo rūpintis sodu ir tikiu, kad bus taip, kaip pažadėjo. Ir Sigito konservatorių partijos jaunimas rūpinasi.
Sigitas akcentuodavo, kad sodas yra Traupio. Norėčiau, kad sodas ir liktų Traupio. Aš linkusi labiausiai pasitikėti tais žmonėmis, kurie yra arčiausiai, rajono vadovais, savivaldybės Taryba.
Kai dar net nebuvo minčių apie ligas, Sigitui sakiau: „Tu draskaisi, pinigus kiši, kas bus su tuo sodu, kai tavęs nebus?“ Sakė: „O kas gi bus – kaip augo, taip augs. Medžiai augs, gėlės augs“. Sakiau: „Išvogs, išneš“. „Jeigu dabar neima, tai nevogs ir paskui, kai manęs nebus“, – atsakė.

– Traupiečiai nevogs, nes jeigu vienas vogs, kitas – sudrausmins. Botanikos sodas Traupyje – tarytum sakrali vieta…
– Traupis Sigitą gerbė. Jau vien rinkimų rezultatai rodydavo. Sodas ir pats S. Obelevičius – tarytum Traupio simboliai. O sėklytėmis, šakytėmis, jis visada dalinosi. Ir dabar, jau savo atsakomybe galiu sakyti, jeigu kažkas praeidamas pro sodą nusilauš šakelę, kurią bus galima įsišaknydinti, pasiims sėklyčių, tikrai tai nebus nei nuodėmė, nei vagystė.
Jis pats leisdavo ir labai mielai dalinosi.
Jis juk ir pats sėklyčių iš visur veždavosi.

– Į Traupį atsikraustėte prieš 36-erius metus. Kaip Sigitas per tuos metus Traupį pakeitė?
– Žalumos labai daug atsirado. Prisimenu, kai jis buvo iš kažkur gavęs labai daug tulpių. Kažkas atidavė prieš pat rudenį, nes nebespėjo pasodinti… Visas kaimas dalinomės ir visas kaimas žydėjo…
Manau, kad traupiečiai geriau nei kitų miestelių gyventojai pažįsta augalus, kažką labiau saugoti pradėjo. Sigitas, prisimenu, pasakojo, kad net girtas žmogelis griūdamas saugosi, kad tik nenugriūtų ant augalų.
Su mokyklos vaikais buvo vienas „topas“ – išėjo mažieji į sodą ir parsinešė saujas etikečių (Sigutis taip pažymėjęs augalų pavadinimus – aut. past.). Ėjo, traukė. Gražu buvo. Parnešė. O iš kur ta etiketė ištraukta, kai viskas jau nužydėję?
Ir su ravėjimu yra buvę. Pasakoja moteriškė: „Ravėjom, ravėjom, balandas išrovėme, sukrovėme. Kitą dieną matom – Dieve mano, tos balandos susodintos atgal!“ Pasirodo, retos buvo, specialiai pasėtos. Bet sako, S. Obelevičius mums net neužsiminė, kad „ką jūs, bobos, išrovėte“, susodino pats atgal… Taigi ir ravėti bet kas negali. Bet traupiečių geranoriškumas didelis – niekas nieko nerauna, niekas nieko nelaužo, neniokoja ir visi džiaugiasi.
Tas sodas ir lankomas, ir saugomas. Vienas tu nieko nepadarysi, jeigu tu sodinsi, o kažkas niokos. Aišku, ir sode dirbančios moterys – Lina su Vilma – padeda. Prieš žiemą jos uždangstė, ką reikia pridengti, lapais užklojo.

– Keturi jūsų anūkai prarado dieduką. Mačiau Sigitos sūnaus Rapolo užrašytą svajonę: „Noriu, kad diedukas atgytų“. Buvo stiprus senelio ir anūkų ryšys?
– Diedukas daug jiems leisdavo. Kol diedukas buvo sveikas, jie jam ant pilvo šokinėjo, lipdavo ant galvos, jodinėdavo, virsdavo, griūdavo. Jų nebučiavo ir neglamonėjo, bet jų visų ryšys su dieduku buvo stiprus. Sodan kartu važiuodavo, ten kepdavo bulves, virdavo sriubą, darydavo visokias nesąmones. Kai penktadienį diedukas grįždavo su trim maišais, čia būdavo Klondaikas. Diedukas jiems pripirkdavo visokių nesąmonių, ką tik įmanoma. Kai paskutinį kartą diedukas su jais ir Sigita buvo „Lidle“, anūkams leido rinktis, ką nori. Jie pasiėmė po maišelį saldainių, gal dar kokakolos. Diedukas jiems pasakė – na, esate visiškai durni, sakiau imkit ką norit, o jūs neimate! Kartais bandau atstoti jiems dieduką, kai jie atvažiuoja. Pabandžiau ir pirkti taip, kaip jis pirkdavo, sumokėjau 122 eurus ir nenupirkau nieko.

– Niekas labai daug kainuoja…
– Aš dar vištą nupirkau, bet vyno nepirkau. Jis mums, moterims, man ir dukroms pirkdavo.

– Sigitas mokėjo anūkams būti tuo pačiu metu ir draugeliu, ir mokytoju?
– Gintos sūnus Benas labai domisi vabalais. Kaip dabar reikėtų Sigito… Gamtos pažinime jis mums visiems buvo mokytojas. Dabar buvau Sicilijoje, fotografuoju ir pirma mintis – Sigio paklausiu, nusiųsiu nuotrauką, parašys, koks augalas. Įsidėjau gilių į kišenę. Pasodinsiu pavasarį, žiūrėsiu, kas išaugs. Būdavo, jeigu kažkur be jo važiuoju, sako: „Sėklų man parvežk“. Esu Graikijoje krapščiusi paparčiuką iš uolų plyšio, dilde… Užsifiksuoja tie dalykai, kad reikia vežti. Dabar Italijoje, kai visos kolegės suėję į parduotuvę rinko vyrams dovanas, išėjau paraudoti į lauką… Šitie dalykai labai pramuša…
Kai Sigitas mirė, visi trys Sigitos vaikai buvo pas mus. Jie matė jį ir mirusį, mes nieko neslėpėme. Esu tos nuomonės, kad nereikia nuo vaikų slėpti mirties. Gyvenimas neišvengiamai baigiasi mirtimi. Kai Sigitas išėjo, visi sėdėjome šalia, ant jo lovos.

– Sakei, kad Sigito piniginėje po mirties radai šventojo paveiksliuką, kuris kažkaip netyčia dabar persikėlė į tavo piniginę. Sigitas buvo tikintis?
– Neidavo jis kiekvieną sekmadienį į mišias, bet nebuvo ir laisvamanis. Jo požiūris į Dievą ir bažnyčią buvo toks, kaip ir daugumos mūsų kartos žmonių. Gal ir negerai, bet kai man dabar sako, jog reikia susitaikyti, susitiksite Amžinuose soduose, mane ima isterija – man dabar reikia žmogaus. Vaikams reikia, anūkams, broliui, seserims. Dabar reikia, o ne Amžinuose soduose. Aš nežinau, ar tikrai bus tie Amžinieji sodai… Niekas man to negarantavo. Gal bus labai gerai Amžinuose soduose, bet gal ir nebus.

– Man regis, Sigitas nei politikoje, nei asmeniškai neturėjo vieno išskirtinai artimo žmogaus. Ar gali paneigti?
– Manau, politikoje jis labai pasitikėjo Ona Repečkiene. Ji buvo didžiausias patikėtinis, žmogus, su kuriuo jisai tardavosi. O ir ji pati Sigitą sūnumi vadindavo. Jeigu kažkas ne taip, ji skambindavo, nevyniodavo į vatą, kaldavo tiesiai galvon. Manau, kad Ona – tas žmogus, kuris tikrai niekad nebūtų pardavęs.
Sigitas labai mylėjo jaunuosius konservatorius: ir Gabrielę Griauzdaitę-Patumsienę, ir Šarūną Grigonį, ir kitus… Jis jaunimu didžiavosi, jam tai buvo savotiška atgaiva.
Kalbant apie asmeninius draugus, mes, manau, su juo abu panašūs. Kaip tie ratai besisuktų, vis tiek galutinis taškas yra namai. Aš jam buvau be galo paranki. Niekad jo neperspjoviau savo protu. Bet jam ir nebuvo gėda su manimi. Jam mane vesti į viešumą buvo gera. Man nesakydavo, bet matėsi, kad jis manimi didžiuojasi. O aš supratau, kad jo grynasis protas didesnis nei mano.
Mano geriausios draugės yra dukros. Ir jo pagrindinis variklis buvo šeima. Jis nesodino vaikų ant kelių, nebučiavo, bet kaip tėvas visgi buvo labai geras, rūpestingas. Jie visi buvo „suvežioti“ ir „apvežioti“. Pinigėliais buvo visi apdalinti. Ir duodavo daugiau nei aš. Nei vienas iš keturių vaikų nepasakys, kad nejautė jo rūpinimosi.
Labai graudžiai atrodo kai kurių darbų perėmimas. Malkas visada tvarkydavosi jisai. Sūnūs dabar atsivežė malkas, žiūriu pro langą ir matau Sigitą su kepuryte. Suspaudžia…

– Per Anykščių miesto šventę, likus dviem savaitėms iki Sigito mirties, jam buvo suteiktas Anykščių rajono Garbės piliečio vardas. Ar jį tai emociškai palietė? Pradžiugino? Tu žinojai, kad Sigito jau greitai nebus, ir ėjai skaityti jo paskutinio kreipimosi į anykštėnus…
– Kai dendrologai pasiūlė jį į Garbės piliečius, Sigitas dar kiek pasimėtė, kad bus kalbų, bet paskui sutiko. Manau, kad jis buvo patenkintas. Tas pastebėjimas jam buvo malonus. O aš ėjau, nes jis prašė, sakė: „Šitai turi padaryti tu“. Man parašytos perskaityti jo kalbos paskutinis sakinys buvo „paskutinį ačiū tariu“. Perskaičiau ir šį sakinį… Manau, kad esu pakankamai stipri. Užgrūdino mane gyvenimėlis. Iš pagarbos savo žmogui, mirštančiam, aš turėjau tai padaryti. Sukaupti visas jėgas, nes jisai manęs to prašė. Vaikams būtų buvę sunkiau… Reikia gyvenimiškos patirties, stiprybės ir aš išvažiavau turėdama tą mintį, kad reikia. Dariau vardan jo, vardan šeimos…
Aš, važiuodama atsiimti apdovanojimo, puikiai supratau, kas laukia. Šalia sėdinčiam pernai metų Anykščių rajono garbės piliečiui Algimantui Dačiuliui, kuris kėlė šių metų miesto šventės vėliavą, sakiau: „Įdomu, kas kitais metais vėliavą kels…“ Nes buvo aišku, kad šių metų garbės pilietis kitais metais to nebepadarys… Supratau ir žinojau…