Klastingieji Vakarai nori karo…

Sovietiniais metais buvo aiški priešprieša – Tarybų Sąjunga pateikiama kaip vienintelė jėga Žemėje kuri kovoja ir siekia taikos. Tuo tarpu Vakarai būdavo pateikiami vienodai – visi jų veiksmai tebuvo siekis sukelti karą, užkariauti, užgrobti, nes esą tai neša pelną pramonininkams, gaminantiems ginklus. Kiekvienas Vakarų veiksmas buvo aiškinimas tik noru sukelti karinį konfliktą, žinoma, Tarybų Sąjunga didvyriškai nesiveldavo ir visada stodavo ginti skriaudžiamos darbininkų klasės. Savaime aišku, demonizuojamos buvo ir visos Nepriklausomos Lietuvos struktūros, kurios buvo skirtos ginti Lietuvą: kariuomenė, šauliai, patriotinės organizacijos… Net jei vienas iš šeimos narių buvo dalyvavęs kažkurioje iš organizacijų, tokia šeima buvo laikoma pavojinga ir net potencialia Vakarų agente. Tačiau iš tikro „ nuplėšus“ kaukę nuo propagandos pamatai, kad tai buvo tėvynei tarnavę žmonės, kurie nevykdė jokių „užsakymų“ iš „klastingųjų Vakarų“. Visai kitokią perspektyvą apie šaulių veiklą atveria, kuri, beje, paliko nemažą pėdsaką ir Anykščių krašte, Lietuvos šaulių sąjungos V.Putvinskio-Pūtvio klubo prezidentas Stasys Ignatavičius.

Reikėjo ginti tėvynę

1920 m. spalio 7 d. Suvalkuose buvo pasirašyta Lietuvos ir Lenkijos karo veiksmų nutraukimo sutartis, tačiau jau kitą dieną lenkai klastingai šią sutartį sulaužė, ir gen. L.Želigovskio vadovaujami lenkų daliniai įsiveržė į Lietuvos teritoriją. Nesutikdami didesnio pasipriešinimo, jie sparčiai brovėsi į Lietuvos gilumą, spalio 9 d. užėmė Vilnių (sostinę gynė 2 pėstininkų batalionai ir kavalerijos eskadronas) ir veržėsi Kauno link, kur tuomet buvo visa Lietuvos vadovybė. Lapkričio mėnesį frontas trumpam sustojo Trakų-Vievio ir Musninkų-Širvintų, Giedraičių-Dubingių ruožuose. Dešiniajame Neries upės krante prieš lenkus pasiaukojamai kovėsi mūsų 2,4,7,8 ir 9 pėstininkų pulkai. Atskirasis Gūdų batalionas ir nedideli kavalerijos daliniai vykdė žvalgomojo pobūdžio veiksmus. Šiuose fronto ruožuose aktyviai pasireiškė ir Lietuvos šauliai. Lapkričio 17 d. puolant Giedraičių-Dubingių fronto ruože, lenkams pavyko pralaužti mūsų kariuomenės pozicijas ir į užnugarį prasiveržė lenkų kavalerijos brigada (3 eskadronai – apie 600 raitelių). Lenkų kariuomenė, lapkričio 17 d. pradėjusi puolimą Širvintų-Giedraičių fronte, tikėjo laimėjimu. Jos pėstininkai turėjo pralaužti mūsų pulkų ginamas pozicijas, užimti Širvintus ir Giedraičius, tuomet puolimą tęsti Kėdainių, Ukmergės ir Kauno kryptimis. Priešas daug tikėjosi iš į mūsų užnugarį prasiveržusios kavalerijos brigados. Toks didelis lenkų kavalerijos dalinio pasirodymas giliame mūsų kariuomenės užnugaryje galėjo sukelti sumaištį visame krašte. Tačiau įvykiai susiklostė lietuvių naudai. Mūsų kariuomenės pėstininkai ir artileristai Širvintų-Giedraičių-Musninkų fronto ruože ne tik atlaikė lenkų puolimą, bet patys kontratakavo, perėjo į puolimą nublokšdami lenkus Vilniaus link. Sumušta lenkų kariuomenė bėgo palikdama sužeistuosius, gurguolę, amuniciją ir priplėštą grobį.

Troškūnų šauliai stojo į kovą

Pasklidus žiniai, kad lenkų raiteliai veikia netolimose apylinkėse, visiems Troškūnų šauliams buvo įsakyta rinktis šaulių būstinėje, buvusme sename vienuolyne. Kadangi būrys tuo metu turėjo tik 8 šautuvus ir keletą senų pistoletų, vietos šaulius parėmė Panevėžio rinktinės šauliai: lapkričio 20 d. atsiuntė 16 rusiškų šautuvų ir kelias dėžes šovinių. Vykdant šaulių vadovybės nurodymus, į Troškūnus atvyko Viešintų šaulių būrys. Tačiau šio būrio ginkluotė buvo apgailėtina, ir troškūniečiai kaimynams atidavė didesnę dalį turėtų šautuvų, sau pasiliko 4 šautuvus ir pistoletus bei revolverius. Šaulių lauko štabo įsakymu Viešintų šauliai lapkričio 20 d. pavakary išvyko link Kavarsko. Lapkričio 21 d. rytą Troškūnus apgaubė tirštas rūkas. Iš Panevėžio buvo gauta žinia, kad lenkų raiteliai juda Troškūnų kryptimi. Į pagalbą vietos šauliams pasiųsti Sudergio ir Kupiškio šauliai. Tačiau vietinių ir atvykusių šaulių ginkluotė buvo menka. Gavus žinią apie lenkų judėjimo kryptį, Raguvos link buvo pasiųsta dviejų raitų šaulių žvalgyba. Kiek įdienojus, rūkas, gaubęs miestelį ir apylinkes, pradėjo sklaidytis ir stovintis sargyboje šaulys pastebėjo keturis lenkų žvalgus, jojančius į miestelį Traupio keliu. Sargybinis atidengė ugnį ir tuo pačiu perspėjo savuosius apie pavojų. Šauliai išbėgo iš būstinės į aikštę ir apšaudė lenkus, kurie skubiai pasitraukė. Bet netrukus iš miško pasirodė lenkų raiteliai. Šauliai bandė laikytis, tačiau priešo raiteliai apsupo miestelį iš visų pusių ir įsiveržė į jį. Buvo bandyta šaulius surinkti bažnyčios šventoriuje, bet jie jau buvo išsiblaškę po miestelį. Duodamas įsakymas trauktis arba slėptis. Vieni metėsi į Stoties gatvę link pašto, kiti – už varpinės ir šaulių būstinės. Šaulys Antanas Žarskus dar ragino šaulius laikytis, nepasiduoti, tačiau buvo sužeistas. Ties paštu nušaunamas vienas lenkų ulonas, miestelyje kitas. Priešą užvaldė keršto jausmas: jie reguliari kariuomenė, o kelią pastojo nemokšų bernų būrys – miestelį gynė keliolika šaulių, lenkų buvo apie 500 raitelių. Duodama komanda ir prasidėjo šaulių medžioklė. Priešintis nelieka prasmės. Reikėjo kaip galima greičiau slėptis ar pasitraukti iš Troškūnų. Vieni šauliai slėpėsi įvairiuose rūsiuose, šiaudų stirtose, kurie įstengė, užtriobiais ir pakluoniais traukėsi iš miestelio. Tačiau ne visiems buvo lemta pasislėpti. Kiemuose, už namų, šventoriuje ir kitur lenkai sugavo penkis šaulius ir nuvedė prie šaulių būstinės. Po kankinimų pastatė prie sienos. Pirmąjį sušaudė septyniolikmetį Petrą Liktorą iš Vidugirių vienkiemio, tik ryte tapusį šauliu, po jo – dvidešimtmečius Petrą Tunkevičių, Joną Budrevičių ir devyniolikmetį Antaną Miškeliūną. Sušaudę šaulius, jų kūnai buvo sukapoti kardais. 23 metų šaulį Antaną Žarskų iš Kiaušagalio kaimo lenkai paėmė į nelaisvę ir sušaudė Vytauto gatvės 9-to namo (ūkininko Juozo Baranausko) kieme. Šaulį Kazimierą Simonavičių lenkų raiteliai pasivijo miestelio gatvelėje ir sukapojo kardais. Jis atsigavo Panevėžio ligoninėje, bet likusį gyvenimą buvo invalidas – jam lenkų raiteliai sužalojo kairiąją ranką ir ligoninėje ją nupjovė. Penkių šaulių krauju aplaistę valsčiaus valdybos ir šaulių būstinės sienas, išplėšę miestelio parduotuves, išsivedę rekvizuotus arklius ir pasilinksminę pas vietos lenkuojantį ūkininką, lenkai iš miestelio pasitraukė palikę raštelį, kad už du ulonus ir du arklius, sušaudė penkis šaulius. Kitą dieną į Troškūnus atjojo lietuvių kariuomenės raiteliai, bet priešas buvo spėjęs pasprukti.

Mirė drąsiai ir oriai

Lenkų kavalerijos rotmistras apie šį susidūrimą su Troškūnų šauliais savo raporte vadovybei rašė: „Lapkričio 21 d. po valandą trukusių kautynių su partizanais, gausiai sutelktais Troškūnuose, brigada užėmė miestelį“. Kitas šio reido dalyvis lenkų 13-to ulonų pulko mjr. S.Aleksandrevič savo raporte rašė: „…brigada užėjo gausius šaulių telkinius,… Jie apšaudinėjo eskadronus iš miškų pakraščių… Šaudė taikliai ir nesidavė lengvai nuvejami… Paimti į nelaisvę su ginklu rankose ir nuteisti sušaudyti, neleido sau užrišti akių. Mirė drąsiai ir oriai atiduodami gyvybes …“ Šauliai A.Žarskus, J.Budrevičius ir A.Miškeliūnas buvo palaidoti Andrioniškio kapinėse, šaulius P.Liktorą ir P.Tunkevičių palaidojo Troškūnuose netoli varpinės, Vilniaus ir Vytauto gatvių sankryžoje. 1920 m. gruodžio 10 d. „Trimite“ Nr. 19 buvo rašoma: „Traškunų būrio šauliai: Petras Tomkevičius, Antanas Žarskus, Antanas Miškeliūnas, Jonas Budrevičius ir Petras Liktaras 1920 m. lapkričio 23 (klaida, turėjo būti lapkričio 21 d. – aut. pastaba) d., besikaudami su lenkais, įsibrovusiais į Traškunus, pristigę šovinių, buvo lenkų suimti, sustatyti prie mūro ir sušaudyti. Iškilmingos laidotuvės buvo lapkričio 24 d. Amžiną atilsį duok Jiems Viešpatie!” Šaulių sušaudymo vietoje, vienuolyno sienoje virš kulkų žymių, 1928 m. buvo pritvirtinta memorialinė lenta šaulių žygdarbiui atminti, išbetonuoti Gedimino stulpai, pasodintas Nepriklausomybės ąžuolas. Po II Pasaulinio karo sovietinė valdžia sunaikino paminklinę lentą ir Gedimino stulpus, žuvusiųjų šaulių palaikai iš palaidojimo vietos perkelti į vietos kapines. Lietuvai atgimus, šaulių sušaudymo vietoje ant buvusio vienuolyno sienos atidengta atminimo lenta, o 1995 m. lapkričio 21 d., minint 75-ąsias Troškūnų šaulių žūties metines, Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje į Nežinomojo kareivio kapo paminklą buvo įmūrytas akmuo iš Troškūnų šaulių žuvimo vietos.

Šaulių žygdarbiui paminėti rengiami žygiai

Muziejininkas Raimondas Guobis pasakoja apie tai, kaip praeitą sekmadienį pusšimtis jaunųjų Anykščių Dariaus ir Girėno kuopos šaulių, Troškūnuose išvakarėse vykusio graikų – romėnų imtinių turnyro dalyvių ir bičiulių keliavo Palatavio vieškeliais iš legendinio Kiaušiagalio kaimo į Troškūnus. Taip savo žygiu pagerbė 1920 m. lapkričio 22 – ąją susidūrime su lenkų raiteliais žuvusius šaulius. „Kiaušiagalyje dienos žygiui tai šventai dienai atminti rinkosi jaunuoliai. Žodis apie tų tolimų 1920-ųjų pasaulį, mūšin su lenkais išėjusių vyrų ryžtą ir mūsų apsisprendimą juos pagerbti – į Troškūnus menamu jų keliu keliauti. Prie šaulius įamžinančio Marijos Sopulingosios stogastulpio žodį tarė LDK piliečiu save vadinantis, Kijeve gyvenantis Virginijus Strolia, vietinės bendruomenės pirmininkė Daiva Kruopienė, Maironio eilėraštį „Vilnius“, prisimenant tuomet vykusią kovą už mūsų sostinę, paskaitė seserys Ineta ir Rūta Kruopytės. Voromis, pulkeliais smėliu gelsvuojančiu vieškeliuku, pro Pienagalio kapinaičių kalnelį su liūdinčios motinos skulptūra kilome į kalvas, Latavos upelio aukštupin, Latavėnų – buvusio legendinio karaliaus Mindaugo dvaro link. Kol įkirtom į asfaltuoto kelio atkarpą, stabtelėjome prie didžiulio kryžiaus su Šv. Pranciškaus skulptūra, žyminčio buvusio pasaulio lietuvių vyskupo Pauliaus Antano Baltakio tėviškės sodybvietę ir tą garsų pranciškoną bei jo giminę prisiminėme. Gyvenvietę maršu perėjome, Lydžių kapeliuos stabtelėjome, tolumoje plikais liepų kamienų eilėmis boluojantį Okuličiaus dvarą prisiminėme. Skamarakėlių kaimą pasiekėme – ten gimusį muziką, Panevėžio šaulių choro tarpukariu vadovą Mykolą Karką prisiminėme. Kareiviškai į gretas po tris sustoję, priekyje švytint šaulių bei valstybinei vėliavoms greitai Troškūnų miesto pakraštį pasiekėme. Iškilmingai pagerbėme žuvusius šaulius ir pokario partizanus kapinių panteone. Tada dalijamės į dvi voras ir iškilmingai Vytauto Didžiojo bei Vilniaus gatvėmis į aikštę įžengėme. Sankirtos aikštelės kryžius žymintis Troškūnų parapijos 300 metų jubiliejų, buvusios kapavietės ir šaulių sodelio vieta, paminklas Algimanto apygardos partizanams ir žygio vainikavimas prie senosios gimnazijos, kur memorialinė lenta šaulių žygį žymi, po Vilniaus ąžuolu. Tarp garbiųjų trispalvės ir tautinių organizacijų vėliavų aukso spalva bei karinguoju šernu papuošta spindėjo Troškūnų miesto vėliava. Pasigendame šiek tiek partizaniško laiško bei laiko ženklų nesupratusių andrioniškėnų, traupiečių bei anykštėnų, jų miestų vėliavų, juk visos tos vietovės minimu šaulių žygdarbiu tuomet buvo į nemirštančią legendą sujungtos.

Kodėl tie vyrai nusprendė gausybei raitelių kelią pastoti, kodėl atrodytų ” išmintingai” nepasislėpė. Gyvybę būtų išsaugoję. Tik jiems laisvė, garbė buvo brangiau negu gyvybė, ir taip jie pagarbos ir atminties amžinybės vainiką pelnė. „Malmažos” giesmininkai dainavo taip pažįstamą „Tu neverk motušėle, kad jaunas sūnus eis ginti brangiosios tėvynės…Jiems dangaus angelai vainiką iš deimantų pina.” Politkalinių vardu kalbėjo Prima Petrylienė, jaunųjų šaulių – Vaidas Molis, troškūniečių – Meilė Giraitienė, anykštėnų – Sergejus Jovaiša. Tikri, nuoširdūs žodžiai į rudens liūdesį gėrėsi viltimi, viltimi plazdėjo ir žvakelių liepsnos ir saulė pro debesis palaimingai švytėjo. Valio šaukėme nepriklausomai Lietuvai ir visiems čia vardan tėvynės ir jos gynėjų susirinkusiems“, -pasakojo muziejininkas R.Guobis.

Su kapitalistais pirmais metais – jokių ryšių

Danielius BINKYS, Anykščių trumpabangininkų ilgametis vadovas:

– Trumpabangininkų sporte jokių ypatingų politinių instrukcijų negaudavom. Propaganda visiems žmonėms ėjo vienodai, turėjai išmokt, būt ideologiškai pasiruošęs. Vienintelis apribojimas buvo tas, kad užmezgę ryšį su užsienio trumpabangininku, laukdavom kortelės su ryšio patikrinimus. Kortelėje būdavo įrašomas namų adresas. Mes savo adreso rašyti negalėjom, nes viskas eidavo per Maskvą, per pašto dėžutę Nr. 88, iš kurios paskirstydavo į klubus. Viena vertus, taip gal ir buvo pigiau, o gal kažkas ir prižiūrėdavo, su kuo kontaktus užmegzdavom. Turėjom specialų kodų rinkinį ryšiui, tačiau jame nebuvo jokių religinių švenčių, todėl, sakykim, su Kalėdomis negalėdavom sveikinti užsieniečių.

– Su vakariečiais, kapitalistais, trumpabangininkas negalėdavo užmegzti ryšio pirmais darbo metais, tik kai gaudavo antrą atskyrį jam leisdavo. Aš pats su „kapitalistais“ pirmais metais irgi nebendravau, rinkdavausi Rumunijos, Lenkijos trumpabangininkus, o savo vaikams, kuriuos mokiau, leisdavau dirbti iš karto. Tiesa, buvo draudžiama ryšius užmegzti su viena šalim – Izraeliu.